Kiekvienais metais atrodo, kad jau nebebus muzikos, galinčios pasiekti vis giliau esantį wow mygtuką. Tačiau šis reiškinys nesustoja stebinti savo potencialu dirginti, pasakoti, rodyti, vesti. Įdomu, kada pripažinti atlikėjai bando palikti savo komforto zonas. Smagu, kai, atrodytų, iš niekur išnyra atlikėjas, pataikantis į momentą čia-ir-dabar, dar smagiau, kai atlikėjo neišeina suklasifikuoti ir numesti į vieną ar kitą stilių. Tiesa, pastaruoju metu aplink daugybė to-kas-jau-buvo gromuliavimo – vieni tiesiog žaidžia nostalgija, kiti – per tai atranda kažką naujo.
Atrinkome 20 oriausių besibaigiančių metų albumų. Oriausių, nes sportinis varžymasis muzikoje nėra tinkamas – čia viską lemia ne sekundės, metrai, taškai, o garsai, o dar svarbiau – tai, kas yra tarp jų. To neįvertinsi pasiektais rezultatais (juk pardavimai – tikrai ne rodiklis), galbūt tinka kitas principas – olimpinis: visa muzika turi teisę dalyvauti, o mūsų reikalas – atsirinkti. Žemiau rasi subjektyviai atrinktus 2013-ųjų albumus, kurie mums labiausiai įstrigo. Kažkuriems pritarsi, kitus, labai tikimės, atrasi, o jei tarp jų nėra tavo favoritų, įrašyk juos komentaruose.
Arcade Fire – “Reflektor”, Merge Records
Šis albumas pateko į pliusminus daugumą šių metų -iausių topų. Kanadiečiai gyvena ritmu “albumas kas 3 metus” ir, paprastai, išleidžia tokį gerą, kad visi negali atsiklausyti iki naujo įrašo. Juolab, kad ketvirtasis gavosi netgi dvigubas. Šįkart Arcade Fire įsileido į studiją maestro James Murphy, o pastarasis pridėjo to, kuo taip gerai naudojosi savo a.a. grupėje LCD Soundsystem – šokamo grūvo. Ant šio pamato uždėkime albumo įtakų trejybę: Haičio rara muziką, 1959-ųjų filmą “Black Orpheus”, S.Kjerkegardo esė “The Present Age” ir klausomės vieno geriausių šio amžiaus pradžios popmuzikos albumų.
Boards Of Canada – “Tomorrow’s Harvest”, Warp Records
Kai atrodė, kad Boards Of Canada nuplaukė į muzikinės istorijos lentynas, škotų duetas grįžo su “rytojaus derliumi”. Vienas škotų grupės narių Marcus Eoin gana tiksliai apibūdino ketvirtojo Boards Of Canada albumo atmosferą: “Visada pasirenkame dirbti užmiestyje, kur galima pajusti aplinkos amžinybę. Mieste negali iki galo pabėgti nuo priminimų apie tai, kokie dabar metai, muzikos mados ir panašiai.” Iš tikrųjų įrašas nepavaldus laikui ir skamba toli nuo bet kokių įtakų ir srovių. Boards Of Canada nesistengia ieškoti naujų kelių, o veda klausytoją į savo gilių melancholiškų melodijų ir subtilių ritminių konstrukcijų pasaulio centrą. “Semena Mertvykh”.
Dirty Beaches – “Drifters/Love Is The Devil”, Zoo Music
Prieš kelis metus išleidęs albumą su nuginkluojančiu hitu “Lord Only Knows”, Taivanyje gimęs atlikėjas Alex Zhang Hungtai 2013-uosius užpildė dvigubu albumu: pirmoji dalis “Drifters” įrašyta Monrealyje ir Berlyne su kelių muzikantų pagalba, o antroji – “Love Is The Devil” sudėliota vien tik Alex’o Berlyne. Pats muzikantas pabrėžia kino režisieriaus Wong Kar Wai įtaką savo kūrybai, kurioje vaizduojamos laiko atkarpos, iškreipiančios santykius su aplinkiniu pasauliu: “pagrindinis Dirty Beaches veikėjas yra tokių išgyvenimų produktas. Keliaujantis į tolimus kraštus ir kažko ieškantis, tremtyje, ne savo vietoje, benamis, neturintis kur grįžti.”
Fanfara Tirana meets Transglobal Underground – “Kabatronics”, World Village
Pasaulinės muzikos specialistai Transglobal Underground jau beveik ketvirtį amžiaus plaka kokteilius su įvairių regionų garsais. Tiesa, iki šiol jie dairėsi labiau į arabiškus ir indiškus kraštus. Kol nesusidūrė su ūsuotais Albanijos karinių pajėgų orkestro muzikantais. Nors Londono veteranai kiek vėluoja su balkanų kryptimi, šis junginys skamba labai organiškai: pučiamųjų salves papildo jamaikietiški uždainavimai ir parepavimai, paprastai gana sausą albanų ritmą suvilgo sodrūs indiški, Karibų ir londoniški ritmai. Britai džentelmeniškai leidžia pirmu numeriu albume griežti albanams.
Forest Swords – “Engravings”, Tri Angle Records
Vienas stipriausių 2013-ųjų debiutų – pirmasis brito Matthew Barnes ilgagrojis, dreifuojantis tarp eksperimentų, triphopo, dub ir panašių garsų. Vienas e-žurnalų apibūdino šį įrašą kaip “egzistuojantį tame saldžiame muzikinių įtakų taške tarp visko ir nieko”. Jau pirmieji Forest Sword darbai susilaukė didelio dėmesio: vieni jį priskyrė naujajai prodiuserių kartai su Mount Kimbie, Burial, Four Tet, kiti kalbėjo apie unikalią dabartinio dub‘o atmainą. Matthew turi klausos problemų, todėl albumą įrašinėjo trumpomis atkarpomis ir naudojo minimalias aranžuotes. Be muzikos, atlikėjas yra ir gana gerai žinomas grafikos dizaineris. Tarp pagrindinių savo muzikos įtakų jis nurodo dizainą ir vizualinį meną.
Fuck Buttons – “Slow Focus”, ATP Recordings
Fuck Buttons yra Aphex Twin ir Mogwai fanų susitikimo meno mokykloje cheminė reakcija. Didingi epiniai drone‘uojantys garsokalniai, siūbuojami monotoniško tribal ritmo. Savo struktūra šie kūriniai labiau primena šiuolaikinę klasikinę muziką nei tradicinį “gabalą”. Pernai Fuck Buttons skambėjo olimpinių žaidynių atidaryme, o vienas jų debiutinių kūrinių buvo apibūdintas kaip “virš vandenyno kylanti saulė, virstanti supernova”. Naujasis albumas galėtų skambėti tokių filmų kaip “Soliaris”, “2001-ųjų metų kosminė odisėja”, “Melancholija” ir panašių garso takeliuose. Arba “Stalkeryje”, kaip ir vadinasi priešpaskutinis albumo kūrinys.
Julianna Barwick – “Nepenthe”, Dead Oceans Records
Pajūris, pranašas, labirintas, amžinai, krištolinis ežeras – taip skamba šio ramaus ir svajingo albumo kūrinių pavadinimai. Savo miegamajame Misūryje pradėjusi įrašinėti garso ir vokalo kilpas, vėliau Julianna nusprendė “išeiti” į didesnes erdves, kol, galų gale, atsidūrė “Sundlaugin”, Sigur Ros studijoje Reikjavike, kur įrašė savo trečiąjį albumą. Prodiuseris Alex Somers padarė taip, kad Julianna, styginių ansamblis Amiina ir paauglių mergaičių choras skambėtų lengvai ir vientisai. Taip galima būtų įsivaizduoti šiuolaikinę sakralinę muziką. “Nepenthe” yra pirmykštis užmaršties narkotikas. minimas graikų literatūroje, ištrinantis liūdesį.
Nick Cave And The Bad Seeds – “Push The Sky Away”, Bad Seed Ltd.
Pastaruoju metu Nikas su savo blogio sėklomis nieko doro neišspaudė, tačiau prasiskyrė debesys ir australų liūdesio dainius prabilo su vienu gražiausių savo pamokslų. Pailsėję vienas nuo kito, sukūrę ne vieną dėmesio vertą projektą, šie muzikantai (tiesa, be labai svarbaus Mick Harvey, tačiau vėl su Barry Adamson susirinko, kad Prancūzijoje įrašytų “Push The Sky Away” – …15-ąjį projekto albumą! Turbūt stipriausias darbas po 1994-ųjų “Let Love In”, nors ir gerokai minimalesnio skambesio. Atrodo, australai gerokai nuleido garą su Grinderman projektu ir paskutiniu “Dig, Lazarus, Dig!” albumu ir šiame sklendžia lengvu pulsuojančiu ritmu ant kurio jautriai gula maestro lyrika.
Omar Souleyman – “Wenu Wenu”, Sham Palace
1994-aisiais karjerą pradėjęs atlikėjas iš Sirijos išleido apie …kelis šimtus albumų. Didžioji dauguma jų buvo įteiktos kaip vestuvių dovanos, t.y. gyvi pasirodymai, įrašyti, nukopijuoti ir pardavinėjami gatvės kioskeliuose. Prieš kelis metus Omarą pagaliau “atkasė” amerikiečiai “Sublime Frequencies”, atvežė atlikėją į Brukliną, ten studijoje įrašė jo pirmą “normalų” albumą ir prasidėjo pasirodymai festivaliuose (tarp kitų – ir Glastonberyje), bendradarbiavimas su Bjork, D.Albarn ir kitais. Omar Suleyman atlieka tradicines Vidurio Rytų dainas kurdų ir arabų kalbomis, pamautas ant hipnotizuojančio dabke, liaudies šokių muzikos, ritmo. Nors tai senas stilius, pasirodo, ritmiškai labai artimas šiuolaikinei Vakarų šokių muzikai. Šviežia.
Oneohtrix Point Never – R Plus Seven, Warp Records
Po Oneohtrix Point Never vardu slepiasi pirmos kartos emigrantas iš Sovietų Sąjungos, šiuo metu Brukline kuriantis Daniel Lopatin. Tai jo penktasis elektroninių drone ambient eksperimentų albumas, debiutas legendiniuose “Warp’uose”. Nors D.Lopatinas visiškai nenaudoja gyvų instrumentų ir neslepia savo sci-fi pasijos, albumas skamba neįprastai organiškai ir jausmingai. Žinoma, jame galima nugirsti įvairiausių garsovaizdžių citatų, tačiau vis dėlto Oneohtrix Point Never sugebėjo sukurti savitą skambesį, priversdamas albumo apžvalgsoe kritikus naudoti žodį “originalumas”.
Sigur Ros – “Kveikur”, XL
Islandai skamba kaip niekada arti žemės, tam paaukoję dalį savo trapaus elfiško skambesio ir net vieną originalių grupės narių. Šiame albume iš tikrųjų girdisi roko muzikos, plačiaja prasme, užuominos. Vis dėlto Sigur Ros išlieka vienais nedaugelio atlikėjų, kurių įrašai turėtų patekti į kolekciją, skirtą kosmosui susipažinti su žmonija. Nes, panašu, Jonsi ir jo kolegos turi tiesioginį ryšį su kolektyvine pasąmone. Galima ginčytis, ar tai geriausias Sigur Ros albumas (greičiausiai vis dėlto ne), tačiau šiemet neatsirado, kas galėtų užimti jo vietą. Sako, Jonsi iš draugiškos dvasios pavirto kerštaujančiu arkangelu. Grupė turėtų pasirodyti 4-ajame “Game of Thrones” sezone, tuomet ir pamatysim. O tamsiajam metų laikui “Kveikur” ypatingai tinka.
Suuns – “Images Du Futur”, Secretly Canadian
2013-ieji kanadiečiams buvo intensyviausi metai karjeroje: 3 mėnesių turas, pasirodymai festivaliuose (tarp jų – ir “Positivus” Latvijoje) ir, žinoma, pasaulinę melomanų klausą pasiekęs jų trečiasis albumas. Pavojingas, tačiau tuo pat metu viliojantis tarsi pirmoji cigaretė. Pulsuojančios monotoniškos gitarinės ir ritminės bangos nuneša į tamsokas erdves tarp post-punk, noise ir psichodelinio roko. Grupė neišsigando palikti savo kiemo ir skambėti nelabai patogiai. Tiems, kam patinka ne vien kelionės greitkeliais, bet ir posūkiai į žvyrkelius, kur kartais smagiai sumėto.
Thee Oh Sees – “Floating Coffin”, Castle Face Records
Amerikiečių muzikantas John Dwyer nuo 1997-ųjų grojo/-a daugelyje projektų (Coachwhips, Pink and Brown, Yikes, The Hospitals ir kt.), o Thee Oh Sees įkūrė savo namų kūrybai realizuoti. Panašu, kad idėjų iš tikrųjų labai daug – grupė nuo 2008-ųjų išleido jau 7 albumus. Gal todėl “Plaukiojantis karstas” skamba grubokai ir šiurkščiai. Kita vertus, grojant psichodelinį garažinį (pank)roką tikėtis iki blizgesio nušlifuoto skambesio ir neverta. Svarbiausia čia: energija, priedainiai, kabinantys rifai ir nuoširdumas (gyvuose pasirodymuose visa tai tiesiog sprogsta – įsitikinome “Off” festivalyje Lenkijoje). Grupė prideda truputį artsy prieskonių, išskiriančių jos kūrybą iš šio stiliaus ortodoksų. Nors bandyti įrėminti spurdančius Thee Oh Sees – nelengva užduotis. Na, o finalinis “Minotaur” yra viena tų 2013-ųjų dainų, primenanti geriausius Pixies laikus.
The Ex & Brass Unbound – “Enormous Door”, Ex
The Ex pradėjo 1979-aisiais Olandijoje, kai pasaulyje garsiausiai skambėjo pankrokas. Nors šiandien iš originalios sudėties liko tik vienas muzikantas, “eksai” visada garsėjo savo ypatingai išlavinta ritmika. Pirmieji grupės įrašai buvo daugiau politiniai/socialiniai manifestai, tačiau nuo pat pradžių išryškėjo jų noras groti kur kas plačiau nei nurodo partinė linija. Įdomu, jog The Ex diskografijoje yra beveik dvigubai daugiau taip vadinamų kolaboracijų (su Chumbawamba, Tom Cora, Sonic Youth, Tortoise ir daugeliu kitų) nei pačių The Ex albumų. Šių metų olandų svečiai – Brass Unbound – žinomų džiazo pučiamųjų muzikantų kvartetas, su kuriuo jie kartais pasirodydavo gyvai koncertuose nuo 2010-ųjų. Rezultatas – pankuojantis džiazas arba džiazuojantis post-punk. Beje, The Ex pasirodymas “Vilnius Rock” festivalyje 1994-aisiais įtrauktas į jų “special performances” sarašą.
The Field – “Cupid’s Head”, Kompakt
Ketvirtasis studijinis Alex Wilner aka The Field albumas įsuka klausytoją į hipnotizuojantį minimal techno ritmą. Tik sau būdingą skambesį ir nuotaiką kuriantis prodiuseris albume “Cupid’s Head” viską sulituoja į vientisą atmosferą, truputį primenančią Fuck Buttons pulsacijas, tačiau be to “tuoj-bus-pasaulio-pabaiga” jausmo. 6 kūriniai, kurių trukmės vidurkis apie 8-9 minutes. Švedas, šiuo metu gyvenantis Berlyne, be savo kūrybos randa laiko ir tokių atlikėjų kaip 120 Days, Battles, Errors, Tame Impala, Thom Yorke ir kt. remiksams. Jei tave atbaido terminas techno, paklausyk The Field.
The Haxan Cloak – “Excavation”, Tri Angle Records
Pažintis su šiuo atlikėju prasidėjo nuo jo neatvažiavimo į vieną vasaros festivalių. Londono avangardo scenos atstovas Bobby Krlič šiame megapolyje atsirado po muzikos ir vaizdo studijų Braitono universitete. Nors jo pomirtinio gyvenimo gidą “Excavation” išleido witch house atlikėjus globojantys “Tri Angle”, Bobby savo įtakomis nurodo tokius “sunkiasvorius” kaip Pantera, Tool ir Sunn O))), o pats atlieka okultines ambientinės muzikos apeigas. Net nepastebi, kaip virš tavęs iškyla gigantiškas visus aplinkinius garsus sugeriantis šešėlis. Klausyti per ausines visiškoje tamsoje, geriausia – giliai po žeme.
http://www.youtube.com/watch?v=65368wvMUOk
The Knife – “Shaking the Habitual”, Rabid
The Knife – ne vien muzikinis, tačiau ir kultūrinis, socialinis bei politinis reiškinys. Po kaukėmis besislapstantys brolis ir sesuo kalba apie tokias nepatogias temas kaip ekstremali gerovė, feminizmas, aplinkos degradacija, patriarchatas, monarchija, dėmesio sutelktumo nykimas ir panašiai. Jie stengiasi kuo mažiau dalyvauti pramogų verslo tuštybės mugėje (pvz., 2007-aisiais laimėję 6 švediškus “grammis”, jie net nepasirodė apdovanojimuose). Duetui netrukdo nei klausytojo parinimas (taip nepopuliaru šiandien, kai visi nori linksmintis), nei retai leidžiami albumai (paskutinis – prieš 7 metus). Michel Foucault fraze pavadintame įraše yra beveik 100 minučių The Knife pasaulio: šalto, pilno eksperimentų, nuotykių, tylaus ir garsaus, nuo popmuzikos iki beveik operos. Gyvenimiško.
Washed Out – “Paracosm”, Sub Pop
Šio albumo galėjo ir nebūti, jei Džordžijos universisteto absolventas būtų laiku radęs bibliotekininko darbą. Gal nelabai ir ieškojo – labiau domėjosi muzikos kūrimu ir netrukus Washed Out pavadinimas jau “skambėjo” tuomet dar aktualiame “MySpace”. Tarsi pusiau apšviestos fotojuostelės, mirgantys, suklijuoti 8mm filmai, atsiminimai ir sapnai skambanti kūryba netruko atsidurti chillwave lentynėlėje. Tai, be abejonės, vasaros garso takelis, skirtas praėjusių dienų nostalgijai. Anot “NME”, “Paracosm” skamba tarsi apsipūtę Beach Boys, nuolat pamirštantys pakeisti akordus. Tikras saldus užsimiršimas.
Weekend – “Jinx”, Slumberland Records
Po smarkaus savo debiuto “Sports” prieš kelis metus, šis trio tarsi nedrįso išleisti kažko naujo. Galima ginčytis, kuris albumas geresnis, tačiau šiemet roko scenoje buvo mažai atlikėjų, galinčių galynėtis su “Jinx”. Beje, gabalas “End Times” buvo panaudotas 6-ajame “Deksterio” sezone. Veržlus lo-fi/shoegaze nėra kažkas naujo, tačiau Weekend interpretacija skamba būtent taip. Nedaugelis “šūgeizo” kolektyvų sugebėjo/-a pabėgti iš gana abstrakčių užsisvajojimų ir suteikti šiam stiliui grūvo. Weekend pateisina savo pavadinimą ir klausydamas “Jinx” patenki į nesibaigiantį savaitgalio tūsą. Gerai sueitų a.a. “Šok rok” vakarėliuose.
Zomby – “With Love”, 4AD
Ketvirtasis britų elektroninės muzikos atlikėjo albumas – gedulinga dviejų dalių (vinilinė versija – triguba, viso net 33 kompozicijos!) post-dubstep kelionė su nukrypimais į laužytų ritmų erdves. Prieš kelis metus pasirašęs sutartį su nepriklausomos muzikos veteranais “4AD”, Zomby užsirekomendavo kaip minimalių gilių garsų kasinėtojas, su jaunystėje šiam prodiuseriui įtaką padariusios ankstyvosios elektronikos atgarsiais. Būtent pastaroji patirtis išskiria Zomby tarp kitų žemų garsų specialistų. Kai kas sako, kad albumas per daug ištęstas, tačiau bet kuriuo atveju gali susidėlioti savo “zombiškiausius” gabalus ir turėti stiprų vientisą albumą.
Komentarai