Galbūt todėl, kad Karoliniškės (arba kaip mes vadinome “Koraluose”) – mano gimtasis rajonas, “K-lab” iniciatyva iškart patraukė dėmesį. Eksperimentinė komunikacijos erdvė tipiniame Karoliniškių daugiabutyje? Skamba kaip utopija. Vienodos pilkos betoninės “dėžutės”, daugybė automobilių, skersvėjų košiami kiemai, aplaužytos vaikų žaidimų aikštelės. Nors taip vadinamuose mikrorajonuose gyvena dauguma miestų gyventojų, dažniausiai tai yra komunikacijos prasme maksimaliai izoliuotos erdvės. Išskyrus situaciją kieme “kontroliuojančius” pensininkus ir žaidžiančius vaikus, likusieji kovoja dėl geresnės vietos savo automobiliui ir saugiai užsidaro savo butuose. Retas jų susitikę laiptinėje ką nors burbteli vienas kitam. Tiesa, kartais pabendrauja daužydami per radiatorius.
Gyvenamųjų rajonų regeneracija, kurią Vakarų Europos miestai praėjo prieš kelis dešimtmečius, Lietuvoje šiuo metu išgyvena pradinę stadiją, kurios pagrindinis tikslas – pastatų atnaujinimas ir šiltinimas. Tačiau tai nesprendžia kitų esminių masinės statybos gyvenamųjų rajonų problemų – kultūrinės monofunkcijos ir atskirties, viešosios erdvės apmirimo ir bendruomeniškumo trūkumo. Tam trūksta tarpdalykinio požiūrio, įvairių įrankių ir realių sprendinių, o ypač – pačios rajonų vietos bendruomenės įsitraukimo. “K-lab” iniciatorių manymu, iniciatyva, kylanti iš apačios (bottom-up), gyvai įtraukianti bendruomenę, turėtų lemti produktyvesnius gyvenamosios aplinkos atgaivinimo rezultatus ir naujus, inovatyvius sprendimus.
Apie visa tai ir kalbamės su “K-lab” dalyviais Mindaugu, Norbertu, Aušra, Julija ir Indre.
Kada ir kaip kilo idėja atidaryti, kaip jūs patys vadinate “atvirą eksperimentinę komunikacijos erdvę tipiniame Karoliniškių daugiabutyje”?
Idėja kilo stebint Vilniaus miesto miegamuosius rajonus, susiduriančius su modernaus miesto ir šiuolaikinio gyvenimo būdo iššūkiais. Neretai masinės statybos namai ir rajonai nuvertinami net nepabandžius pažvelgti į juos naujai. Nuo rugsėjo pradžios įkurtoje Karoliniškių architektūros laboratorijoje kartu su vietos gyventojais siekiame paneigti nusistovėjusius stereotipus bei atrasti savo gyvenamąjį rajoną iš naujo. Laboratorijoje ieškome įrankių pažvelgti į situaciją kitaip ir tyrinėti miegamąjį rajoną gyvai, vietoje.
Šiame mikrorajone veikia jaunimo klubai “Žvaigždutė”, “Meteoras” ir panašūs. Ar “K-LAB” yra savotiškas jų atitikmuo suaugusiems?
Visų pirma, Karoliniškių architektūros laboratorija K-LAB – tai atvira komunikacinė erdvė, skirta visiems, neskirstant pagal amžių ar padėtį. Laboratorija veikia kaip platforma patiems gyventojams, kelti jiems rūpimus klausimus ir juos čia pat spręsti, nelaukiant, kol kas nors kitas už juos tai padarys. Mūsų funkcija – skatinti ir kiek galima padėti gyventojų rodomoms iniciatyvoms.
Įdomu, jog šią laboratoriją įkūrė architektai, nors peržvelgus jos veiklą, atrodytų, jog tai turėjo padaryti sociologai ar pedagogai. Tapote savotiškais dvasios architektais?
Mums įdomu tyrinėti besitrinančias ribas tarp profesijų. Architektas tyrinėja, rašo, diskutuoja, fotografuoja, dirba su vaikais, keliauja, rodo – ir visa tai apie architektūrą ir apie tai, kas yra už arba šalia jos. Niekas nežino tikslios ribos, kur baigiasi architekto „kompetencija“ , nes architektūra nesibaigia ir neprasideda vien formos ir erdvės kūrimu. Tai yra daugiau – bendravimas su žmogumi ir aplinka, suvokimas, ko vienoje ar kitoje situacijoje reikia. Jau suformuotoje gyvenamojoje aplinkoje svarbu išsiaiškinti, ar jai reikalinga tik architektūrinė „plastinė operacija“, o gal urbanistinė intervencija ar akupunktūra. Ir tai peržengia pastato statybos ribas taip pat kaip ir tipiškai įsivaizduojamus architekto darbo rėmus. K-LAB ir atsirado iš begalinio entuziastingų architektų komandos noro ne teoriškai, bet realiai, tikroje aplinkoje ištirti ir suprasti, ko reikia, kad miegamieji rajonai atsigautų. Fasadų atnaujinimas tam nepadės, tai tik dalis platesnio atgaivinimo plano, kuriame labai svarbi vieta tenka pačių rajono gyventojų iniciatyvumui ir pozityvaus požiūrio į gyvenamuosius rajonus formavimui. Išsiaiškinti, ko žmonėms trūksta gyvenamuosiuose rajonuose, kaip jie patys vertina savo aplinką, kas joje yra svarbiausia ir žinoma tik joje gyvenantiems, paskatinti vietinius kitaip aplinką pamatyti ir įvertinti ar atrasti naujai – tai yra iššūkis tarpdalykinei specialistų komandai, o konkrečių specialybių atstovai šiuose iššūkiuose gali dirbti su juos dominančiais aspektais. Mūsų kaip architektų užduotis – tyrinėti gyventojų santykį su aplinka ir skatinti iniciatyvą ją keisti ar puoselėti. Būdami architektais ir suprasdami, kaip veikia forma ir erdvė, galime padėti įgyvendinti kai kuriuos sumanymus. Ši patirtis praturtina mus ir kaip architektus, ir kaip žmones.
Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje, ypač didmiesčiuose toks silpnas bendruomeniškumo išsivystymas? Kol gyvena savo name, lietuvis jį puoselėja labiau už viską, tačiau daugiabučiai yra tarsi niekieno zona…
Galbūt lietuviai dar nėra pakankamai “suvartoję” kapitalistinio gyvenimo būdo. Sovietiniais laikais didžioji dalis santykių buvo grįsta komunos principais, kurie atsispindi tuo metu statytuose namuose, rajonuose ar net ištisuose miestuose. Šiandien retai vertinama bendrai kuriama gerovė, ko pasekoje ir turime dalį daugiabučių – kaip niekieno zonas, požiūris į santykį vieša-privatu iš tiesų kinta. Kita vertus, vienas pirmųjų mums patiems sugriuvusių stereotipų ir yra – “žmonės nesirūpina savo aplinka”. Keliaudami po rajoną ekskursijų metu mes negalėjome atsistebėti gėlynų, darželių, puoselėjamų čia pat, po langais gausa ir išradingumu! Vadinasi, gyventojams aplinka rūpi ir jie tai daro.
Vienas jūsų “tyrimo” tikslų – miegamųjų rajonų stereotipai. Vienas pagrindinių – čia nėra ką veikti. Kita vertus, ar nemanote, kad didžioji dalis nieko ir nenori veikti po darbo, tik pavalgyti ir užmigti priešais televizorių?
Mūsų nuomone, tai tik formos ir išradingumo klausimas. Laboratorija ir vadinasi laboratorija dėl to, kad čia mes mėginam įvairias bendravimo ir veiklos formas. Mes tikime, kad žmogui pasiūlius įdomią veiklą, kaip savirealizacijos formą ir alternatyvą televizoriui, jis tikrai rinktųsi ne televizorių, o aktyviems gyventojams laiko užtenka viskam. Per pirmąsias K-LAB gyvavimo savaites pastebėjome, kad yra tiesiog pritvinkusi noro bendrauti, dalintis patirtimi ir nuveikti kažką naudingo žmonių grupė. Jiems tik reikia suteikti progą, nedidelį pastūmėjimą, ir toliau viskas vystosi savaime. Kita vertus, kovoti nusistovėjusiu įpročiu pramogauti tik centre ar prekybos centruose nėra lengvas iššūkis, tam reikia daug laiko ir kantrybės. Bet mes tikime, jog iniciatyvos, kylančios iš apačios (bottom up) yra gyvybingesnės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Daug kas keikia mikrorajonus, kaip sovietmečio palikimą. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir toliau auga “getai”. Dažniau net baisesni už sovietinius. Kaip padaryti šiuos rajonus humaniškesniais?
Daliai žmonių masinės statybos miegamieji rajonai pirmiausiai asocijuojasi su sovietmečiu. O sovietmetis – su tam tikru neigiamu istorijos periodu. Tačiau atskyrus istoriją nuo architektūros, tiek architektūroje ir tiek istorijose galima įžvelgti daug teigiamų detalių. Į K-LAB gyventojai neša senas savo nuotraukas, darytas dar statomame ar tik ką baigtame Karoliniškių rajone. Pasakoja įvairias istorijas, nutikusias Karoliniškėse, žaidimus, kuriuos žaidė po balkonais ir pan. Atidžiau pažvelgus – ir visas rajonas buvo projektuotas atsižvelgiant į tuometinio žmogaus poreikius. Mokyklos, darželiai, gyvenamieji namai, parduotuvės, parkai, pėsčiųjų takai ir t.t. – tai žmogui skirta erdvė gyventi, ko kartais trūksta šiandienėje gyvenamojoje aplinkoje. O kaip jau minėjome pačioje pradžioje – iš esmės aplinką kuria žmonės. Kol bus gyvas įsitikinimas, jog sovietiniai rajonai yra kažkuo negeri, o naujieji tik geri, tol situacija ir bus tokia.
http://www.youtube.com/watch?v=O6CLGdqC4j0
Ar rajono gyventojai sukuria tam tikrą jo psichologinį lauką, ar pati rajono architektūra ir struktūra įtakoja jo gyventojus?
Egzistuoja abipusis ryšys – tiek aplinka formuoja asmenybę, tiek asmenybė formuoja aplinką. Gyventojai nebūdami po vieną, o burdamiesi į bendruomenes iš tiesų gali susikurti tam tikrą mikrolauką ir jaustis puikiai. Galų gale pastebėjimas jog ir kita, šalimais egzistuojanti subkultūra yra kažkuo įdomi, paprasčiausias bendravimas, gali daryti didžiulę įtaką psichologiniam komfortui arba atvirkščiai. Kita vertus, tam tikra urbanistinė forma gali paskatinti arba stabdyti šiuos procesus. Karoliniškės yra ypatingos tuo, kad jas projektavęs architektas Kazimieras Balėnas norėjo sukurti uždaresnes daugiabučių namų kiemų erdves, kurios, pasak autoriaus, „primintų Senamiesčio kiemus ir skatintų bendruomeniškumą“. Panašu, kad šis sumanymas veikia, nes Karoliniškėse tikrai gali suvokti, kur yra „tavo kiemas“, kuris turi ne menamas, o fizines ribas – jį ribojančius pastatus. Šią erdvę suvokdamas kaip „savo“, gyventojas ja rūpinasi ir naudoja kaip savą. Tuose rajonuose, kur kiemo erdvė yra ne taip aiškiai suvokiama, prapuola per dideliame atstume tarp pastatų, situacija yra kitokia, nes lieka ne visai aišku, kur yra „tavo“, o kur „visų“, atitinkamai ir išsitrina atsakomybės ribos.
Ar jau sulaukėte pirmųjų rajono gyventojų reakcijų į savo veiklą? Kokia ji?
Įdomu stebėti grandinines reakcijas ir sulaukti grįžtamojo ryšio ženklų. Pirmoji aktyviausiai reaguojanti grupė – tai vaikai, kurie laisvalaikiu plūsta į K-LAB ir, parnešę šią žinią namo, skatina savo vyresniuosius pasidomėti K-LAB. Taip savo ruožtu įsitraukę tėvai perneša žinią savo tėvams, tikriesiems Karoliniškių senbuviams. Pirmosiomis dienomis sulaukėme reakcijų įvairių – nuo klausimo “ar čia mokamas klubas?”, “kam to reikia?” iki “mes norime jums padėti!” Keletas karoliniškiečių užsuka pas mus vos ne kasdien ir aktyviai įsitraukia į veiklą, to geriausias pavyzdys – sekmadieniai pusryčiai, kai vietiniai suneša savo ingredientus, iš jų visi kartu improvizuotai gaminame “Karoliniškių bandeles” ir diskutuojame apie Karoliniškių aktualijas. Taip pat veikia ir kvietimas atnešti senas Karoliniškių nuotraukas bei žymėti žemėlapyje svarbias Karoliniškių vietas, pagal kurias mes jau surengėme porą teminių pasibastymų po rajoną, likusius darysime iki lapkričio vidurio. Dalis aplinkinių mus pasyviai stebi – džiaugiamės, kad pastebi, ir viliamės, kad po kurio laiko išdrąsės ir ateis susipažinti. Dar kitus reikia išprovokuoti įsitraukti, ir to užtenka. Tai galėtų iliustruoti “Obelyno hamako” ir “Anketos lėktuvėlių” atvejai. Vasarą Vilniuje vyko “Anoniminių sūpynių” akcija, jos metu K-LAB komanda Karoliniškėse obelyne šalia apžvalgos aikštelės pakabino hamaką. Norėjome patikrinti, ar jis taps naudojamas ir kiek ilgai iškabės. Likome pozityviai nustebinti du kartus – po mėnesio grįžę hamaką radome savo vietoje, o ištrypta žolė aplink liudijo apie daugybę juo besinaudojančių žmonių. Vasaros pabaigoje hamakas atrado savo naują vietą už šimto metrų – matyt, kažkam šovė į galvą puiki mintis gana atvirą obelyno vietą pakeisti į jaukų gretimo pušyno šešėlį, taigi tas kažkas tvarkingai nupjovė hamako virves ir tiesiog perkėlė jį. Hamaką lankėme rugsėjo pabaigoje. Jis vis dar ten. Darome drąsią išvadą – žmonės rūpinasi savo aplinka ir nori ją patys keisti, jiems tereikia postūmio tai daryti. O “Anketos lėktuvėlių” mintis kilo, kai gretimo namo gyventojai papasakojo uždaryto pagrindinio įėjimo į namą istoriją. K-LAB komandai nusprendė apklausti viso namo kaimynus – norėtų jie vėl naudotis uždarytu įėjimu ar ne. Į pašto dėžutes įmetėme 2 klausimų anketą kartu su instrukcija, kaip iš jos padaryti oro lėktuvėlį, ir kvietimu sulankstytus lėktuvėlius su atsakymais paleisti laukan šeštadienį 11 valandą. Sutartu laiku laukėme – neišmetė niekas. Bet kitą dieną į sekmadienio pusryčius atėjo namo gyventojų su užpildytomis anketomis ir pasiliko kuriam laikui įdomiai diskusijai apie uždarytą įėjimą, Karoliniškes ir jų pačių atnaujintą savo aukšto koridorių, kurį vėliau keliavome apžiūrėti. Labai vertiname tokius po truputį vykstančio ir stiprėjančio grįžtamojo ryšio ženklus.
Kas finansuoja jūsų laboratorijos veiklą? Ar tai nėra dar vienas ES lėšų įsisavinimas ir projekto darymas vardan darymo? Šie klausimai rodo, koks stiprus mūsuose yra nepasitikėjimas vieni kitais ir baimė, jog už visko slepiasi kokia nors politinė kampanija arba reklama.
Tokia iniciatyva kaip K-LAB sklandė mūsų mintyse jau anksčiau, kurią įgyvendinti siekėme per daug nemąstydami apie finansavimo šaltinius. Manome, jog gyvenimo kokybė miegamajame rajone nesibaigia ties apšiltintu fasadu. Tai tarsi rūpinimasis taure, bet ne tuo, kuo užpildysime taurę. Kultūrinis ir bendruomeninis turinys name ar mikrorajone ne mažiau svarbus regeneruojant daugiabučių rajonus. Todėl labai džiaugiamės, jog LR Kultūros ministerija skirdama finansavimą šiam projektui mums suteikė progą įgyvendinti K-LAB eksperimentą.
Apie Karoliniškes sakote: “dėl socialinio mobilumo trūkumo šiandien rajonas įvardijamas kaip vienas realiausių kandidatų, kurio atskirose zonose greičiausiai atsiras socialinės segregacijos požymiai.” Kas turima omenyje?
„Socialiniai getai”, kurie atsiranda dėl uždarų bendruomenių, kurioms sunku integruotis aplinkoje, taip pat dėl tokių procesų, kai toje pačioje zonoje dėl mažų būsto kainų įsikelia asocialios grupės gyventojų ir sukuria tam tikrą “negatyvų židinį”, kuris ir toliau skatina būsto pigimą ir panašių grupių plėtimąsi. Taip pat dėl į nuolatinių gyventojų būstus įsikeliančių nuomininkų, kurie nėra linkę įsilieti į namų bendruomenes.
Kas galėtų padėti atgaivinti rajono kultūrinę/ socialinę terpę?
Įvairovė. Viena iš esminių masinės statybos gyvenamųjų rajonų problemų – kultūrinė monofunkcija ir atskirtis, viešosios erdvės apmirimas ir bendruomeniškumo trūkumas. Kuo daugiau įvairių kultūrinių, socialinių traukos taškų, galimybių įvairioms visuomeninėms veikloms ir saviraiškai, laisvalaikio praleidimo vietų – tuo gyvenimas rajone tampa gyvesnis ir patrauklesnis. Teigiama, jog vienas iš kokybiško gyvenimo mieste matavimo vienetų – tai, ką žmogus veikia, arba gali veikti tarp darbo ir namų.
Kokią matote šio rajono ir panašių miegamųjų rajonų ateitį po 15-20 metų?
Karoliniškės ir kiti sovietmečiu statyti miegamieji rajonai turi daug potencialo. Tik reikia įžvelgti vertingus elementus ir maksimaliai juos išnaudoti. Pasitelkus protingus ir pasvertus rajonų ir namų tvarkymo sprendimus – galima sukurti kokybišką ir patrauklią gyvenamąją aplinką, atitinkančią visus šiandieninio gyvenimo poreikius. Lyginant su XXI a. masinės gyvenamosios statybos teritorijomis galime matyti keletą akivaizdžių sovietmečio gyvenamųjų rajonų pranašumų. Pirmiausia – puikiai išvystyta socialinė infrastruktūra. Kaip ir minėta anksčiau, mokyklos, darželiai, visuomeninės ir komercinės paskirties pastatai, įkurdinti pačiuose rajonuose, o ne nutolę kelis kilometrus nuo jų. Tai didelis privalumas palyginus su priemiesčių kotedžų teritorijomis, kuriuose socialinės infrastruktūros nėra iš viso, arba daugiabučių namų kvartalais miesto pakraščiuose, kurie iš esmės naudojasi ir perkrauna senųjų gyvenamųjų rajonų socialinę infrastruktūrą. Daugumą gyvenamųjų rajonų supa parkai, draustiniai, poilsiavietės prie ežerų, taip pat jų pačių viduje per kelias dešimtis metų po jų statybų gausu žalumos. Pavyzdžiui, Karoliniškėse yra daugybė vietų aktyviam ir pasyviam poilsiui lauke – pliažai prie Neries ar gretimo Pilaitės rajono ežerų, takai kraštovaizdžio draustinio kalnuose, stadionai, teniso aikštynai, dviračių takai ir t.t. Tai leidžia gyventojams sportuoti ir ilsėtis čia pat, savame rajone. “Miegamieji” rajonai yra arti miesto centro, norint išnaudoti šį potencialą reikia skatinti ne tik efektyvesnį susisiekimą tarp jų ir centro viešuoju transportu, bet ir dviračiais ar pėsčiųjų takais. Taip pat labai svarbus rajonų erdvumas (konstruotas remiantis modernistine pozicija – “daugiau šviesos, oro ir erdvės”), tik reikia šį potencialą išnaudoti sutvarkant erdves, tai yra sukuriant tam tikrų veiklų scenarijų viešosios erdvėse, kiemuose skatinant erdvių virtimą asmeninėmis gyventojų “vietomis”, o čia vėl gi grįžtame į bendruomenės aktyvinimo klausimą. Ko gero, išnaudojus šiuos potencialus ir skatinant bendruomenę tuo rūpintis taip pat, po 10-15 metų gali nutikti ir taip, kad miegamieji rajonai bus viena patraukliausių gyventi vietų. Žinoma, tai optimistinis scenarijus, bet mes juo tikime, kaip ir K-LAB tikslu – skatinti pozityvų požiūrį į miegamuosius rajonus.
Ar yra panašių iniciatyvų kituose mikrorajonuose ar miestuose? Kažkokie judesiai, berods, vyksta Pilaitėje?
Taip, panašių iniciatyvų yra ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Mūsų projektas skiriasi tuo, jog gyvuos palyginus trumpą laiką. Todėl viską darome remdamiesi principu “čia ir dabar”, siekiam užmegzti ryšius su gyventojais, juos provokuoti, skatinti veikti paprastomis priemonėmis.
Ačiū už atsakymus. Jei susidomėjai, užsuk pas “K-lab” adresu L.Asanavičiūtės g. 46 arba prisijunk prie jų “Facebook’e”.
PS. šio interviu nesugalvojo ir niekaip kitaip neįtakojo LR Kultūros ministerija ar kita valstybinė įstaiga.
Komentarai