Paulius Austrevičius, kitaip žinomas kaip Clicklounge, tyliai, bet kryptingai muzikinį įvaizdį besikuriantis elektroninės šokių muzikos atstovas. Šiuo metu gyvena Islandijoje ir ten, kaip pats sako, užsiima kūrybinėmis atostogomis. Autorius savo muzikiniu atviruku iš Islandijos pratęsia Sunday Bug Special miksų seriją. Jau pasigirdus pirmoms muzikinėms abstrakcijoms įtampa iškart užima kvapą ir nuvilioja tolyn gaiva atsiduodančiais kalnų tarpekliais ir vėjuotomis Islandijos įdubomis.
Tauragiškis pasakoja, kad kompiliaciją šįkart skiria ne šokių aikštelei, o minčių šokiams mistinėje kelionėje po didžiausią įtaką jam padariusius muzikos lobynus. Clicklounge mozaikoje ritmingai keliausime nuo New-Wave ir Experimental iki EBM ir Nu-Disco žvitrumo. Vienuolika kūrinių iš viso pasaulio lietuviškame muzikiniame rankraštyje, atsiųstame iš Reikjaviko.
Kūrinių sąrašas:
- Koehncke & Heimermann – Albatros
- Roy Ayers – Tarzan (Ame remix)
- Malcolm McLaren – Obatala
- Laurie Anderson – Let X = X (edit)
- Efdemin – Acid Bells (Martyn Bittersweet Remix)
- Young Marco – Video Days (Orginial mix)
- Mario Vareid – Tropisk Storm
- Project Tempo – Rue 52 (edit)
- Cage & Aviary – Giorgio Carpenter (Director’s Cut)
- Severed Heads – Dead Eyes Open Remix Three
- Ryuichi Sakamoto & Robin Scott – The Arrangment
Pauliau, prieš kiek laiko ir kokiomis aplinkybėmis susidomėjai muzika ir jos kūrimu?
Gyvenu muzikalioje šeimoje, esu apsuptas muzika besidominčių žmonių. Tai pastovus ir visiškai normalus procesas nuo pat vaikystės. Kalbant apie kūrybą, manau daugelis kitų prodiuserių įrašus grojančių žmonių nori išbandyti save šitam vaidmeny, todėl kūryba dažnai tampa neatsiejama to dalimi. Neabejotinai, tai yra viena iš saviraiškos formų.
Kas lėmė tai, kad apsistojai ties nu disco ir deep house? Kaip manai, ar muzikos kūrėjui apskritai įmanoma likti ištikimam vienam muzikiniam žanrui?
Kuriant reikia atrasti save ir išreikšti savo mintis bei jausmus garsais. Tai yra esminė prodiuserio užduotis.
Ar tokia muzikinė minčių ir jausmų raiška nepaverčia kūrybos viešu dienoraščiu?
Galima išsireikšti ir taip. Tačiau nemanau, kad jis turėtų savo kūrybinę erdvę apsibrėžti vienu ar kitu žanru. Tada jis taps priklausomas ir įspraustas į tam tikrus rėmus. Apskritai, gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje, tiek muzikiniai žanrai, tiek požiūris į muziką yra iškreiptas ir labai platus.
Iškreiptas – kuria prasme?
Manau didelė dalis naktinio gyvenimo žmonių į renginius eina neturėdami tikslo. Turiu omenyje, kad tokie žmonės yra paveikti masės. Jiems nerūpi renginio koncepcija ir idėja, ar kas slypi už jos. Tada šitie žmonės susidaro savo nuomonę, kuri dažniausiai yra klaidinga.
Ar sutiktum, kad dažnas klausytojas muziką vertina vis paviršutiniškiau (dėl informacijos pertekliaus, lengvo pasiekiamumo ir t.t.). Ką manai apie tai?
Sutinku, tačiau manau tai yra tik į gerą orientuotiems, talentingiems ir kryptingai dirbantiems žmonėms. Lengvas pasiekiamumas ir dideli informacijos srautai sudaro tarsi filtrą, kuris atskiria tuos, kurie į meną žiūri labai rimtai, kurie tuo gyvena, ir tuos, kurie, kaip jau sakiau, yra paveikti masių, į viską žiūri paviršutiniškai.
Kaip atsiradai ir ką veiki Islandijoje?
Islandija yra be galo įkvepianti šalis. Ne tik dėl savo unikalios gamtos, bet ir dėl žmonių, kultūros. Baigęs mokslus Lietuvoje, nusprendžiau pakeisti aplinką ir atvykau čia. Sakykim, tai mano kūrybinės atostogos.
Ar tikrai ten nėra miškų?! Nepasiilgsti lietuviškos žalumos?
Miškai yra, tačiau jie ne tokie, kokius mes turim Lietuvoj. Gaila, kad ne visi jais moka džiaugtis ir mylėti.
Koks kūrinys geriausiai atspindi islandišką nuotaiką?
Galbūt tai nėra kūrinys, kuris labiausiai atspindi islandišką dvasią, tačiau būtent jis yra mano 2013 metų atradimas ir be galo pozityvi įžanga į 2014-uosius.
Kas ryškiausia ir įdomiausia Reikjaviko naktiniame gyvenime? Kuo jis skiriasi nuo lietuviško?
Didžiausią įtaką žmonėms čia daro tai, jog jie gyvena saloje. Tai kaip atskira bendruomenė, kuri jaučiasi atitolusi nuo kitų pasaulio šalių, kuri neturi jokių tabu ir savaitgaliui pasineria į naktinio gyvenimo jūrą. Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Islandijos – tolerancija. Mane supa labai daug įdomių, draugiškų ir tolerantiškų žmonių, kurie kultivuoja tam tikras meno formas. Visus juos sieja vienas tikslas. O kai žmones jungia vienas tikslas, blogoms emocijoms ir pykčiui vietos nėra, tiesa?
Apie kokį bendrą tikslą kalbi?
Kurti meną. Juk menas yra žmogaus dvasinės kultūros forma.
Ar tikrai lietuviška publika tokia netolerantiška? Kalbu apie alternatyvios, elektroninės muzikos gerbėjus.
Tikrai ne. Yra žmonių, kurie naktinį gyvenimą apibrėžia ne tik kaip savaitgalio linksmybes. Jiems – tai kultūra ir gyvenimo dalis. Netolerantiškais, visu pirma, vadinu tuos, kurie neturi savo nuomonės šituo klausimu ir yra blaškomi į visas puses. Kad kurti meną, kartais neužtenka vien entuziazmo ir meilės tam. Reikalingos ir lėšos. Galų galė menininkai iš to gyvena. Kultūrinis mokestis yra dar vienas aspektas apibrėžiant netolerantišką publiką. Tačiau galbūt tai jau liečia ir kitas institucijas (klubai, barai) bei jų vidaus politiką.
“Šalis be kultūros – šalis be ateities”. Labai norėčiau, kad bent dalis skaitytojų užsirašytų ir pagalvotų apie šitą labai tikslų ir platų apibrėžimą.
Ar muzikai skiri tiek laiko, kiek norėtųsi?
Vienareikšmiškai ne. Yra daug dalykų gyvenime, kurie nesusiję su muzika, bet jiems irgi reikia skirti laiko.
Artimiausi planai ir pažadai?
Netolimoj ateity laukia miksas Altered Life judėjimui Prancūzijoje. Taip pat laukia keli nauji remiksai. O pažadų kaip visada labai daug, tik ne visus juos pavyksta įgyvendint. Bet vieną žinau – pažadu sugrįžti.
Sunday Bug Special prenumerata iTunes – čia, o originali Sunday Bug radijo laida – čia,
Daugiau apie Clicklounge – jo facebooke;
Viršelio autoriai: Lukas Petraitis ir Vita Brasaitė, Interviu ėmė Juta Liutkevičiūtė.
Komentarai