„Akys ir ausys blogos liudytojos barbarų sielas turintiems žmonėms“
Edemą karvių mėšlo balzamu gydęsis dėdė iš saulėtos pietų
Įvestis į skaitinį
Liepos pabaigoje sostinę užgulė du stambūs įvykiai, pritraukę tūkstančių dėmesį prie savo išmaniųjų ekranų, tapusių filtrais istorinėms fiksacijoms. Viename atsidūrus spontaniškai, o kitame – planuotai, reikia pripažinti, kad spalvų netrūko abiejuose, apie kurias tirščiau – toliau išguldytame tekste.
Kad suprasti kai kurias tekste užimtas pozicijas, reikia įvertinti šiuos faktus:
-
Nesu grupės gerbėjas, tik nusipirkęs bilietą pradėjau klausyti iš eilės visą diskografiją. Koncerto dieną spėjau prasukti iki 1997 m. „Ultra“. Tuo mano žinios apie kūrybą ir pasibaigė, jei neskaičiuosime vėliau pasirodžiusių hitų kuriuos „visi“ yra kažkur girdėję.
-
Ryšium su pirmu faktu, paskutinio albumo gabalų metu daugiau stoviniavau ir laukiau kažko pažįstamo, nes tikrai niekas nevežė girdint pirmąsyk ir nemanau, kad daug šio albumo dainų reikės groti ateityje.
- Kolegos iš fanų zonos garbinamo „Violator“ turinyje radau 3½ patikusios dainos. Dėl albumo trumpumo santykinė gėrio sulčių koncentracija didesnė nei 10 ar 12 kompozicijų kompiliacijose, tačiau dar nė vienas darbas kaip visuma man nenustelbė Vince Clarke sukalto debiuto su dar synthpopiniu, „protodepešiniu“ skambesiu.
Įeiga
Su kolege atvykę jau skambant paskutiniesiems visai neblogą bytą užsukusių apšiltintojų Diamond Version sukiniams išvystame vizualiai nesusigrūdusią žmonių minią, kurių užplanuoton teritorijon buvo galima prigrūsti ir daugiau. Tačiau tąvakar Vingio parke susirinkusi masė gyventojų surašinėtojams atrodė taip, „lyg būtų suvažiavę visi kėdainiškiai ir kartu dar atsitįsę savo konservų fabriką“. Man asmeniškai suprantamesnis palyginimas galėjo būti arba kaip „dvi žiemos sezono Palangos“, arba „kaip trys Kuršėnai“. Bet tai kam čia rūpi. Realiai buvo apie 30 tūkst.
Toliau – eilė išviečių, eilės prie jų ir nė vieno demonstratyvaus inovatyviojo Shit-box panaudojimo atvejo. Susitvarkę tualetus pasiimam po alų ir prisėdam pievutėje, besileidžiančiai saulei spiginant į dešinę akį. Kartu su kaitra gaunu ir pirmuosius faktus į veidą, sudaužiusius mano naivų įsivaizdavimą apie būsimo renginio kontingentą.
Tu gotas ar depešistas? (c) caSSandra
Nesu tikras, ar ši net ant vienos maikutės atsidūrusi citata šveicariškai tiksli, bet kai bandžiau patikrinti internete, Google pasiūlė taip.
Koncerte tikėjausi išvysti daug hot gočių ar joms prijaučiančių “juodukių”. Tačiau vietoj odos, latekso, korsetų ir juodų ailainerių gavau pažiūrėti įdegusios odos, spandekso, įvairiaspalvių „maikučių“ su moksliniu metodu sugeneruotais užrašais ir raukšlių aplink akis, mat nemažai publikos daliai, kaip ir pačiai grupei, buvo virš 30. Tai ir vyko paskui tokie šokiai „tiems kam per 30“.
Neišvydęs geidaujamo turinio sumojau, kad jis turbūt glūdi man dėl piniginės plonio nepažinioje fanų zonoje, tačiau iš ten raportavęs kolega teigė pats nieko panašaus nematęs ir netgi užakcentavo aplinkinių vangumą. Tad kas tie „fanai“, mokėję iki 300 Lt? Argi čia toji „depešistų“ karta, klausiusi ansamblio in 80s and 90s, pirkę „Ausis“ ir zulinę kasetes bei vinilus, dabar sunkiai atpažįstama, nes pakeitusi stilių bei gyvenimo būdą? Bet pasižiūrėjus į savo įvairiaspalvę „maikutę“ ir prisiminus, jog vakaro kaltininkų diskografijos perklausymą pradėjau tik įsigijęs bilietą, stebėtis nebelieka kuo.
Tačiau priešingai nei kolega, mane supusi publika neatrodė sumedėjusi: šoko, plojo, nors akivaizdžiai nežinojo menkiau žinomų dainų žodžių. Per „Question of Time“ niekas nedainavo net Davido Gahano prašomi. Čia tas pas kas duona neverktų tinginio valgoma. Fanų zonoje buvojęs kolega, neradęs bendraminčių, vienas užbliauti priedainio taip ir neišdrįso dėl socialinio spaudimo ir galimų sankcijų įžeidus kolektyvinę sąmonę tokiu deviantiškumo proveržiu.
Ir mano Depeche Mode (toliau – DM) nemažai klausiusi kolegė vėliau žiūrint tą pačią naktį įkeltą gabalo video teigė nesupratusi, kodėl čia tas penkiasdešimtetis subiniuko vizgintojas prašo dainuoti: čia gi ne priedainio ar uždainio laikas! Žiūrint antrąkart jau tenka pripažinti, kad dainuoti buvo kur ir susitaikyti su nejučia apimančiu svetimos gėdos jausmu. Jam nuslūgus lieka klausimas Karoliui Vyšniauskui: ką be grupės simbolika išdailintų ar tiesiog įvairiaspalvių maikučių dėvėjimo darė tie visi „depešistai“? Kodėl reikėjo išgąsdinti ir taip nuo vėžio prisikentėjusį (visos ligos juk nuo nervų) vokalistą, kad jis net pats dainavo pirmą „Enjoy The Silence“ priedainį, nors užsieniuose tai visuomet daro publika?
Fanų neužteko ir pastovėjimui prie lėktuvo, paruošto DM išvykai į paskutinį š. m. europinės turo kojos koncertą tokį šaunų logotipą susikūrusiame Minske. Dėl to gavosi dar vienas penas žiniasklaidai. Matai gi, estetinis grupės lyderis Davidas Gahanas suignoravo fanus kelyje į skraidyklės triumą! Kaip statistiniam piliečiui, sprendžiančiam apie įvykį iš antraštės, norisi rašyti arogancijos ir nuotolinio keršto kupiną komentarą apie supuvusių Vakarų pramogų biznio „žvaigždes“, nuplėšusias milžiniškas triženkles sumas už mašnos patrynimą mikrofono stovan ir neturėjusias kelių minučių savo brangaus laiko valandų valandas aeroporte šutusiems gerbėjams pasirašyti ant specialiai tam reikalui išdrožtų rūpintojėlių grupės narių veidais! Nu ne pačių rūpintojėlių, bet jų eskizo A6 formato bloknote. O čia tikrai geriau nei kažkoks grupės CD.
Pasipūtėlio ir jo šutvės išorė
Priešingai publikai, DM liko ištikimi prie muzikos spalvų pritaikytai sceninei estetikai. Makiažas puošė bent jau M. Gore’o ir D. Gahano akis ir paakius. Tačiau jei ant pirmojo viskas laikėsi visai neblogai, Gahano close-up‘ai įsibėgėjus renginiui išviešindavo kažkokį ne-visai-tokį „nubėgusio tušo“ efektą aplink solidaus amžiaus vyriškio kukulaines. Manau, kad dažas turi atrodyti nepriekaištingai net ir sceninio šuto sąlygomis. Kitu atveju neverta kurti neprofesionalaus emo įvaizdžio ir geriau išvis nesispalvoti. Jei grupė savo arba nelabai noru pakeitė ankstyvos jaunystės imidžą, gali pakeisti ir vėliau atsiradusius spangių dažymus.
Apskritai chronologiškai stebint DM videografiją įdomu matyti kismą nuo kaulėtų jaunuolių vaikiškais veidais, susikuriančių „temines“ šukuosenas, dažančių plaukus, įsisegančių auskarus, užsiauginančių facial hair iki tatuiruotų, gracingai pasiraukšlėjusių britų džentelmenų. Kadaise per muzikinį kanalą matyta istorinė kelionė „pasenk su Rolling Stones“ jau galėtų būti rodoma ir su DM. Ir tai jokiu būdu ne akmuo į Jėzaus amžiaus sulaukusios grupės daržą.
Dar buvo nemažai blizgių rūbų.
Pasipūtėlio ir jo šutvės išskyros publikai
Bendravimas su minia buvo minimalus, bet natūralus ir neperspaustas. Negirdėjau jokių ten glad to be back after [xxx] years, jokių atpiltį keliančių you’re the greatest audience ever ar this is our best concert of the tour. Teisingai ištartas miesto pavadinimas, lakoniški padėkojimai ir muzikantų pristatymai nešikant, tik draugiškai patapšnojant jiems per petį. Pastarieji visai neblogai jautėsi scenoje ir rodė gyvų emocijų – būgnininkas C. Eigner proaktyviai maskatavosi, sintezatorininkas P. Gordeno gražiai pritardavo vokalistui ar nusišypsodavo.
Muzikantai scenoje siautė išsidėstę „Galios trapecijos“ forma (žr. 1 schemą), nuošalyje palikdami tikrąjį grupės narį Andy. Ir pelnytai. Iš trijulės būtent jis atrodė labiausiai susenęs ir vangus, kad vienu metu net ėmiau abejoti ar ten jis, ar Jessica už spausdinimo mašinėlės. Jam pačiam jau reikėtų katino-klavišininko play him off paslaugų, ypač po kelių silpnų bandymų pabendraut su publika, katučių pagalba nesėkmingai skatinant juos nežinia kam.
Schema Nr. 1. Kairieji išlošė daugiausiai, nes už „Galios trapecijos“ ribų likęs tikrasis DM narys nei dainavo, nei vaidenosi didžiuosiuose teleekranuose.
Abejones dėl tapatybės išsklaidyti trukdė ir retas investuoti taip ir neišmokusio, aptukusios fizionomijos, mažiausiai dviejų vaikų tėvo pasirodymas didžiuosiuose ekranuose, kuriuose be likusių DM narių dominavo byto tikslumu sinchronizuotai atsirandančios-išnykstančios vizualizacijos, prisodrintos A. Corbijn monochromu, pridėjusiu +1 atmosferai. Viską papildė žemo nusilenkimo vertas apšvietimas, nespėjęs 100 proc. atsiskleisti dėl koncerto pradžioje dar nenutekėjusios saulės.
Nepaisant visko, tiek aptarnaujančiam personalui, vos spėjusiam keisti M. Gore’ui gitaras, tiek turo muzikantams, rodžiusiems nuoširdžias emocijas galima rašyti tvirtą ketvertą penkiabalėje sistemoje (taip, ir tokia kadaise buvo). Malonu matyti, kad pagrindinis dainų bei muzikos autorius vis dar džiaugiasi aplodismentais sudainavęs savos kūrybos gabalus, kuriais per Žintauto vardadienį vykusiame renginyje tapo 93′ „Higher Love“ ir 85′ singlas „Shake The Disease“. Tų šypsenų, nori nenori išsprūstančių užlietam pozityvios reakcijos bangų žmogui taip paprastai nesuvaidinsi.
Kalbant apie pastarąsias, bene įspūdingiausiai tiek iš šalies, tiek šiaip atrodė Gahano užvestas siūbavimas rankomis, koncerto finale pavertęs Vingio parką tikru aktinijų ar tai jūros žolių bruzgėlynu. Gal labiau jūros žolių, nes kitu atveju nėra kaip pateisinti šio straipsnio antraštę.
Mačiau tai paveikslėliuos, mačiau tai per žinias – čia tau ne disko!
Ar atėjusieji išgirdo visus mylimiausius hitus? Žinoma, didelę dalį sąrašo sudarė reklanuojamo šviežalbumio kompozicijos, o likusi dalis dainų buvo labiau 90s negu 80s (žr. 1 lentelę), nors pateikta tribiuto ir ankstyvajai kūrybai („Just Can’t Get Enough“, „Shake The Disease“).
Deja nepaisant to, kad Vilniaus centre prieš kelias valandas vyko pasaulio dėmesį, nelyginant kokį arklį kaustęs įvykis, vainikuotas gražiai gražuliška cat-copter versija, nebuvo sugrota pačių atlikėjų „gėjiškiausia“ tituluota daina „What’s Your Name?“. Nežinau ar tai vyko dėl to, kad daugiau bilietų į koncertą buvo nupirkę eitynių pašaliečiai, o ne šalininkai, ar gražulinių reikalavimu setlistas buvo pamodifikuotas. Siekiant aiškumo kviestume abi puses pasisakyti komentaruose ir įvardinti su kiek chebros tą vakar svingino Vingyje.
Nesuskambėjo ir 80s LGBT himnu tapęs „People Are People“, užpropelerinęs tada dar ketveriukę į šlovės dausas. Panašu, kad politinį šarmą turinčių dainų DM kuria (ir groja) vis mažiau. Apskritai pastarieji albumai išeina kas ketverius metus ir pasak kai kurių kritikų nebepasižymi naujų idėjų gausa, dėl ko su baime kyla klausimas ar 2017–2018 m. šitokią fanų bazę turinti šalis dar išvys savo dievukus gimtojoje žemėje? Bet geriau kalbėkime apie koncerto, o ne grupės pabaigą, kad neprikarksėtume nelaimės.
Finalui, didžiai mano ir aplink stovėjusių laimei, (tikrai nemenkas pagyvėjimas nutiko kartu su pirmais paskutinės dainos akordais, tikėtinai koreliavęs ir sutapęs su mažesniu kraujo kiekiu alkoholio apytakos sistemose) sugrota „Never Let Me Down Again“, nors prieš koncertą bijojau, kad ji bus kaip „publikos užvedimas“ pradžioje ar koks nors iki-bisinis gabalas, finalinę poziciją atlaisvinantis „Enjoy The Silence“. Būčiau nustojęs bijot, jei būčiau prieš koncertą pasidomėjęs setlist’ais, tačiau po panašios praktikos prieš del Rey koncertą to daryti nebeketu: tiesiog prarandi dalį netikėtumo, lygiai kaip prisižiūrėjęs treilerių su didžiausiais sprogimais ir plikiausiais užpakaliais filme nieko sprogesnio ar plikesnio nebeišvysti.
Tačiau kaip tikras lietuvis rasiu prie ko prikibti ir prie epo gėjaus (berods šitaip rašosi). Švelnesniais garsais pripildyta „Never Let Me Down Again“ mano skoniui skambėjo per skystai, visai kaip XESS „Vienuolė ir vibratorius“ albumo versija, suminkštinta bereikalingomis ir netgi drįsčiau teigti ne itin įdomiomis sintezatoriaus partijomis, nors koncertuose pjaustyta oi kaip smarkiai. Todėl nuliūdau neišgirdęs kietai sukalto 80s aršumo.
Konkliuzijos
Belieka konstatuoti, kad Lietuvoje neužaugo nauja gotų karta, siautusi in 2000s, antraip klausimas kas pasidarė su „Kunigunda Lunaria“ ir gotų tūsais apskritai, apie kuriuos ferrum.lt nieko nebėra, o gothic.lt tik neseniai vėl ėmė rodyti gyvybės ženklus. Ar dėl viso to kalti hipsteriai ar senatvė?
Nepaisant to, vertėjo eit, čia net kalbos nėra. Net enciklopedijose rašo, kad buvo gerai. O ar bus geriau ateityje, tikėkimės, dar pamatysime. Tad linkiu DM sulaukti daugiau metų nei pavyko Jėzui ir 2021 m. „Spek & Spell” 40-mečio proga sugroti jį visą, kaip kad „Metallica“ 2006 m. sugrojo „Master of the Puppets“. Ir duok die, kad DM spės tai padaryti ir Lietuvoje, o ne tik kokiame paskutinio atsikosėjimo koncerte gimtajame Basildone. Ir duok die, kad seilė, spjauta „Question of Time“ metu, dar nebūtų su krauju…
Parengta pagal užsienio spaudą
Komentarai