Visą kovą Lietuvoje šurmuliuojantis Frankofonijos mėnuo kiekvienais metais ekperimentinės muzikos gerbėjus nudžiugina itin originaliais prancūzų atlikėjų pasirodymais. Šiais metais Piano.lt koncertų salėje susirinkusiai publikai pristatytas Laurent Dehors Trio projektas „Chansons Politiques“ („Politinės dainos“) sužavėjo ne tik veržlumu ir kūrybiniu polėkiu. Netikėta politinių tekstų ir džiazo sintezė, atlikta simbolišku Europai laiku, paskatino susimąstyti apie galimą ir būtiną tautų, šalių ir kultūrų dialogą.
Kitoks žvilgsnis į istoriją ir politinę retoriką
Kamerinėje erdvėje pasirodę atlikėjai nuo pat pradžių užmezgė glaudų ryšį su publika. Žaismingas, šmaikštus ir charizmatiškas trio lyderis Laurent Dehors, muzikuojantis nuo aštuonerių metų, kartu su scenos partneriais britų pianistu Matthew Bourne bei tautiečiu saksofonininku Gérald Chevillon kūrė gyvą ir organišką muzikinį – politinį spektaklį. Laisvai srūvančios džiazo temos, praturtintos ūmai iš garsiakalbių sugriaudėjusioms žymių istorinių asmenybių kalbomis, kūrė keistai pakilią atmosferą, o subtilus prancūziškas humoras vis primindavo: tai ne agitacinė akcija, tai – muzikinis eksperimentas.
Apie projekto koncepciją ir netikėtai atrastą politinių tekstų ir džiazo sąjungą po koncerto kalbamės su trio nariais Laurent Dehors ir Gérald Chevillon.
Kaip gimė idėja į visumą sujungti iš pirmo žvilgsnio tokius skirtingus elementus – politiką ir džiazą ?
Laurent Dehors: Sunku nurodyti vieną priežastį, paskatinusią sukurti projektą „Chansons politiques“. Ilgus metus stebėjau mane, mano šeimą, kolegas supančią aplinką, besikristalizuojančią įtampą ir jos poveikį žmonėms. Taip pat negaliu neatkreipti dėmesio į jaunimo abejingumą, nesidomėjimą politiniu, istoriniu ir kultūriniu gimtosios šalies kontekstu. Prancūzai pamažu „atleido vadeles“, vis mažiau jaunų žmonių išreiškia savo poziciją balsuodami, politinio abejingumo pasekmes jau matome ir juntame. Nesidomėjimas platesniu problemos kontekstu, pasidavimas žiniasklaidos formuojamai nuomonei, socialinių tinklų bukinantis efektas, visa tai skatino kūrybinę reakciją. Šiais laikais didžiausią įtaką daro žodžiai, norėjome prie jų priderinti ir jausmingesnį, nuoširdesnį foną – muziką. Pirminė projekto idėja buvo pritaikyta sekstetui, politinius tekstus atliko nuostabi vokalistė Elise Caron, tačiau man trūko kūrybinės erdvės interpretacijai, laisvumui, veržlumui išreikšti. Tad Jums nusprendėme pristatyti savitą „Chansons politiques“ interpretaciją atliekamą trio, taip visą dėmesį sutelkdami būtent į muziką, jos poveikį publikai.
Klausytojams pristatėte savitą dviejų krypčių kūrybinę sintezę. Kokių bendrų aspektų pastebite tyrinėdami muzikos ir politinių tekstų sąsajas?
Laurent Dehors: Nemanau, kad politika ir muzika yra visiškos priešingybės. Abi nors ir skirtingomis priemonėmis, bet beveik vienodai veikia žmones: žadina emocijas, prisiminimus, telkia bendriems tikslams… Žinoma, politiniu atžvilgiu kalbu labiau apie ankstesnių laikų kalbas: Nelson Mandela, John Kennedy, Winston Churchill, Mahatma Gandhi… Klausydamasis jų jaučiu nesuvaidintą rūpestį žmogumi, jo gerove, garbe ir orumu. Į programą įtraukėme ir nemažai prancūzų tautinių giesmių, atskiru tautos kultūros simboliu tapusią Marseljetę.
Gérald Chevillon : Buvo įdomu patyrinėti kaip tekstas, jo retorika ir intonacija pajėgia sukurti visą ideologijos mechanizmą, sukelti neregėtą afektą masėms. Šiais laikais paplitusią politinę demagogiją lengvai pašiepiame kurdami lengvu humoru dvelkiantį muzikinį spektaklį scenoje.
Laurent Dehors : Tokia muzikinė anarchijos forma (juokiasi red.past). Na ir jau daug kartų minėjau, kad pats džiazas man – nepakartojama ir unikali taikios rezistencijos forma. Juk istoriškai jį mums padovanojo juodaodžiai vergai, labiausiai žeminta, užguita ir paniekinta tauta, kuri vietoje smurto dainavo, šoko, šypsojosi priešams… Pažintis su džiazu pakeitė mano požiūrį į tai, ką vadiname kova.
Ar tai ir yra viena iš Jūsų projekto norimų perduoti žinių?
Laurent Dehors: Manau, kad tai pagrindinė žinia, kurią norime perduoti savo kūryba. Į muzikines interpretacijas įpindami praėjusių amžių politikų kalbas skatiname klausytoją atsigręžti į praeities vertybes – draugystę, pagarbą, sąžiningumą, dorą, kilnumą, nuoširdų pasiaukojimą savo artimo ir šalies gerovei. Visa tai įmanoma tik aktyviai dalyvaujant kultūriniame, politiniame ir socialiniame gyvenime, plečiant savo akiratį, bandant suvokti ir kitą, kitokį. Abejingumas – atspirties taškas kitoms pilietinėms ir asmeninėms ydoms formuotis. Ypatingą dėmesį skiriu jaunimui, noriu paskatinti juos kurti, ieškoti, domėtis, bandyti konstruoti savo individualų piliečio identitetą ir plėtoti savo maksimalizmą. Juk daugelis šiuolaikinių technologijų pirminių idėjų buvo apšauktos utopijomis! Kodėl gi nepabandžius utopiškai pažvelgti ir į politiką? (juokiasi red.past)
Gérald Chevillon : Manyčiau, kad šiuo metu politika yra labiau demagoginė mūsų gyvenimo sritis: mažai realių veiksmų, daugiau literatūrinių išvedžiojimų, tokia dabartinė formulė ir mes patys pradedame atkartoti tai savo gyvenime. Džiazas, eksperimentinė muzika apskritai mums yra savitas išsilaisvinimas iš tos demagogijos, atsivėrimas daugiau nei vienam pasaulio pažinimo šaltiniui.
Kaip žinome, dabartinė įtempta Europos situacija ir galimo karinio konflikto grėsmė tiesiog kaustyte prikaustė daugelio dėmesį prie politinių aktualijų. Ar šiandieninis politinis kontekstas keičia Jūsų programos koncepciją ir tikslus?
Laurent Dehors: Žinoma!
Gérald Chevillon : Nesinori savęs pristatyti kaip demokratijos šauklių ar politinių dainių, tačiau tokiomis aplinkybėmis labiau nei bet kada negali likti abejingas.
Laurent Dehors : Su kolegomis pasirinkome mums priimtiniausią būdą skleisti savo idėjas – muzikos kalbą, kaip, mano manymu, tinkamiausią šiuolaikinės retorikos būdą. Manyčiau pribrendo laikas žengti žingsnį atgal, sugrįžti į save, prisiminti tai, kas tikrai svarbu ne tik man, bet ir platesnei bendruomenei. Muzika, konkrečiai džiazas man padeda išsilaisvinti, išreikšti savo mintis, jausmus, emocijas, kartais net geriau nei žodžiai. Muzika tai juk vienas seniausių universalių komunikacijos būdų! Nuoširdžiai tikiuosi, kad politinių dainų programa pasieks klausytoją, perduos jam mūsų žinutę kaip muzikinę taikos deklaraciją ir paskatins kitokį – gilų, atidų, asmenišką požiūrį į mūsų istoriją ir šiuolaikinę politinę retoriką.
Komentarai