Jau 26–ąjį kartą įsibėgėjusį rudenį sveikino eksperimentinio džiazo festivalis “Vilnius Jazz 2013”. Šiemet organizatoriai nusprendė neatsilikti nuo politinių realijų ir, išskyrus kelias JAV atlikėjų „intervencijas“, visą dėmesį skirti būtent Europos džiazo naujokams bei virtuozams pristatyti. Kaip toks pasirinkimas paveikė festivalio koncepciją ir ar Europos pėstininkų eksperimentų užteko šių metų muzikiniam kontrastų žaidimui?
Viltingas rečitalis
Festivalio atidarymas, kaip įprasta, džiazo mėgėjus sukvietė į kamerinę Piano.lt erdvę, kurioje pirmą kartą Lietuvos publikai Slovėnijos džiazo kryptis pristatė jaunoji pianistė Kaja Draksler. Slovėnų džiazo viltimi tituluojama itin veržli, drąsi ir kupina beprotiškiausių idėjų atlikėja tą vakarą išties pateisino visus lūkesčius. Neįtikėtina vidine ramybe, kūrybine branda ir švelnia nostalgija dvelkiančios kompozicijos viena po kitos darniai audėsi į margą ir jausmingą muzikinį Kajos minčių audinį, kurio apgaubta rudenišką kasdienybė tiesiog… pradingo. Grakštūs atlikėjos plaštakų mostai, manieringas klaviatūra bėgiojančių pirštų baletas tiesiog užbūrė publiką, tačiau žavioji slovėnė, ūmai pasilenkusi ties instrumento stygomis ir subruzdinusi šias taip, lyg staiga salėje būtų nugriaudėjęs sprogimas, priminė, kad susirinkome pasiklausyti eksperimentinės, ieškojimų ir atradimų muzikos. Visą koncertą panelė Draksler žaismingai manipuliavo jautriomis melodijomis, kurias derindavo tai su techniniais senų kompiuterių skleidžiamais pypčiojimais, tai su šiugždančių lapų aimanomis ar ritmiškais stygų virpėjimais. Baigiamąjį akordą Kaja skyrė vienam iš savo įkvėpėjų – Thelonious Monk ir jo kompozicijai „Ruby my dear“, kurią atliko su ypatingu lengvumu ir begaline pagarba džiazo grando kūrybiniam paveldui.
Vibrofono užkalbėjimai ir kosminės šveicarų greitakalbės
Antroji festivalio koncertų diena klausytojams pateikė net dvi malonias muzikines staigmenas – du visiškai skirtingus, bet profesionaliai nepriekaištingus europiečių pasirodymus: vibrafonisto Pascal Schumacher kvartetą iš Liuksemburgo ir energinguosius „skraiduolius“ iš Šveicarijos – projektą „Hildegard Liernt Fliegen“. Pirmasis pasirodymas, kaip ir buvo žadėta, nuo pat pirmųjų akordų panardino į savitą muzikinę meditaciją. Minkšti vibrafono virptelėjimai, darniai papildyti subtiliais bei itin švelniais perkusijos, klavišinių ir kontraboso „atsišaukimais“ tapė vaizdingus ir įkvepiančius akustinius peizažus, spalvinga nostalgija ir melancholija meistriškai pynėsi su staigiais ir ritmingais energijos protrūkiais. Itin susikaupę, kūrybinio pakylėjimo užvaldyti muzikantai pademonstravo ne tik profesionaliai atliktas kompozicijas, bet ir itin glaudų bendradarbiavimą scenoje, kiekvieno atskiro instrumento pajautimą, išgyvenimą ir harmoningą įtraukimą į vientisą muzikinį užkalbėjimą.
Visiškai kitokį, bet ne ką mažiau žavintį sceninį ryšį pristatė antrasis vakaro kolektyvas – šveicarai „Hildegard Liernt Fliegen“, visomis kūrybinėmis kryptimis ir priemonėmis žongliravęs sekstetas, diriguojamas fenomenalaus balso akrobato Andreas Shaerer. Vokalo paslapčių ilgą laiką mokęsis iš šios srities profesionalo Bobby McFerrin, Andreas suvokė, kad jo balso galimybių išmatuoti neįmanoma ir koncerto metu publiką ne kartą stebino neįtikėtinai plačia, jokių apribojimų nepripažįstančia garsine palete. Vokalistas tarytum žmogus – orkestras meistriškai įkūnyja ir įvairius personažus ir muzikos instrumentus, nuo mušamųjų iki pučiamųjų, o subtiliu humoru prisodrinti dialogai su publika tik dar labiau pagyvino šį subtiliai ironišką muzikinį vodevilio spektaklį. Eklektika, beprotiška energija, spartūs ritmai, teatrališkumas, nesusiejamų elementų gausa – atrodo, kad šveicarai savo kūrybinius impulsus realizuoja per kūrybos priemonių perteklių, tačiau tai, kas iš pirmo žvilgsnio natūraliai atrodytų „per daug“ šios linksmos kompanijos rankose virsta publiką iš koto verčiančiomis komiškomis, bet itin profesionaliomis kompozicijomis.
Lietuviškieji „perliukai“ ir kiti grynuoliai
Po dviejų pirmųjų itin įsimintinų festivalio dienų sunku buvo įsivaizduoti pasirodymą, kuris savo energetika galėtų nustelbti jau girdėtus kolektyvus. Organizatorių bandymas – dviejų Lietuvos džiazo grandų eksperimentinis duetas: perkusininkas Vladimiras Tarasovas ir saksofonininkas Vladimiras Tarasovas (šiemet specialiu prizu apdovanotas už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai) – ne visiškai pateisino lūkesčius. Be visos deramos pagarbos už svarų indėlį į eksperimentinės muzikos populiarinimą gimtinėje tenka pastebėti, kad šiuo atveju „per daug“ ir buvo „per daug“. Į dviejų atlikėjų darnų dialogą vis įsiterpdavę mistiški vokaliniai intarpai tartum svetimkūniai trukdė pajusti ir suprasti atlikėjų norėtą perduoti žinią. Akimirką atrodydavo, kad „balsas iš kažkur“ atliepia lyg malda ar lietuviška sutartinė (tokiu atveju galima pateisinti bandymą į eksperimentinio džiazo srautą įpinti tautinį elementą, praturtinti mums nepažįstamą, bandomą prisijaukinti muzikinį žanrą savais melodiniais simboliais), tačiau vėliau, vokalą visiškai užvaldžius nepažįstamam misticizmui, bet koks bandymas interpretuoti pasirodė beprasmis. Nepaisant idėjinių duobių, techninė kompozicijų atlikimo pusė kaip visada žavėjo ir stebino bekrašte energija ir aistringu atsidavimu savajam muzikiniam elementui.
Dar viena įdomi tarpžemyninė variacija – unikalus pučiamųjų instrumentų virtuozo Liudo Mockūno ir JAV būgnininko William Hooker duetas, priešingai nei prieš tai pasirodęs lietuvių projektas, be jokių papildomų elementų pademonstravo darnų ir harmoningą dviejų kultūrų muzikinį pašnekesį. Osvaldo Balakausko bandymas „Pavasarinėmis psalmėmis“ prakalbinti lietuviškąjį rudenį taip pat vertas dėmesio, įtraukiantis savo įdomia, dar negirdėta forma ir savita muzikine kalba, užkoduota dinamiškose ritminėse struktūrose, intriguojančiame „garsiniame klimate“ ir lengvumo pojūtyje. Kartu su perkusininku Arkadijumi Gotesmanu bei Šv. Kristoforo kameriniu orkestru atliktas unikalus muzikinis projektas nubrėžė ryškią naują kryptį tolimesniems džiazo ir įvairių jo sintezių eksperimentams.
Neliko nepastebėti ir jaunieji džiazo atlikėjai. Kasmetiniame festivalio organizuojamam konkurse „Vilnius Jazz Young Power“ šį kartą daugiausiai publikos ir komisijos simpatijų sulaukė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kolektyvas „R.A.D.D“ (D.Petreikis, R.Jackūnas, A.Isojanas ir D.Razmus).
Efektas ir afektas
Be aptartų pasirodymų verta paminėti charizmatiškuosius prancūzus ir jų ryškųjį kompozitoriaus ir pianisto Andy Emlerio suburtą „MegaOctet“ – savitą džiazo laboratoriją, suvienijusią savo kartos geriausius ir novatoriškiausius improvizatorius. Šiam spalvingam kolektyvui šauniai antrino šiemet 20 – metį minintis Briuselio džiazo orkestras, pradžiuginęs mūsų publiką vienu naujausių savo projektų „Graphicology“, jungiančiu vaizdą (dailininko Philip Paquet komiksus) ir garsą. Kitas panašaus profilio jungtinis JAV ir Lenkijos projektas „A Gambler‘s hand“, deja, lūkesčių nepateisino. Kompozicijos be vaizdo instaliacijų prarado dalį savo vertės ir neturėjo pakankamo kūrybinio svorio klausytojų dėmesiui patraukti ir koncentruoti. Festivalį pakilia nata užbaigė gitaros profesionalas amerikietis David Fiuczysnki, savo kūryboje išmaniai apjungiantis įvairių tautų tradicines melodijas bei jų elementus. Atlikėjas, tapatinantis save su tapytoju Paul Gaugin, scenoje sukūrė itin efektingą ir įvairiaspalvį muzikinį „fusion“ paveikslą, kurio paveikti klausytojai nenoromis skirstėsi atsisveikindami su festivaliu iki kitų metų.
Komentarai