Devynių teatro režisieriaus Gintaro Varno kurso aktorių-magistrantų iniciatyva sukurta organizacija„No Theatre“ per kelis metus spėjo garsiai pranešti apie save ir šiuo metu yra bene ryškiausias jaunosios teatro kartos judėjimas. Pernai šio teatro idėjinis lyderis režisierius Vidas Bareikis buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – „Auksiniu scenos kryžiumi“.
„No Theatre“ sugalvojo altenatyvą stingstančiam akademiniam teatrui ir patys išėjo į gatves, teatrus bei žmonių namus, pažinti, rasti ir bandyti suprasti šių dienų teatro žiūrovą bei užmegzti ryšį su juo. Pradėję nuo fluxus’iškų performansų, pernai trupė pristatė spektaklį pagal jau kultiniu tapusį Chuck Palahniuk kūrinį “Kovos klubas”. Vietoje titulinio šio romano ekranizacijos “himno” The Pixies “Where Is My Mind”, spektaklyje skambėjo vienos įdomiausių Lietuvos grupių Sheep Got Waxed garsai. Netrūko vyriško prakaito kvapo, ugnies, dūmų, monologų.
Šį sezoną “No Theatre” pradės taip pat su jau minėto Ch. Palahniuk kūryba – šįkart į teatro sceną perkeliamas mažiau žinomas rašytojo romanas „Nematomi monstrai“. Tema iš esmės lieka ta pati – kas slypi po nepriekaištingai blizgančiu mūsų visuomenės paviršiumi. Kartu su aktoriais šiame spektaklyje pasirodys balerina ir modelis Simona Paciukonytė bei dainininkė Jurga Šeduikytė- Bareikienė. Na, o mes kalbamės su nuolatine “No Theatre” nare Egle Špokaite. Ne, ne su žinoma baleto šokėja, o jos bendravarde aktore.
Egle, rudenį pradėsite jau 4-tą “No Theatre” sezoną. Ko tu, asmeniškai, iš jo tikiesi?
Pirmiausia – dviejų premjerų, kurioms dabar aktyviai ruošiamės. Dar – aktyvaus ir interaktyvaus sezono ir, savaime aišku, žiūrovų.
Pernai „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose nebuvo įvertintos moterys aktorės. Kam būtum atidavusi šį kryžių?
Manau, kad dabar nebe taip svarbu, kam aš, ar bet kuri kita aktorė būtų įteikusi apdovanojimą. Nesu kažkoks etalonas ir tai, kas man “verta kryžiaus”(vis tik kažkokia keistoka forma apdovanojimui) nebūtinai bus taip pat verta ir kitam. Tegu tai sprendžia kompetetinga ir viską žinanti Komisija. Bet, atsižvelgdama į tai, kad pagrindinio vaidmens atlikėjo apdovanojimas atiteko vyrui už auklės (taip išeina, moters) vaidmenį, sakyčiau, kad moterys aktorės turėtų imtis vaidinti vyrus.
Jūsų teatro veikloje daug neiginių (“No Theatre”, “No Concert”, “No Awards” ir pan.), o koks būtų teiginys?
Daryti tai, ką iš tikrųjų nori daryti ar sakyti tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti – manau, tai yra pats didžiausias teiginys, besislepiantis už visų neiginių. Ta neigiama forma nėra radikali, kuri griauna ir nieko nesiūlo, priešingai – labai puiki priemonė savęs patikrinimui.
Nuolat stengiatės provokuoti auditoriją, o ar auditorija jus nors kiek provokuoja? Pvz., telefonų skambučiais per spektaklius ar dar kaip nors?
Auditorija jau ateidama provokuoja mus provokuoti juos. Manau, toks ir yra “veiksmo scenoje” tikslas. Vieni provokuoja, kiti leidžiasi provokuojami. Telefono skambutis laiku ir vietoje gal ir neblogas sumanymas, nors mano nuomonė savavališko kišimosi į veiksmą klausimu ne itin teigiama.
Su Vidu Bareikiu pažįstami dar nuo studijų laikų. Kaip vertini jo virsmą režisieriumi? Tai kad jis buvo kurso draugas padeda, ar trukdo?
Vido pasirinkimas režisuoti man atrodo labai natūralus ir kryptingas. Be abejo, kartu baigtos studijos padeda.
Naujuose spektakliuose šalia jūsų vaidins ir aktoriai neprofesionalai dainininkė Jurga ir baleto šokėja Simona Paciukonytė. Kaip vertini jų pirmuosius žingsnius ir patį principą įsileisti į sceną “pašalinius”?
Pirmiausia, nei Jurga nei Simona nėra “pašalinės”, bet lygiai taip pat scenoje kuriančios asmenybės. Tik jų įprastos raiškos priemonės skiriasi. Su Simona kartu vaidinome viename šokio spektaklyje, kuriame aš buvau neprofesionalė, ir tas kitokios raiškos pasaulis man buvo labai įdomus, atradau sau labai daug naujo. O dabartinių repeticijų be Jurgos ir Simonos net neįsivaizduoju. Taigi, iš esmės atsakant į klausimą – principą, jeigu jis taikomas laiku ir vietoje, vertinu teigiamai.
Iki šiol įtariai žiūriu į dainuojančius aktorius, kaip tau skamba ši veikla?
Jeigu gerai dainuoja tai ir skamba gerai. Dainuojantis aktorius, gydytojas ar mokytojas – viskas gerai. Blogai, kai yra tik pretenzija.
Spektaklyje “Nematomi monstrai” kalbama apie savęs sukūrimą ir pateikimą šiandieniniame pasaulyje. Aktorius čia lyg ir turi privalumų – jis gali “įsipakuoti”, kaip to reikalauja situacija. Ar dažnai vaidini realiame gyvenime?
Visada. Kaip ir visi.
Kurį savo vaidmenį labiausiai vertini?
Vertinu tuos, kuriuos kurdama išmokau ir atradau kažką naujo. Nebūtinai tik profesine prasme.
Ką darai, kai scenoje pamiršti tekstą? Ar taip nebūna?
Taip nebūna.
Kas labiausiai padeda “išeiti” iš vaidmens po spektaklio?
Kelias namo pėsčiomis ir muzika.
O kokios muzikos klausaisi?
Įvairios, priklauso nuo dienos, vyraujančių emocijų ir tikslo, kam tą muziką klausau. Jeigu sportuoju, galiu ir Modern Talking klausyt. Labai linksma. Artimiausia man Bjork, reguliariai jos pasiklausau. Kaip terapijos.
Ar tu kaip nors susijusi su baleto artiste Egle Špokaite?
Ne, niekaip. Išskyrus vardą ir pavardę, daugiau bendrumų mes neturime.
Ačiū už pokalbį, Egle!
Eglę Špokaitę scenoje ir naujausius “No Theatre” spektaklius galėsi pamatyti:
Rugsėjo 17 – “No Awards” @ “Menų spaustuvės” Juodoji salė
Spalio 8 d. – “Nematomi monstrai” @ “Teatro arena”
Komentarai