Turbūt ne vienas jūsų laikė rankose komiksų knygas “Persepolis” arba “Maus”, išleistas entuziastų iš “Kitokia grafika”. Su pakankamai nauju žanru – komiksais – mus supažindino ne didžiosios leidyklos, o būrelis vienminčių, prieš kelis metus susibūrusių po “Kitokios grafikos” vėliava ir užsiėmusių komiksų kultūros sklaida Lietuvoje bei lietuviškų komiksų sklaida už Lietuvos ribų. Kaip jiems tai sekasi, kalbame su vienu šio sambūrio atstovų Nerijumi S.
Su tavo kolega Arnoldu iš “Kitokios grafikos” kalbėjomės prieš keletą metų. Tuomet startavote gana triukšmingai, tačiau dabar jau kurį laiką nieko iš jūsų stovyklos nesigirdi. Ką veikiat?
Auginam vaikus, apmąstom atliktus darbus, laukiam naujo įkvėpimo… Išties, pakitimai mūsų grupės narių šeimyniniuose gyvenimuose atnešė daug pasikeitimų ir atėmė nemažai energijos, kurią anksčiau skyrėme “Kitokia grafika” veiklai. Tiesą pasakius, tą priekaištą dėl triukšmingos pradžios ir dingimo iš eterio girdime ne pirmą kartą. Bet apie tokią tikimybę žinojome nuo pat įsikūrimo pradžios, todėl to labai nedramatizuojame. Esame vis dar gyvi, nors ir verdame ant mažos ugnies. Be to, daugelis mūsų veiklų tapo ne tokios matomos, bet jos yra itin svarbios tai trapiai lietuviškai komiksų kultūrai. Tai ir bandymas atidaryti kūrybinę rezidenciją komiksų menininkams ir bendradarbiavimas su Baltijos, Skandinavijos ir kt. šalių komiksistais CUNE (Comic Union of Northern Europe) rėmuose, ir kt. projektėliai. Kita vertus, nelabai tikiu, kad dar įmanomas toks pats triukšmingas atgimimas kaip pradžioje, bet nepaisant to, turim krūvą idėjų, kurias planuojame įgyvendinti. Ir jei tai pavyks, lietuviška komiksų kultūra dar kažkiek praturtės.
Kas vis dėlto komikse svarbiau: tekstas ar vaizdas? Prisipažinsiu, dažniausiai negražiai nupieštą komiską iškart metu į šoną. Mano galva, tai, visų pirma, vizualinė išraiška. Kaip tau atrodo?
Komiksui, kaip vaizdinei raiškos formai, be abejo, labai svarbus grafinis elementas. Iš principo, tylieji komiksai (silence comic) parodo, kad įdomi ir įtraukianti istorija gali būti papasakota visai be teksto, tik naudojant tarpusavyje susijusių vaizdų seką ir visus kitus efektus būdingus komiksams. Kita vertus, tekstas gali būti papildantis, o kartais ir dominuojantis elementas, kuris leidžia patirti tai, ką patiriame skaitydami gerą romaną. Čia panašiai kaip su filmu – kas jame yra svarbiau, garsas ar vaizdas?!
Užsiimate komiksų kultūros sklaida Lietuvoje bei lietuviškų komiksų sklaida už Lietuvos ribų. Lietuvoje išleidote klasikinius “Persepolį” ir “Maus”, o ar pavyko paskleisti lietuviškus komiksus užsienyje?
Taip, šiuo metu mūsų išleistą ziną „Be pavadinimo“ galima įsigyti Suomijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, JAV. Žinoma, apie kažkokią rimtesnę sklaidą nėra ko šnekėti, kai yra tik 200 leidinio egzempliorių. Tačiau niekur neskubame ir pirmiausia stengiamės sudaryti sąlygas komiksų kūrėjams Lietuvoje, turėti savo tribūną ir tuo pačiu juos motyvuoti kurti komiksus. Šiaip susidaro įspūdis, kad susidomėjimas lietuviškais autoriais užsienyje dažnai yra didesnis nei pačių autorių noras kurti lietuvišką komiksą.
Ar pasiteisino minėtų knygų leidybą? T.y. kokio susidomėjimo susilaukė šie spaudiniai? Minėjot, jog pasisekus šiems projektams, planuotumėte leisti lietuviškų pogrindžio komiksų antologiją…
“Maus” ir “Persepolį” tikrai galima būtų laikyti pasisekimu. Sulaukėme daugybės gražių recenzijų bei atsiliepimų. Kita medalio pusė, deja, yra finansinė. Ji ne tokia graži kaip norėtųsi. Dėl šios ir daugybės kitų priežasčių lietuviškų pogrindžio komiksų antologijos dar teks palaukt. Bet mes jos tikrai neužmiršome…
Beje, ar egzistuoja toks reiškinys, kaip lietuviškas komiksas? Jei taip, kuriuos jų galėtume vadinti lietuviško komikso klasika? Viename interviu, kolegė Kotryna paminėjo spaudos dailininką Joną Martinaitį…
Tiesą pasakius, nesu didelis kultūros, taip pat ir komiksų, istorijos žinovas bei mėgėjas. Man asmeniškai atrodo, kad lietuviškas komiksas, kaip tam tikra komiksų mokykla, iš esmės negali egzistuoti, nes visi bandymai kurti lietuviškus komiksus (t.y. komiksus lietuvių k.) buvo grindžiami žinomais/klasikiniais komiksų kanonais. Žinoma, galima būtų laikyti tam tikrus “Šluotoje” spausdintus komiksus, kaip turinčius tipinį lietuvišką grafinį stilių. Bet tai, mano manymu, yra tiesiog atskirų autorių savotiškas stilius. Kita vertus, nesu tikras, ar tuo pačiu ar panašiu metu kur nors užsienyje nebuvo paišoma tokiu pačiu stiliumi. Kam įdomu, galite žvilgtelėti į komiksai.com surinktus lietuviškus komiksus ir patys susidaryti įspūdį.
Lietuviškas komiksas ar komiksų stilius galėtų atsirasti tik tokiu atveju, jei įvyktų originalių lietuviškų komiksų sprogimas – atsirastų ne tik daugybė menininkų kuriančių lietuviškus komiksus, bet daugybė jų skaitytojų.
Šiuo metu viešojoje erdvėje komiksų nesimato. Atrodo, kad niekas jų Lietuvoje ir nepiešia. Nebent siaurame, gana uždarame rate. Kita vertus, vieno populiariausių vasaros festivalių “Satta Outside” šiemetinė komunikacijos kampanija buvo lyg ir komiksinio žanro (piešė Shaltmira). Kaip dabartinę komiksų situacija matote jūs?
Komiksais besidominčių žmonių Lietuvoje išties nėra daug. Bet tikrai yra tokių, kurie iki šiol nebuvo susidūrę su komiksu, tačiau, perskaitę mūsų išleistus “Persepolį” ar “Maus”, klausia, kada išleisime dar ką nors panašaus. Žmonės buvo sužavėti šių knygų. Ir nebūtinai jauni žmonės. Tai nors ir nedideli, bet labai svarbūs žingsneliai turiningesnės komiksų kultūros Lietuvoje atsiradimui. Netikiu, kad Lietuvoje ši kultūra prilygs belgiškai ar prancūziškai komiksų kultūrai, bet tikiu, kad atsiras vis daugiau drąsių knygų mylėtojų, kurie ryšis paimti į rankas ne tik tekstą, bet ir grafinį romaną, novelę ar jų rinkinį.
Mažiau susipažinusiam su šia kultūra, gali maišytis komikso ir karikatūros sąvokos. Kuo jos skiriasi?
Supaprastintai, komiksas yra sekos menas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių atskirų vaizdų sujungtų į vientisą siužetą. Smegenys užpildo spragą tarp atskirų paveikslėlių ir tokiu būdu, panašiai kaip animacijoje, sukuriama nepertraukiamo pasakojimo iliuzija. Tuo metu, karikatūra yra vieno ar kelių paveikslėlių, dažniausiai humoristinio ar satyrinio pobūdžio, iliustracija, šmaikščiai atspindinti vienokį ar kitokį gyvenimo reiškinį. Kitaip tariant, komiksas galėtų būti kokio nors romano ar novelės grafinis atitikmuo, o karikatūra būtų – anekdotas ar esė.
Ar pavyko išleisti antrąjį komiksų žurnalo be pavadinimo numerį?
Šiuo metu antrasis numeris baigtas maketuoti ir laukia, kol išdresiruosime neseniai įsigytą trafaretinio spausdinimo mašiną. Šis numeris turėtų pilnai pateisinti savo temą “Eksperimentinės mašinos”, nes jis bus spausdinamas tikrai gana eksperimentiškai, ir svarbiausia, savilaidos principu!
Koks pastarojo meto įvyktis tavo galvoje “piešia” ryškiausią komiksą?
Žinoma, ruduo. Siužetas maždaug toks: atšalo orai, vieni lietuviai laukia kol įjungs šildymą, kiti to nelaukia, nes pradėjus šildymo sezoną, nebus ko valgyt. Tuo tarpu už lango krenta lapai. Gražu kaip pasakoj. Danijos princas su Zuoku važinėja dviračiais, naujieji lietuviai vaikštinėja po Bernardinų sodą, ore kvepia žibalu ir Ševrono dujomis. Tuoj tuoj gali įvykti sprogimas. Bet už kampo pasirodo Gražulis su supermeno kostiumu ir sušunka: “Už Lietuvą, vyrai!”… Kaip viskas klostosi toliau, deja, negaliu atskleisti, nes tai netrukus pasirodysiančio lietuviškojo grafinio romano siužetas. Juokauju. Jei rimtai, apie viską galima pasiskaityti Delfyje ;)
Komentarai