Apie postroką, kūrybą ir ateitį su Music InWallved

Music InWallved – viena nedaugelio Lietuvoje postroką grojančių grupių. Šį rudenį ji vis dažniau minima įvairių renginių programose, todėl užsukau grupės narių pakalbinti į jų jaukią studiją. Šalia Vilniaus Senamiesčio mane pasitiko broliai gitaristas Jevgenij (27) ir bosistas Anton (23). Vėliau prie pokalbio prisijungė būgnininkas Aleksandras (26) ir gitaristas Dimitrij (27). Kalbėjomės apie postroką, grupės veiklą ir istoriją, koncertus bei ateities planus. Vaikinai nustebino savo paprastumu, svetingumu, geru humoro jausmu ir kukliu požiūriu į savo muziką. „Populiarumas, manom, yra šalutinis geros muzikos efektas, todėl sąmoningai jo nesiekiam. Esame susitelkę į savo muzikos tobulinimą“.

Gal pradėkime nuo grupės pavadinimo. Kaip jis atsirado ir kodėl tokį pasirinkote? Gal pradžioje vadinotės kitaip?

Jevgenij: Ne, šis pavadinimas nuo pat pradžių. O jo atsiradimo tokia istorija…

Aleksas: Repetavom tokiame neįrengtame darželyje, kur nebuvo jokios garso izoliacijos ir viskas skambėjo tarsi sienose… Muzika sienose.

Anton: Toks monumentalus pavadinimas.

Aleksas: Bet yra ir kitų versijų. Ko gero, daugiau jų žino mūsų klavišininkas Edgaras, bet jo čia nėra.

O kiek laiko praėjo nuo pirmojo jūsų pasirodymo?

Jevgenij: Na, jis buvo 2005 ar 2006 metais mokykloj.

Iš tiesų jau daug laiko grojate kartu. Ar per tuos beveik 10 metų nebuvo nutrūkusi grupės veikla? Nebuvo kilęs noras viską baigti?

Aleksas: 10 metų? Jau 10 metų?

Jevgenij: Impulsas buvo 2004 metais, bet kada konkrečiai buvo pradžia, čia niekas nenurodys. Minčių viską baigti irgi nebuvo…

Anton: Sakom, kad nuo 1997, tuomet spalio 26 Mamontovas gros 30-metį, o mes 20-metį (juokiasi).

O turit inspiratorių, lyderį, be kurio nieko nebūtų įvykę?

Anton: Sakom, kad Edgaras, nes išeis iš grupės (juokiasi).

Suprantu, kad neturit, o kas tuomet kuria kompozicijas?

Jevgenij: Edgaras yra vienas tų, kuris padeda suklijuoti atskirus motyvus į bendrą kūrinį. Mes visi kuriam, improvizuojam tarkim pusvalandį, tada kažkas išlenda ir belieka išvystyti, išbaigti.

Anton: Arba būna, kad vienas mūsų sugalvoja savo partiją, pagroja visi prisideda ir gaunasi kažkas.

Jevgenij: Nėra taip, kad vienas žmogus kuria, atneša visiems ir tada visi groja. Viskas iš atskirų gabaliukų, pagaunam bendrą nuotaiką, atsiranda tema, tada visi įnešam kažką savo. Kartu lipdom.

Anton: Ir kartais iš keturių gabalų padarom vieną (juokiasi).

Sakyčiau, gražus vienas kito papildymo pavyzdys… Nėra taip, kad ateina vienas kompozitorius – diktatorius ir sako „tu blogai groji, o tu skaityk natas“?

Anton: Edgaras bando, bet mes jį trise atsveriam (juokiasi). Kuriam visi, bet galbūt kartais klausom savo klavišininko, nes jis tiesiog geriau išmano. Jis gali siūlyti ir taisyti, o mes galim atnešt idėjų.

Scenoje jūs kolegos, o gyvenime?

Jevgenij: Visi esam seniai pažįstami. Bandėme vienu metu, kai išėjo būgnininkas, ieškoti kažko iš šalies, bet buvo sudėtinga, kai atėjo žmogus, su mumis neturintis nieko bendro. Visi nesmagiai jautėmės.

Anton: Man atrodo, kad jau seniai sutarėm, jog svarbiausia ne skills‘ai, o asmenybė ir tarpusavio ryšys.

Gal todėl ir grupės sudėtis per visą šį laiką beveik nesikeitė?

Jevgenij: Galbūt. Buvo laikas, kai grojom trise, tarpusavy keitėmės instrumentais. Kažkas nuo gitaros persėdo prie būgnų, bet šiaip visi pažįstami esame seniai ir kartu grojam seniai.

O apie ką “kalba” jūsų muzika?

Jevgenij: Čia jau Anton turėtų ką pasakyti…

Aleksas: Šiaip tai kiekvienam kyla savitos asociacijos.

Anton: Mes paliekam vietos vaizduotei.

Aleksas: Kažkada turėjom tokias projekcijas, sulipdytas iš filmų ir ten buvo siužetas. Keturiasdešimt minučių muzikos ir tų projekcijų. Tuo metu idėja buvo aiškiau išreikšta, bet vėliau to atsisakėm. Dabar žymiai įdomiau, kai kiekvienas, ateinantis į repeticijas ar koncertus, pats pasidalina savo įspūdžiais „aš matau tą, o aš matau šitą“. Visiems dažniausiai kyla kažkokie vaizdai, asociacijos su filmais.

Anton: Tai ir įdomu, kada kiekvienas suranda savo svajones, mintis… Žodžiu, kai yra vokalas, tai muzikantai pateikia labai konkrečią idėją, viskas jau būna sumūryta į vieną vietą, o ši muzika palieka labai daug vietos vaizduotei. Kitaip tariant, vokalas apriboja svajonių erdves, o be vokalo tų ribų nebelieka.

Aleksas: Na, nebent tas gabalas apie jūrą.. visiems jis apie jūrą. Niekas nesiginčija.

Jevegenij: Taip nebūna, kad sakom „davai, sukuriam gabalą apie tai“. Paprastai, jeigu jis atsirado, tada savęs klausiam, kam kokios asociacijos.

Tai pradžioje gimsta muzika, paskui – asociacijos ir tada pavadinimas?

Visi: Tikrai taip.

O kas labiausiai įkvepia kurti? Kokie jūsų muzikiniai autoritetai?

Aleksas: Skirtingi, įdomūs. Klausau labai įvairios muzikos. Atvirai kalbant, mano gyvenime visai neseniai atsirado postroko atlikėjai kaip atoritetai. Labiau pradėjau domėtis, kai pradėjau groti tokią muziką… Ta prasme, kai supratau, kad aš ją groju. O mašinoje turiu daug populiarių grupių, kurios techniškai gerai groja ir man jos įdomios. Man į galvą pirmiausia ateina Slipknot, Placebo, o paskui: Sigur Ros, Russian Circles, Caspian.

Anton: Explosion in the Sky. Nors pradėjom gitaras barškint tai nuo Red Hot Chili Peppers, Limp Bizkit ir kitų (juokiasi).

Jevgenij: Man tai Russian Circles, nors jie sunkiau groja nei mes. Caspian labai patinka, nes klausydamas jų randu daug bendro. Kažko jų muzikoje yra.

Anton: O šiaip labiausiai įkvepia gyvenimas, žinoma. Pergyvenimai. Kodėl kuriam muziką? Žmonės kuria paveikslus? Nes kažko neįmanoma perteikti žodžiais. Nes nori sukurti alternatyvią realybę.

Aleksas: Nežinau, kas pasakė, bet muzika gimsta tada, kai neįmanoma išsireikšti žodžiais, bet neįmanoma ir tylėti… Gal čia vėl reikėtų paminėti tą vokalą. Kai jo nėra, tai grodami kiekvienas savitai, atskirai save išreiškiam.

Anton: Man atrodo, kad jei turėtume vokalą, niekada nesutartumėm, koks turėtų būti tekstas (juokiasi).

Gal truputį apie publiką, Kaip manote, kokiam žmogui skirta jūsų muzika? Kokį vaizdą dažniausiai matote nuo scenos?

Dimitrij: Na, kadangi Edgaro nėra, galim išduoti, kad ta publika dažniausiai būna nuo 12 iki 14 metų mergaitės (juokiasi).

Anton: Čia ta publika, kurią mes prarasim, kai jis išeis. Juokaujam žinoma…

Jevgenij: Turbūt geriausias pavyzdys buvo Gatvės muzikos diena (GMD – aut.), kai žmonių nevaržė sienos ir jie patys galėjo pasirinkti – pasilikti klausyti ar išeiti. Ir ten ta publika iš tiesų buvo pati įvairiausia tiek amžiaus, tiek stiliaus prasme.

Anton: Iš tiesų yra uždarų koncertų minusas, kad žmonės kartais lieka paklausyti koncerto, nes bokale dar turi alaus…

Aleksas: O GMD iš tiesų buvo taip, kad žmonės atklausė visą programą ir tos pačios programos pakartojimą. Negaliu įvertinti muzikos, kurią grojam objektyviai ir iš tiesų maloniai nustebina tai, kad kažkas jos klausosi, kažkam ji patinka.

Anton: Mūsų publika visi tie, kurie jaučia. Tie paprastai ir lieka.

Jevgenij: Ypatingai publika buvo įvairi Rygos gatvės muzikos dienoje. Ten buvo ir bobučių, ir diedukų, ir mūsų amžiaus žmonių.

Girdėjau gandą, kad paskui jus į Rygą keliavo ir žmonės iš Vilniaus. Ar tai reiškia, kad čia jūsų koncertai labai reti?

Anton: Buvo tokių. Kai jungėmės aparatūrą groti, keletas priėjo ir klausė, kada pradėsim, nes jie atvažiavo mūsų paklausyt. Bet kiek jie dėl mūsų, o kiek dėl pačios šventės ten važiavo, sunku pasakyt.

Jevgenij: Gražus gandas. Negalim pasakyti, kiek jame tiesos (šypsosi). O šiaip tai mažai grojam Vilniuj.

Aleksas: Man atrodo, kad čia dėl paties žanro, postroko nepopuliarumo. Aišku, susidomėjimas akivaizdžiai auga. Nes, tarkim, prieš du metus žmonėms postrokas siejosi su roku. Rokas yra rokas. O ką tas „post“ reiškia, tai niekam nebuvo įdomu… ir kad čia visai kitokia muzika.

Jevgenij: Žiūrint į pačią postroko istoriją, jau tuomet, kai tik buvom pradėję groti, pasaulyje jau buvo populiarios tokios grupės kaip Mogwai…

Anton: Bet sutik, kad ir muzika nuo tų metų gerokai patobulėjo. Manau, kad postrokas yra labai liberali muzika. Tarkim, jeigu lyginsim ją su pankroku, tai joje nėra viena aiškia kryptimi išskiriančių jos klausančių žmonių. Šita muzika visiems tinka.

Aleksas: Lengviausia postroką paaiškinti kaip instrumentinę muziką, kuri primena filmų soundtrack‘us.

Mes čia kalbam apie tai, kad postrokas yra ne visai tipinė muzika. Gal net ne visai koncertinio žanro. Kokia erdvė vis dėlto yra tinkamiausia jūsų kuriamai muzikai? Internetas? Salė? Gatvė?..

Jevgenij: Ne, ne internetas. Jis vienas tų, bet vis dėlto ši muzika, kaip ir visa kita, turi būti atliekama gyvai, nes gyvai visiškai kitaip skamba. Atsiranda galimybė įnešti dar kažko naujo.

Anton: Labai svarbu atmosfera. Pamenat koncertą su Locomotora „Kablyje“? Kai sužinojau, kad su jais grosim, pasiklausiau ir pirmas įspūdis buvo „so what?“ Nepakibau. Bet kai išgirdau juos grojant dar garso patikrinimo metu, iškart sakiau sau „vau“. Iš tikrųjų visai kita muzika, visai kita atmosfera, kai prieš tave žmonės groja.

Aleksas: Kai klausai gyvai, tai jauti visu kūnu, fiziškai, visas vibracijas. Tada gali įsijausti ir įsiklausyti, o įraše viskas kiek kitaip.

Anton: Ir dar kiekviename koncerte viskas gaunasi šiek tiek skirtingai. Taigi, geram koncertui reikia uždaros patalpos, kur žmonės ne už 20 metrų, kad būtų kontaktas su publika, intymumas. Vienas geriausių mūsų pasirodymų buvo Planerariume. Ten šitai muzikai ideali vieta.

Užsiminėt apie postrokerius iš Suomijos Locomotora, su kuriais grojote. Žinau, kad visai netrukus viena scena dalinsitės su lenkais Servants of Silence. Kaip jums jų muzika? Kokios nuotaikos prieš bendrą pasirodymą?

Aleksas: Aš paklausiau ir man labai patiko tai, ką Servants of Silence daro. Manau, bus gerai. O su kolegomis iš Suomijos buvo labai smagu. Jie tokie pat žmonės kaip tu, pabendrauji, to paties alaus išgeri. Ne žvaigždės, o žmonės.

O jūs patys siekiate populiarumo? Kažką darote, kad jūsų muzika pasiektų didesnį klausytojų ratą?

Jevgenij: Na, turim programą, planų pabaigti įrašus ir išleisti albumą iki šio rudens pabaigos. Bet būna, kad planai keičiasi, nes reikia repetuot, koncertams ruoštis, kombinuot kažkaip.

Aleksas: Ir dar gyvenimą gyvent be viso to… (šypsosi). Tas populiarumas kaip kokia pridėtinė vertė pradėjo augti paskutiniu metu. Gal pastarąjį pusmetį. Kai išbaigėm programą, ilindom į internetą…

Anton: Bet specialiai tikrai nesiekiam. Populiarumas, manom, yra kaip šalutinis geros muzikos efektas.

Gal pasidalintumėte įdomiomis istorijomis, kurios nutiko koncertuose ar kelionėse su grupe?

Anton: Galiu papasakot apie apokalipsę, kuri ištiko mums grojant GMD. Grojom Vilniaus ir Islandijos gatvių sandūroj ir ten buvo puiki, beje, vienintelė vieta, kur žmonės galėjo pasislėpt nuo lietaus. Ir mes grojom, lietus baigėsi, o žmonių kiek buvo atbėgusių, tiek ir liko.

Aleksas: Dar buvo juokinga, kai grodami vis bandėm gelbėt aparatūrą. Tai vienas negroja, dangsto viską, tai kitas.

Jevgenij: Ir kai prasidėjo audra grojom kūrinį „Orange City“.

Aleksas: Ne, čia buvo kita daina.

Anton: Žodžiu, kaip visada visi galvoja, kad tai skirtinga daina (juokiasi).

Svarbu nepamiršti, kad jūs viena ir ta pati grupė.

Aleksas: Jo, būna, kad koncerte, tarkim, išgirstu gitarą geriau nei bosinę gitarą ir galvoju: „čia mūsų muzika?“ (juokiasi).

Anton: Ai, ir dar buvo viena tokia istorija, kai mūsų tuometinis vokalistas skyrė dainą savo merginai, o daina vadinosi „Ameba“ (juokiasi).

Tai po šito incidento jis neteko merginos, o jūs tapot instrumentine grupe? Juokauju, žinoma… Šis ruduo – išskirtinis koncertų gausa. Neseniai grojote Kaune „Fluxus Ministerijoje“, greitai bus jūsų pasirodymas mini festivalyje „Post-Cosmos“. Koks jis laukia? Juk minėjote, kad visi jūsų pasirodymai skirtingi.

Aleksas: Jis mums pakankamai svarbus, nes jis postroko tema. Ne paprastas koncertas. Ir šiaip „Tamstoj“ kažkada buvau su viena gražia mergaite ir jai pasakiau, kad mes irgi kada nors čia grosim. Ir va, prašom. Bus mūsų pirmas pasirodymas šiame klube.

Jevgenij: Aš gal tik truputį bijau dėl vietos. Nes kai tie staliukai… žmonės valgo, o tu groji…

Anton: Bet gi čia ne čilekas koks nors. Gal nesėdės žmonės su trim porcijom koldūnų…

Aleksas: Jo, ir dar rėks „Kur grietinė? Dar grietinės atneškit!”…

Jevgenij: O tu tuo metu groji „Orange City“ (juokiasi).

Ar domitės Lietuvoje vykstančiai festivaliais? Jų dabar tiek daug. Kaip manot, kurie iš jų konceptualiai artimiausi jūsų kuriamai muzikai?

Jevgenij: Aš nelabai žinau.

Dimitrij: Gal koks „Mėnuo Juodaragis“, ten postfolkloras, bet yra instrumentinės muzikos ir pati idėja nekomercinė.

Aleksas: „Tamsta“, „Karklė“…

Anton: Mes iš tiesų esame susitelkę į geresnės muzikos darymą, o kas kur vyksta nelabai žinome.

Jevgenij: Be to, turime pradėtų darbų. Norime pabaigti programą, išleisti albumą. Kitu atveju, nėra prasmės kažkur save siūlyti.

Dėkoju už pokalbį ir jaukų priėmimą. Artimiausias Music InWallved pasirodymas postroko ir instrumentinės muzikos mini festivalyje „Post-Cosmos“, spalio 26 d. klube „Tamsta“, Strazdelio g. 1, Vilnius.