Gegužės pabaigoje MC Mesijus pristatė “Paskutinį repo albumą”. Pasigedęs rimtesnių šio albumo apžvalgų, prisėdau surašyti savo mintis, analizuodamas visų pirma Mesijaus tekstus. Šie tekstai, mano manymu, reprezentuoja šiuolaikinio Vilniaus, naujos kartos/santvarkos požiūrį, dilemas ir vertybes. Kas yra Mesijaus Vilnius ir Vilniaus Mesijus: post-sovietinė Lietuva ar post-moderni Lietuva? Kapitalizmo kritika ar kapitalizmo kritikos parodija? Politinis menas ar poetiškas pastišas?
Pagrindinis mano klausimas: kokios vertybės slepiasi po dviprasmiškais Mesijaus žodžiais?
Repo vadovėlis
Albumo pavadinimas, dizainas (CD su ilgu atvartu, kuriame kičinius loterijų dizainus galima nutrinti įpakavime įmestomis centų monetomis) diktuoja komercinio, degradavusio repo įvaizdį. Jei old school repas eiliavo apie svarbius socialinius dalykus, nauja “sriuba” tapo komercine, arogantiška, seksistine, vartotojiška, “mačo”. Lyg ironiškai norėdamas tai nutraukti, Mesijus pažada, kad albumas bus paskutinis ir pasitraukia į demokratiškesnes poezijos formas (toliau, beje, žada bendradarbiavimą su beatmakeriu Bieberkopf, „O!“ projekto albumą).
Tokios repo “pabaigos” tikėjausi pavartęs albumą ir perskaitęs įvairius pristatymo aprašymus. Tačiau iš tikro “Paskutinio repo albumo” tekstai kuria visai kitokią visumą. Pirmu klausymu, tai yra tikras vakarietiškai suvokiamų contemporary issues vadovėlis. Jeigu albumo įpakavimas yra ironiškas, kritiškai parodijuojantis komercinį repą, tai jo tekstų ironija – visai kitokia. Repo kodų parodija, o greičiau pastišas (nekritiškas perkodavimas) yra tik vienas šio vakarietiško vadovėlio “skyrių”.
Vadovėlis turi dešimt pagrindinių temų. Temos pinasi tarpusavyje, bet kiekvienai jų išskyriau svarbiausius susijusius kūrinius (kai kurie jų kartojasi):
-
Ekologija: Nelieskit Mėlynojo Gaublio; Dviračiu.
-
Edukacija: Niekada Nebuvote Teisūs; WTF U Said.
-
Vartotojiška visuomenė: Duok Man; A Ko Tu Nori.
-
Lietuviškumas: Ne Kazys Ir Ne Saja; WTF U Said.
-
Repo kodai: Mesijus Grįžo; Ne Kazys Ir Ne Saja; Pabaiga.
-
Transhumanizmas: Roboporno.
-
Masinė kultūra: Konkurencija; Niekada Nebuvote Teisūs; WTF U Said.
-
Neoliberalizmas: Konkurencija.
-
Reklamos industrija: Negirk Kanapės.
-
Nieko nedarymas: Negirk Kanapės; Nebe Lieka Nieko; Lėk Ir Nematyk.
Taigi puikiai matome, kad jei albumo viršelis parodijuoja komercinį repą, albumo tekstai kalba kiek kitaip ir kitomis temomis. Jei tai būtų komercinio repo ironija/pastišas, čia akivaizdžiai trūktų sekso, smurto, prabangos temų. Nė viena albumo eilutė neapdainuoja Mesijaus merginų skaičiaus, susikrautų turtų, ar, atvirkščiai, geto gatvinės reputacijos. Tekstų ironija, vadinasi, slypi kitur, ir yra sudėtingesnė.
Ko moko Mesijus?
Mesijus yra mokytojas, nešantis žinią – tik ar ta žinia ironiška, ar rimta?.. Dauguma tekstų kreipiasi į klausytoją liepiamaja nuosaka, apdainuojant išskirtas temas. Mesijus tarsi pamokslauja ir liepia klausytojui: nelieskit mėlynojo gaublio; nemąstyk sėdmenim; klausyk mano repą, daryk savo repą; pamiršk tu brendą; lėk ir nematyk nieko; važiuoki dviračiu ir t.t. ir t.t.
Pagrindinius pamokymus galima būtų perfrazuoti ir apibendrinti taip: būkite ekologiški; siekite išsilavinimo ir savarankiško mąstymo bei gero muzikinio skonio; nieko nedarykite.
Nieko nedarymas – esminis mokymas, prie kurio dar sugrįšiu.
Paliepimai – teisingi ir suprantami, tačiau ar galime juos priimti už gryną pinigą? Ar Mesijaus gerbėjai nuoširdžiai priima jo mesianizmą, mokymus? Kviečiu paskaityti paties Mesijaus interpretaciją. Interviu Zmones.lt jis teigia, komentuodamas “Nelieskit mėlynojo gaublio”: “O kas liečia dainos idėją… kuomet gamtosaugos tema tokia nuvalkiota, visuomet įdomu pasižiūrėti kitu kampu ir koks būtų repas, jei jį varytų „Greenpeace“. Tai tikrai nėra joks projektinis darbas ir ši organizacija mūsų nerėmė”
Bet juk nuvalkiota ne tik gamtosaugos tema – absoliuti dauguma Mesijaus albumo temų yra nuvalkiotas vakarietiškas common sense, šiuolaikinio žmogaus savirealizacijos būtina dalis. Kaip tada paaiškinti jų pasirinkimą?
Iš tiesų, Mesijaus albumas daugiau kalba ne apie šiuolaikines problemas, bet apie patį kalbėjimą. Būtent čia išryškėja ironija, dilemos ir vertybės.
Komunikacijos karta
Interviu su Daina Dubauskaite, Mesijus į klausimą apie reklamą atsako su istoriniu nuoširdumu. Paklaustas, ar jo kopyraiterio karjera yra laikinas etapas, jis atsako: “Šiame gyvenime noriu gilintis į komunikaciją bendrąja prasme. Tad man tinka viskas – ir muzika, ir publicistika, ir performansai, ir reklama. Būtent komunikacija mane domina labiausiai.”
Mesijus taip pat sako: “Reklama kūrybinį raumenį, sakyčiau, tik grūdina.”
Reklamos industrija Vilniuje vaidina ypatingą vaidmenį. Viena vertus, tai viena nedaugelio profesijų, leidžiančių kūrybingiems žmonėms gerai užsidirbti. Kita vertus, net jei nekūrybingas žmogus dirba reklamoje, užsidirbęs pinigų jis gali laisviau save išreikšti ir išleisti pinigų savęs kūrimui: kelionėms, knygoms, kūrybai.
Vilniuje reklamos industrija įgavusi paradoksaliai romantišką aurą. Kultinė Frédéric Beigbeder knyga “14,99 €” užuot sukrėtusi, įkvėpė vilniečius dirbti reklamoje. Daugybė kūrybingiausių Vilniaus asmenybių, susijusiu su undergroundine kultūra, užsidirba pinigus reklamos industrijoje ir, tarsi kompensuodami, ne darbo metu pulsuoja alternatyvia energija be jokių kompromisų. Mesijus įsirašo į šią situaciją, tačiau jo atsakymai stebina tuo, kad reklamą jis atvirai vertina ne kaip “juodą” pinigų šaltinį, bet kaip meninei išraiškai tolygią komunikacijos formą. Mano manymu, tai yra šioks toks mąstymo lūžis, taip viešai ir aiškiai išreikštas galbūt pirmą kartą.
Reklamos industrija yra ne neoliberalizmo šalutinis efektas, o pats centras. Būtent reklama mus verčia būti vartotojiškais ir pirkti tai, ko mums nereikia. Būtent reklama netaupo popieriaus skirtingoms, juokingai mažoms ir neekologiškoms pakuotėms, kurios tarnauja ne gamtai, o marketingui. Būtent reklama manipuliuoja emocijomis ir siekia nesavarankiško pirkėjo mąstymo.
Kaip tokiu atveju Mesijus, dirbantis reklamoje ir teigiantis, kad tai yra tik dar viena komunikacijos forma, gali pamokslauti apie vartotojiškos visuomenės problemas ir nuodėmes savo klausytojams?
Čia ir slypi Vilniaus ironija.
“Paskutinis repo albumas” – postmodernus žaidimas žodžiais, apgaulingas tapatybių dėvėjimas, pats savaime nieko nereiškiantis. Tai kalbėjimas apie negalimybę kalbėti. Apie tai, kad bet kokia komunikacija – reklaminė, alternatyvi, kapitalistinė ar aktyvistinė – vistiek lieka tose pačiose “duok man” sistemos ribose.
Neskubu pasmerkti to kaip apolitiškos pozicijos. Juk meno privalumas ir yra tas, kad jis gali diskutuoti, o ne teigti; poetiškai ir dialektiškai apibendrinti, o ne mokyti. Būtent tą ir daro Mesijaus žodžiai – kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip pamokslas, iš tikro yra poetiškas apmąstymas apie ne/galimybę prasmingai veikti.
Nutoldami nuo teksto, pamatykime dar kelis įkvepiančius albumo momentus. Mesijus vis dėlto pateikia kelis neironiškus vertybinius momentus.
Pirmas jų, tai originalumas. Albumo kūriniai išsiskiria originaliais rimais, skirtingų, ryškių beatmakerių ritmais, taip pat – lietuviškam repui nebūdingu poetiškumu ir tekstų sudėtingumu. Originalus ir pats kalbos lietuviškumas. Kodėl Mesijus repuoja tik lietuviškai – dažnai kūrėjui interviu užduodamas klausimas. Nors dainuoja, kad yra “ne Kazys ir ne Saja”, Mesijus baigė filologijos studijas ir savo kūriniuose ausį rėžia taisyklinga, bet kartu išradinga lietuvių kalba. Ne tiek tiesioginiai pamokslai apie kalbą (dainose “Ne Kazys Ir Ne Saja” ir “WTF U Said”), kiek pats unikalus žongliravimas lietuvių kalba įtvirtina kūrybą, originalumą, išskirtinumą kaip vertybę ir siekiamybę.
Kita svarbi vertybė yra kone radikaliai atvirkštinė – tai jau minėtas nieko nedarymas. Nuolatinis žolės pūtimas, nesvarumo, euforijos, nušvitimo būsenos – visa tai kuria ne tik patys tekstai, bet ir visa kūrinių muzikinė visuma, ritmai ir rimai. Tik kai nieko nedarai, niekaip neprisidedi prie destruktyvaus neoliberalizmo, todėl tai pati nuoširdžiausia protesto forma. Būtent iš nieko nedarymo gali kilti ne tik dvasinė ramybė, bet ir DIY filosofija, ekologiška žemdirbystė ir politinės savivaldos formos.
Kad tai virstų realybe, žinoma, prireiks Mesijaus.
Komentarai