“Streikas”: pirmasis Mark Splinter įrašas imdb.com

Rugsėjo 25-ąją numatyta buvusio mūsų bendradarbio, režisieriaus Romo Zabarausko filmo “We Will Riot” aka “Streikas”, premjera. Tai turbūt pirmasis lietuviškas meninis filmas taip stipriai susijęs su muzikiniu pasauliu. Filmo kūrėjai kvietė mus filmuotis masinėse “klubinėse” scenose, vėliau tyzino making of’ais. Mark Splinter visada stovėjo šalia režisieriaus ir kaip koks Krapikas Kazlauskui patarinėjo, kaip geriau viską padaryti muzikos srityje.

Mark Splinter vieni žino kaip dydžėjų, kiti – kaip prodiuserį, treti – kaip atkaklų teisybės ieškotoją facebook’e, ketvirti – kaip programavimo ir interneto paslaugų kompanijos vadovą, penkti – kaip renginių organizatorių, šešti – kaip keistuolį britą, pasirinkusį gyventi Vilniuje, septinti – … Žodžiu, Markui veiklos netrūksta, o nuo šiol jis – ir filmų muzikos konsultantas arba garso takelio režisierius, kaip sako R.Zabarauskas (o kaip teisingai versti music supervisor? – red. past.).

Visų pirma, kaip susipažinai su filmo režisieriumi Romu Zabarausku?

Neprisimenu! Jam gerai sekasi suburti žmones aplink save, spėju, jis paprasčiausiai pakvietė mane prisijungti. O gal aš pastebėjau jo aktyvumą žmogaus teisių srityje ir nusiunčiau kelis paramos žodžius. Rodos, jis paprašė manęs padydžėjauti jo pirmojo filmo “Porno melodrama” paramos vakarėliuose ir man padarė įspūdį Romo profesionalumas ir ryžtingumas, taigi, bendravome toliau. Be to, Vilniuje nereikia labai stengtis, kad sutiktum vieną ar kitą žmogų, ir tai viena priežasčių, kodėl man čia patinka labiau nei Londone.

Ar tai pirmasis filmas, kuriame tau teko rūpintis muzikiniu fonu?

Taip, ir, panašu, tai yra mano svajonių darbas, todėl visada būsiu dėkingas Romui, suteikusiam šansą pabandyti. Dabar turiu vieną įrašą IMDB :) Tikiuosi, šį skaičių padidinti.

Kuo būtent užsiima filmo muzikos konsultantas?

Muzikos ir atlikėjų paieškomis filmui ir viso to vadyba. Panašu į kūrybinio garso režisieriaus (audio creative director) etatą, plius autorystės įstatymai, sutarčių derinimas. Man patinka tiek juridinė, tiek kūrybinė šio proceso pusės. Dirbant su tarptautiniais projektais, viskas gali būti labai komplikuota ir, manau, morališkai ir ekonomiškai tiesiog būtina gauti reikiamus leidimus iš atlikėjų bei padėti jiems susitvarkyti visus dokumentus ir atsiskaitymus. Žinoma, tai – nedidelės sumos, tačiau ne tai svarbiausia – net jei pavogiu 10 centų, aš vistiek vagis.

Laimei, visi atlikėjai labai palaikė šį projektą ir suteikė mums geriausias sąlygas, iš esmės jie investavo į filmą ir aš už tai jiems labai dėkingas. Mes ir toliau dirbsime jų labui.

Paprastai muziką uždeda postprodukcijoje, kai viskas jau nufilmuota ir suredaguota. Manau, tai kvaila, nes muzika priversta atitikti vaizdus, o tai reiškia tokius kompromisus kaip gabalų nutildymas per vidurį, vietoje to, kad jie būtų gražiai užbaigiami. Apie garso takelio tėkmę ir tempą niekas iš tikrųjų negalvoja, visi žiūri į aktorius ir dialogus, o muzika yra tik fone.

Mano svajonė buvo dirbti su filmu, kuriame muzika būtų vienas prioritetų ir svarbi kūrybinio proceso dalis, netgi prieš rašant scenarijų. Tokiu būdu vėliau reikėtų priimti mažiau kompromisų. Muzika darytų įtakotą filmui nuo pat pirmosios dienos ir lydėtų kastingą, kostiumus, filmavimą, redagavimą. Pavyzdžiui, kai filmavome šokių aikštelės scenas, stengėmės groti tą patį kūrinį, kuris suplanuotas ir garso takelyje, kad visi šokių judesiai būtų autentiški ir atitiktų muziką. Taip pat, dažniausiai, dydžėjus, kurį matote ant scenos filme yra ir tuo metu skambančio kūrinio prodiuseris.

Tai nėra dokumentika, tai drama ir fantazijos, tačiau norėjau, kad šokių aikštelė atrodytų, kiek įmanoma, tikroviškesnė. Manau, Romas puikiai su tuo padirbėjo. Negaliu pakęsti, kai “klubinėje scenoje” dydžėjų vaidina aktorius, nesuprantantis, ką daro. Taip pat nekenčiu, kai montuotojas ignoruoja ritmą. Daug kartų montažinėje šaukiau: “Kirpk pagal ritmą!” Paprastai muzikos konsultantas negautų tokio šanso!

Beveik neįmanoma suteikti muzikai pirmenybės, kai šimtai kitų dalykų kovoja dėl režisieriaus ar prodiuserio dėmesio ir, galų gale, vistiek turėjome rasti nemažai kompromisų, tačiau pasiekėme žymiai daugiau nei tikėjausi. Buvo nuostabu dirbti su garso režisieriumi Vyčiu Puronu. Jis pridėjo daugybę efektų ir triukų, kad padėtų muzikai lietis kartu su vaizdais, išsprendė visas problemas ir padarė, kad muzika skambėtų garsiai ir realistiškai klubinėse scenose. Manau, žmonės tikrai pajus skirtumą.

“We Will Riot” bus pirmasis lietuviškas filmas, kurio garso takelis bus išleistas atskirai, ar aš teisus? Kur jį bus galima įsigyti?

Abejoju, ar tai – pirmasis garso takelis, tačiau tai – neabejotinai geriausias Lietuvos muzikantų rinkinys, kokį man teko girdėti :)

Jis bus visose “skaitmeninėse” parduotuvėse, taip pat – specialiame CD-ROM’e, kurį sumasterino Bob Macc, o išleis ir D.Britanijoje platins “Slime Recordings”. Didelis ačiū Lietuvos fanui Phaeleh už pagalbą!

Dėl įsigyjimo – tikiuosi, šis projektas paskatins Lietuvos žmones paremti savo produktus bei padės juos eksportuoti į visą pasaulį. Jei žmonės bent kažkiek sumokėtų už mp3 ar filmo srautą internete, tai būtų didžiulis skirtumas ir galėtume pritraukti daugiau investicijų iš užsienio mūsų industrijos vystymui. Bus ir app’sas, taigi galėsi tikrai paprastai parsisiųsti šią muziką legaliai. Jokių pasiteisinimų. Manau, jei žmonės pamatytų, kaip sunku padaryti tokį projektą Lietuvoje, jie greičiausiai duotų litų be jokių skundų.

Kaip atrinkai gabalus filmui? Ar režisierius kišosi į šį procesą?

Lietuvoje gyvenu jau seniai, taigi žinojau daugybę talentų ir turėjau didelį pasirinkimą. Smagu turėti šansą padaryti gerą reklamą Lietuvos scenai ir įtraukti į tai daug įvairių stilių žmonių. Kai kurie atlikėjai prieš tai net nebuvo susitikę, kai kurie – per jauni, kad patektų į klubus. Tikiuosi, visi jie gavo paskatinimą iš šio projekto. Savo ruožtu parinkau žmones, kurie, mano manymu, nusipelno sėkmės.

Romas suteikė man daug laisvės, tačiau jis viską kontroliavo. Man atsiuntė scenas, kuriose jis norėjo muzikos, o aš pasiūliau savo variantus. Kai jis sakydavo, kad per linksma/liūdna/lėta, ieškodavau alternatyvų. Aš labai užsispyręs, kaip ir Romas, kartais rimtai susiginčydavome, tačiau visada gerbiau jo kaip režisieriaus, t.y. savo boso, nuomonę. Ginčydavausi tik tuomet, jei kažkuo labai karštai tikėdavau.

Prioritetą teikiau tiems atlikėjams, kurie greitai atsakydavo į laiškus. Atsiprašau, tačiau jei negali net atsakyti į žinutę, tuomet nenoriu, jog tavo kūryba skambėtų kine arba bandyti išaiškinti tau sutartį. Koordinuoju 20 atlikėjų ir norėčiau turėti tiek pat gerų verslo partnerių, o ne bėgioti paskui juos kaip vaikų darželyje. Dirbdamas su šiuo filmu, radau daug žmonių, su kuriais norėčiau dirbti ir vėliau. Turėjome puikią muzikantų komandą, tačiau daugiau rėmiausi profesionalumu nei muzikiniu skoniu.

Kas, tavo nuomone, svarbiausia, parenkant muziką filmui?

Kaip jau sakiau, turi pasirinkti filmą muzikai! Romas pasikalbėjo su manimi ir Vaiperiu, sužinojo, kad yra daugybė geros muzikos, apie kurią net nebuvo girdėjęs. Jis pasidomėjo pats ir leido muzikos energijai vesti jį. Manau, tai galima pritaikyti bet kuriam filmui, ne vien filmuose apie muzikantus. Pradėk nuo kokios nors geros muzikos ir dėliok savo istoriją ant viršaus. Leisk muzikai duoti tau idėjų scenarijui ir lokacijoms. Sunku padaryti, bet tai veikia.

Man tikrai patinka muzikiniai videoklipai, nes muzika visada yra proceso pradžia. Tai labai galinga kombinacija. Prieš atvykdamas į Lietuvą, dariau animaciją grupei Psychid. Tiesiog sekiau jų muzika ir ji suteikė man idėjų. Nuo tada ir pradėjau galvoti apie tai, kad kiti filmai yra daromi atvirkščiai.

Kas buvo įdomiau dirbant su šiuo filmu?

Mano mergina dirbo visuose didžiausiuose Lietuvos filmuose, todėl daug prisiklausiau apie kino kūrimą, tačiau niekada nebuvau matęs to savo akimis. Viskas buvo įdomu. Pradėjau labiau gerbti kino žmones, nes jie dirba pagal griežtą grafiką sunkiomis sąlygomis. Jei padarytum klaidą, tai galėtų būti katastrofa. Buvo įdomu sužinoti, kiek kas kainuoja, nes šis filmas turėjo absurdiškai mažą biudžetą, o viskas kainuoja tiek daug. Tikrai džiaugiausi, kad daug savanorių skyrė savo laiko ir energijos, kad visa tai įvyktų. Tikiuosi, ateityje biudžetai padidės ir nereikės daryti tiek daug kompromisų arba nuolat prašinėti paslaugų.

Koks garso takelis, be “We Will Riot”, tau patinka labiausiai?

“Pulp Fiction” sprogo, kai dar mokiausi mokykloje, bet prieš tai milijonus kartų klausiau “Top Gun” soundtreko kasetėje. Tai du pavyzdžiai, kaip puikiai muzika atitinka filmą. Taip pat mėgstu “The Big Lebowski” ir, žinoma, “2001: A Space Odyssey”. Nežiūriu daug filmų, bet gal tik todėl, kad daugumoje jų skamba nuobodi muzika.