Audrius Vaitiekūnas, kaip jaunas mėnulis lietuviškoje scenoje – čia pasirodo, čia vėl dingsta. Aštuonerius metus svetur gyvenantis, IJO slapyvardžiu atpažįstamas elektroninės muzikos kūrėjas, į tėvynę grįžta dažniausiai tik tam, kad šokių aikštelėje pradžiugintų gerbėjus. Pats sako, kad nuo lietuviškos kasdienybės jau yra atpratęs ir jeigu gyventų čia, tikriausiai kurtų kitokią muziką. Sunday Bug radijo laidai Audrius kuklinosi, kad žinomumas niekada nebuvo jo tikslas, todėl susitikdamas su žurnalistais galvojo, kad čia kažkoks pokštas. Bet čia ne pokštas, o rimtas interviu.
Turi ne vieną alter ego – sceninių vardų, kuriais pristatai savo muziką. Kuo jie skiriasi?
Kada pradėjau kurti muziką ir pasirinkau pseudonimą IJO, norėjau kurti visokią muziką, nes domėjausi pačiu kūrybiniu darbu. Nusprendžiau, kad IJO bus visoks skambesys. Laikui bėgant pamačiau, kad viena publika iš manęs tikisi džiazo, kita jungle, trečia dar velniai žino ko, prasidėjo kažkoks konfjūžionas. Tam, kad to išvengčiau, nusprendžiau atskirti savo stilistikas, duoti joms kitus vardus. Tai irgi tam tikras žaidimas. Bet galų gale visa tai vistiek bus IJO – ar Imaginary Jazz Orchestra, ar International Jungle Opera, ar dar kokia nors kita šifruotė.
Vienam interviu sakei, kad nori kurti muziką, kurios dar niekas nėra girdėjęs. Ar pavyksta?
Nežinau, ar taip esu sakęs.
Čia praktiškai tiksli citata!
Yra labai sunku kurti muziką, kurios niekas nėra girdėjęs, nes aš ir pats nesu girdėjęs visko, kas yra sukurta. Kuriant labiausiai norisi nieko nekopijuoti. Žinoma, praeityje mano darbus buvo galima lyginti su Squarepusher ar Aphex Twin, nes jie man padarė didelę įtaką. Bet laikui bėgant ieškai savęs. Visų pirma kuriu sau pačiam, tai, ką noriu girdėti.
Tai su savo žodžiais jau nebesutinki?
Sutinku ta prasme, kad kiekvienas kūrėjas bandytų surasti kažką naujo, atneštų naują, savitą stilių. Deja, muzikos industrijoje dabar labai daug vienodo skambesio, dauguma naudojasi populiariomis jau išbandytomis formomis. Man tai nėra įdomu.
O ar paties kūryboje nebuvo momentų, kai sekei muzikines madas, stengeisi groti tai, kas tuo metu populiaru?
Esu su tuo susidūręs. Natūralu, kad kai atsiranda publika, pradedi galvoti, ar jai patiks tai, ką kuri. Bet manau, kad to neturėtų būti, nereikia pataikauti niekam kitam, tik sau.
Kai tau buvo trylika, jau turėjai grupę – Flip.
Taip, seni geri laikai! Muzika pradėjau užsiiminėti būdamas šešerių metų. Man buvo įdomu įrašinėti, kurti sau pačiam. Turėjau juostinį magnetofoną, mikrofoną ir pianiną, įrašinėdavau, susikurdavau albumą, nusipiešdavau viršelį. Atrodo vaikiškas žaidimas, bet viskas tęsiasi ir iki šiol, tik jau kitame lygyje. O kai man buvo trylika, su geriausiu draugu sukūrėme grupę ir per mano gimtadienį išleidome santaupas pirmiesiems įrašams profesionalioje studijoje. Po pirmų įrašų sekė pirmi koncertai, vėliau ir solo projektai ir pastovus muzikos kūrimas atvedė mane iki čia, kur esu dabar.
Kaip įmanoma trylikos metų pradėti daryti tai, kas vėliau tampa tavo kasdienybe?
Reikalingas visiškas užsidegimas, susikoncentravimas, šimtaprocentinis energijos atidavimas veiklai, kuri tau teikia malonumą. Nuolatinis darbas yra sėkmės garantas. Būna momentų, kai tenka kažkuo nusivilti, bet jeigu esi ten, kur turi būti, tau praktiškai nebėra ribų, visur ir per viską eisi kiaurai kaip ledlaužis.
2010 metais įkūrei leiblą Blikmuzik. Kodėl ir kaip jį įsteigei?
Visą laiką norėjau turėti savo leiblą asmeninei kūrybai, bet tuo pačiu pradėjau dirbti ir su kitais jaunais ir talentingais pažįstamais muzikantais, kurie nežino, nuo ko pradėti. Prie tokio projekto dirbti vienam gana sunku, kurį laiką su Blikmuzik susijusi veikla buvo aprimusi, bet dabar ruošiuosi išleisti nemažai naujos tiek savo, tiek kitų atlikėjų muzikos. Po truputį buriu bendraminčių komandą, prisidėsiančią prie tolimesnio leiblo vystymo.
Ar mokeisi muzikos teorijos?
Nesimokiau ir manau, kad ji nereikalinga, kai tu muziką gali girdėti. Man augant namuose buvo pianinas ir tai buvo svarbu pradedant suprasti, kaip veikia skirtingos muzikinės kombinacijos, pradedant išradinėti savo paties teorijas. Taip aš ir išmokau, o šiaip natų skaityti negaliu. Akademinių žinių neturėjimas man leidžia daryti klaidas, išvengti apribojančių taisyklių ir tikslumo, daugiau eksperimentuoti.
Visai neseniai Lietuvoje lankėsi britų elektroninės muzikos kūrėjas Bonobo. K. Vyšniauskui duotame interviu jis minėjo, kad dabar kiekvienas, turintis kompiuterį gali sukurti Grammy vertą albumą, o didžiuliai informacijos srautai visus atlikėjus paverčia lygiais. Ką apie tai manai?
Sutinku, kad tai juos paverčia lygiais, bet ne visi muzikantai yra kūrėjai. Naudodamiesi technologiniu prieinamumu daugelis tiesiog įšoka į tą muzikos kūrimo vagoną, bet taip atsiranda labai daug nekokybės. Nors internetas leidžia kūrybą laisvai platinti, nepasakyčiau, kad paieška palengvėjo, nes bėgant laikui atsirado labai daug neįdomios muzikos. Gal ir kiekvienas gali kurti, bet gerai tai daro tik keletas. Nemanau, kad kompiuterio turėjimas suteikia tau įdomaus kūrėjo statusą.
Pakalbėkim apie kūrybinį procesą. Ar jį planuoji? Kuri jo dalis tau įdomiausia?
Jeigu turiu kokią nors išankstinę idėją, retai ją užbaigiu sėkmingai. Dažniausiai pasiseka tada, kai viskas prasideda nuo paprasto žaidimo garsais, spontaniškų minčių. Elementai savaime pradeda lipdytis, pagauni savotišką transą. Negalvoju apie tai, ką kuriu, o tarsi gaunu informaciją iš kažkur aukščiau, ji ir leidžia vystysis kūrybiniam procesui. Man tai savotiška meditacija, energija, kuri pripildo gyvenimą.
O dabar, kai visą informaciją kaupiame skaitmeninėse laikmenose ir debesyse, ar nėra laikinumo baimės? Kad viskas ims ir negrįžtamai dings?
Baimės nėra, nes visas gyvenimas toks – ims ir pradings vieną kartą. Nereikia to bijoti, geriau džiaugtis tuo, ką turi dabar. O jeigu jau rytoj to nebebus, tai atsiras kažkas kitas.
Kokia tavo pozicija autorinių teisių apsaugos klausimu?
Ten, kur yra pinigai, atsiranda labai daug nešvarių, neįdomių aspektų, su kuriais tenka dirbti. Tai, ką sukūriau yra mano ir niekieno kito, tai negali būti pasisavinta. Bendrauju su leidybinėm kompanijom ir autorines teises pasilieku sau. Anksčiau, sutemos.net laikais, esu dalinęs savo muziką nemokamai, bet dabar to nebedarau. Apskritai paskutiniu metu mažai ja dalinuosi.
Koks vadybos ir kūrybos santykis muzikos industrijoje?
Santykis labai svarbus, ypač dabar, kai muzikos yra be galo daug. Tie, kas neypatingai gerai kuria, bet turi gerą promo, gali išpopuliarinti bet ką ir tuo naudojasi. Žmonės dažnai galvoja, kad kažkas yra įdomu vien dėl to, kad tai yra plačiai reklamuojama. Apskritai gera muzikos vadyba reikalauja įgudžių. Aš jų neturiu.
Sakoma, kad per gyvenimą tą pačią knygą perskaičius keletą kartų suprasi ją skirtingai. Kaip manai, ar tas pats galioja ir muzikai?
Galbūt, jeigu klausysi dideliais intervalais. Bet manau, kad muzika yra subtilesnis dalykas. Knyga ar filmas perduoda informaciją, kuria turi suprasti protu. O muzikoje daugiau emocinės kalbos.
Ar vaikštai į vakarėlius? Kaip atsipalaiduoji?
Nedažnai tenka apsilankyti vakarėlyje negrojant jame. Tingiu ir nenoriu. Keletą kartų buvau, nepatiko nei vieta, nei garsas. Geriausias atsipalaidavimas – kūryba arba ramūs, malonūs pasisėdėjmai su draugais namuose.
Patinka pafilosofuoti?
Patinka. Man patinka gyvenimas, patinka apie jį galvoti ir ieškoti būdų, kaip jį padaryti kokybišku. Manau, kad savęs pažinimas yra svarbus saviraiškai. O apie egzistenciją mąsyti man labai patinka.
Sunday Bug video prisiminimas iš paskutinio IJO pasirodymo Lietuvoje.
Komentarai