1995 metais scenografė, dailininkė ir režisierė Vega Vaičiūnaitė (1962–2004) subūrė aplinkos teatrą “Miraklis”, kurio muzikiniai reginiai su milžiniškomis lėlėmis šešerius metus vykdavo netradicinėse Vilniaus senamiesčio erdvėse. Nors šis teatras gyvavo palyginti trumpai, jį iki šiol daugelis mena kaip ypatingą reiškinį: rengiami proginiai prisiminimų vakarai, organizuojamos teatro kūrybos fragmentus apžvelgiančios parodos, eksponuojamos lėlės. “Miraklio” reginiams muziką kurdavo ir gyvai per vaidinimus ją atlikdavo kompozitorius Rokas Radzevičius bei grupė Skylė.
Ta proga apie bendradarbiavimą su “Mirakliu”, teatrą ir roką kalbamės su Skylės idėjiniu lyderiu Roku Radzevičiumi.
1995-aisiais Skylė pradėjo bendradarbiauti su teatru “Miraklis”. Kaip pakankamai jauna muzikos grupė (susikūrusi prieš 4 metus) nusprendė pasireikšti ne tik muzikoje?
Specialiai nieko neplanavome. Viskas gavosi pakankamai natūraliai ir spontaniškai. Nuo pat grupės susikūrimo bandėm mąstyti konceptualiai. Išleistuose albumuose ieškojome vientisumo ir to, ką aš dabar pavadinčiau muzikine dramaturgija. Kitaip sakant stengėmės, kad albumas nebūtų kažkoks dainų kratinys, bet turėtų bendrą temą ir net galėtų papasakoti kažkokią istoriją. Bene labiausiai tai išryškėjo 1994 m. įrašytame trečiajame grupės albume “Kubatūrinė Radiacija”. Dramaturgijos albumuose ieškome ir iki šių dienų. Kita vertus šalia dainų, paraleliai, savo malonumui grodavome keistą muziką, kurią vadinome kodiniu pavadinimu “meditacijos”. Tai buvo visiška improvizacija ir pasąmonės srautu paremti muzikavimai, kurių metu savotiškai bandydavom išsilaisvinti iš įvairių stereotipų bei rasdavom įdomių naujų idėjų. Tokiu būdu visa šita patirtis vėliau įsiliejo į “Miraklio” muzikinį audinį.
Kaip prasidėjo Skylės ir “Miraklio” draugystė ar gal konkrečiau tavo draugystė su režisiere Vega Vaičiūnaite?
Su Vega mane supažindino mano mama. Juos tuo metu kartu dirbo dailės mokytojomis vienoje iš Vilniaus dailės studijų. Vega jau turėjo įvairių patirčių teatrinėje veikloje, bet kaip suprantu buvo nusivylus padėtimi ir galimybėmis tradiciniame teatre. Ji svajojo apie kažkokį kitokį vizualų, magišką, užburiantį teatrą. Vega tuo metu degė idėja padaryti meninę akciją viename iš Vilniaus namų griuvėsių ir pasiūlė bendradarbiauti. Nupasakojo savo tematinę viziją – kažkas apie mirusius Šv.Stepono 7 namo gyventojus. Kol Vega su kitais bendraminčiais gamino būsimo pasirodymo lėles – paukščiažmogius ir vaiduoklius, mes puolėme kurti ir įrašinėti muziką. Vėliau kažkaip nartūraliai, be didelės režisūros visa tai sugulė į keistą reginį, kurį atlikome minėto namo griuvėsiuose. Spektaklio metu neapleido jausmas – tarsi vaidinime iš tiesų kartu dalyvavo šio namo gyventojų vėlės. Po šio spektaklio premjeros Vegą aplankė labai stiprus įkvėpimas – ji nutarė trupę pavadinti “Miraklis” ir bandyti pratęsti veiklą. Prasidėjo mūsų su Vega draugystė, kurios vaisiais tapo dar trys muzikinės dramos – “Saulės kelionė” (1995), “Žmogus ir Aušrinė” (1999), “Vilniaus legendos” (2000).
Kuo ypatinga buvo “Miraklio” veikla? Kaip paaiškintum apibūdinimą “aplinkos teatras”?
Be to, kad šio teatro spektakliai alsavo magija, paslaptim, anapusybės dvelksmu ir buvo tiesiogine to žodžio prasme užburiantys, buvo be galo įdomi šio trupės kaip bendruomeninio, socialinio projekto pusė. Vega aplink save sugebėjo suburt įvairius netradiciškai mąstančius ir kuriančius charizmatiškus “keistuolius”. Iš akademinio piešimo dvejetus gaudavęs, bet tuo pačiu tapęs unikalius savo vizijos paveikslus Vytautas Pakalnis, vienišius fizikas – šviesų magas Norvydas Birulis, chemijos fakulteto studentiškais laikais vos nesudeginęs chemijos mokslų daktaras – piromanas Rytis Kubilius, matematikos profesorius – jogas – Levas Merkevičius, burtininkė – butaforė Ligita Skukauskaitė – tai tik dalis po “Miraklio” vėliava kūrusių asmenybių. Be to, į spektaklius Vega dažnai įtraukdavo gatvės vaikus ir tai nebuvo, kaip dabar įprasta, kažkokio europinio finansuojamo projekto dalis, o tiesiog natūralus širdies ir sąžinės balsas. Visiems šiems žmonėms sujungus savo kūrybines galias ir gimdavo ta keista užburianti energija, kuriai apibūdinti geriausiai ir tinka žodis “stebuklas” – “Miraklis”. Spektakliams išskirtinumo suteikdavo ir jiems pasirinktos netradicinės erdvės – namų griuvėsiai, upės, miestų aikštės, bažnyčios. Iš to ir atsirado apibūdinimas “aplinkos teatras”.
Grupės nariai netgi vaidino spektaklyje ” Pro memoria Šv. Stepono 7 ” – ką naujo suteikė ši patirtis?
Na, vaidyba tai galima būtų pavadinti tik su didelėmis išlygomis. Dalyvavome šiame reginyje, grojome, skaitėme eilėraščius. Labai nustebome, kai šis spektaklis susilaukė pripažinimo ir užsienyje. Turėjom labai įdomios patirties gastroliuodami Vokietijoje ir kitur. Nepasakyčiau, kad išmokome kažkokio aktorinio meno, greičiau truputį prisilietėme prie to.
Kas paskatino organizuoti pažymėti penkiolikos metų sukaktį nuo aplinkos teatro „Miraklis“ pirmojo spektaklio?
Tokio renginio iniciatyva kilo iš Vegos bendražygės Ligitos Skukauskaitės ir teatro “Lėlė” pusės. Mes mielai prisijungėme orgaznizuodami koncertą. Buvo puiki galimybė peržvelgti po “Miraklio” vėliava kurtą muzikinį palikimą.
Šiandien atrodo, kad tie laikai, 1995-2000, buvo dėkingesni tokiems projektams – publika buvo dar šviežia, atvirai priimanti viską, kas sklisdavo nuo scenos. Dabartinė publika lyg ir persisotinusi viskuo, panirusi į savo išmaniųjų ekranus… Kaip tau atrodo, Rokai?
Taip pritariu, kad 1995 – 2000 metais nepriklausomybę atgavusi tauta dar buvo kupina entuziazmo, vilčių ir šviesių minčių. Nežinau, kas įvyko vėliau, bet tas optimizmas į kažką atsimušęs prigęso ar samoningai buvo prigesintas. Per Tv ekranus į tautiečių namus įsiveržęs masinės, vartotojiškos kultūros uraganas smarkiai prapūtė smegenėles. Panašu, kad šiam virusui neatsispyrė ir tie, kas lyg ir turėtų ugdyti pamatines vertybes – nacionalinė televizija, valstybiniai teatrai, švietimo įstaigos. Augo naujos kartos, kurioms ne tik menas bet ir sava kalba tapo nereikalingu, nieko nevertu balastu. Visi išbėgo vedami lengvo, neįpareigojančio gyvenimo iliuzijos. Tačiau aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau, miglai išsisklaidžius, žmonės atsigręš į savo širdį, sugrįš prie amžių patikrintos ir nugludintos išminties.
Kodėl, sukaupus tokį teatrinės patirties bagažą, šiandien nebendradarbiauji su jokiu teatru? Šiuolaikiniame teatre vis daugiau muzikos: “Kovos klube” groja Sheep Got Waxed, “Išvaryme” – S.Prūsaitis su grupe…
Nepasakyčiau, kad taip jau visai nebendradarbiauju. Alytaus dramos teatras yra pastatęs mano kurtą roko operą “Žuviaganys”, nepriklausomi prodiuseriai – muzikinę misteriją “Pranašas”. Esu pakankamai atviras bendradarbiavimui. Kita vertus reikia pastebėti, kad bent jau mano kurtų muzikinių dramų gyvas atlikimas yra pakankamai sudėtingas tiek dėl didelio reikalingų atlikėjų skaičiaus, tiek dėl kokybiško techninio išpildymo. Na, niekaip nepakonkuruosi su įsigalėjusiais mono ar poros aktorių spektakliais, kai pas tave dalyvauja koks dvidešimt, trisdešimt žmonių. Tai gali būt tik proginiai, ekskliuzyviniai parodymai. Tačiau neprarasdamas vilties vis audžiu slaptą mintį po “Miraklio” vėliava kažkurioms Kalėdoms bandyt atgaivint tokį muzikinį spektaklį kaip “Saulės kelionė”. O šiaip mūsų grupės “Skylė” koncertai – tai irgi tam tikri spektakliai, su savo dramaturgija, apšvietimo scenarijum, video instaliacijom. Vienoks yra pavyzdžiui Lygiadienio koncertas, ir visiškai kitoks “Brolių”. Dabar norim surengti koncertą “Miraklis”, kuris bus dar kitoks.
Rokai, kuo skiriasi muzikos rašymas grupei ir spektakliams?
Kurdamas dainas dažniausiai negalvoji apie kontekstą, o tiesiog stengiesi sukurti dainą su savo vidine dramaturgija. Kuriant muzikinę dramą, kiekviena daina tampa vieno didelio paveikslo dalimi, vienos istorijos fragmentas, kuris dažnai, paėmus jį vieną, net gali būt nesuvoktas. Gal toks ir būtų skirtumas.
Daugelis Skylės amžininkų vienaip ar kitaip užbaigė savo karjerą, o jūs tyliai ramiai viską tęsiate. Kas stumia jus pirmyn?
Aš juokaudamas sakau, kad mes esam maratono bėgikai, o dauguma kitų – sprinteriai. Galbūt kažkada išsikėlėme sau kitokius nei “sprinteriai”, ilgalaikius tikslus. O gal tai Dievo pirštas, kad po Skylės vėliava susibūrė labai skirtingi, bet giliai idėjiniai žmonės ir ši kūrybinė saviraiška mums tapo gyvenimo būdu. Labai svarbu, kai visi, tiek muzikantai, tiek garso režisieriai, tiek apšvietėjai, tiek vadybininkai tiek grupės veikloje dalyvaujantys savanoriai, jaustųsi vienos komandos dalimi. Tad dažnai dirbu ne kaip menininkas, o kaip socialinis darbuotojas. Asmeniškai dar turiu bėdą – jaučiu per didelę atsakomybę už savo idėjų įgyvendinimą. O kadangi idėjų į galvą šauna daugiau, nei yra laiko joms įgyvendint, tai procesas gali užtrukt iki begalybės. Dar vienas iš esminių ilgaamžiškumo variklių, manau, yra mūsų su Aiste tandemas, vyriško ir moteriško prado vienybė, kuri tarsi garvežys tempia visą “skylėnų” traukinį.
Šiemet išleista tavo knyga “Lietuvos roko pionieriai”, kurios istorija baigiasi 1984-aisiais. Paskui roko nebeliko ar galima tikėtis antrosios, o gal ir trečiosios, dalių?
1984 metų riba yra daugiau sąlyginė. Tiesiog iki jos daugiau ar mažiau baigėsi mano kalbintų Lietuvos roko grupių istorijos. Jaučiu didelę atsakomybę prieš pradėtą temą, ir didelį norą Lietuvos roko istorijos įamžinimą bei tyrimus testi toliau, bet, kadangi tai darau visuomeniniais pagrindais, nežinau, kada tam turėsiu laiko.
Minėtos knygos pagrindas buvo tavo magistrinis darbas VU. Kaip dėstytojai vertino darbą apie tokią “nerimtą” popkultūros žanro istoriją?
Nežinau kitų istorikų nuomonės apie savo darbą, bet mano darbo vadovas prof. A.Bumblauskas šitą darbą vertino teigiamai. Galima pasakyti dar daugiau – jis net buvo tas, kuris paskatino mane imtis šios temos tyrimo.
Sakei, kad: „…roko sąvoką įvardijome kaip jaunimo sąjūdį su jam būdingu jaunatvišku komunikatyvumu ir energija, kur aukščiausią vertybių statusą įgavo laisvės ir meilės idėjos. (…) Dar daugiau: rokas – tai apskritai prabudusi žmonijos Sąžinė, skatinusi atsigręžti į pirmaprades, universalias vertybes, todėl jį pagrįstai galima būtų vadinti prigimtinės kultūros dalimi.“ Ar galima taikyti tokį apibrėžimą šiandieniniam rokui?
Manau, kad galima. Nors reikia pastebėti, kad esminė roko energija migravo į kitus žanrus, o pats rokas dažnai iškreiptai suvokiamas tik kaip forma, o ne idėja.
Komentarai