Paskutiniuose mūsų a.a. kolegų “Pravda” naujokų apdovanojimuose prieš kelis metus “twodicks” duetas Dominykas Bliznikas ir Paulius Miliauskas tapo absoliučiais nugalėtojais: nurovė pagrindinį Naujoko apdovanojimą, laimėjo foto ir video nominacijose ir sukūrė geriausią tų metų klipą – festivalio “Satta Outside” 2011 promo “Fear Not the Dark”. Tada vaikinai iš Lazdynų rajono suprato, kad jų pasitūsinimai su fotikais ir kameromis įdomūs ne tik jiems patiems.
Šiandien Dominykas su Pauliumi, savo fulkepus ir džemperius užbrendinę kaukole su liežuviu-čiuptuvu, toliau daro, ką nori, tik už kai kuriuos darbus jau gauna ir atlyginimą. Bendradarbiauja su “Jagermeister”, tik Ukrainos revoliucija suvėlė planus filmuoti visame pasaulyje žinomo gėrimo reklamą Kijeve.
Tačiau neatsisako ką nors padaryti ir dėl idėjos. Dažniausiai jų pagalbos sulaukia drabužių ir aksesuarų dizaineriai, muzikos atlikėjai ar renginių organizatoriai. Jei iki šiol nematei jau minėto proveržio “Fear Not the Dark”, galbūt matei mūsų nesenų pašneokvų Colours of Bubbles “Phoenix” arba ba. “Sugebėt pasikeist” videoklipus. O gal gatvėse matei vaikinų fotografuotus “Sugar>>Bassin” ciklo ir kitų renginių plakatus. Kai rudenį Lietuvoje pagaliau rodys “Lošėją”, atidžiai žiūrėk ir pamatysi “twodicks” taip mėgstamus polaroidus.
Tikėkimės, tie šimtai kadrų, kuriuos pokalbyje mini vaikinai, artimu metu sukris į spausdintą albumą ar, blogiausiu atveju, virtualią jo versiją. Nes priešingu atveju dings visos kartos dokumentacija su jos tiesumu, atvirumu, nuogumu, kompleksais, neryškumu, svajonėmis, ugnimi, spalvomis. Vargu, ar kas nors turi nuoširdesnį šiandienos Vilniaus subkultūros archyvą.
Jei paieškoje suvedi “two dicks”, pirma nuoroda – apie bičą su dviem pimpalais. Šiemet jis tapo tikra žvaigžde, girdėjot apie jį?
Girdėjom ir apie jį, ir apie karolius, ir apie motociklą, ir apie viską, kas skamba arba atrodo, kaip du peniai. Žmonėms patinka peniai ir jie nesikuklindami dalijasi jais su mumis. Todėl mums “two dicks” – greičiau kasdienybė, nei anomalija.
O štai paieška “twodicks” jau atveda tiesiai pas jus. Nuo ko viskas prasidėjo? Tai buvo sąmoningai suplanuotas žingsnis ar daugiau susiklosčiusių aplinkybių rezultatas?
Viskas prasidėjo nuo pavadinimo, o jį sugalvot užtrukome dešimt minučių. Norėjome kuo debiliškesnio/anonimiškesnio pavadinimo, neįpareigojančio, nes viską darėm vardan bajerio. Iki tol porą metų kartu fotkinom ir trainiodavomės rajone. Tuomet per daug negalvojom, ar mes čia svaigstam, ar ne, tiesiog norėjom fotografuoti. Dabar, praėjus trejetui metų, toliau augame ir lygiagrečiai auga mūsų ambicijos, todėl sudėtinga tiksliai atsakyti į klausimą, nes mums viskas dar tik prasideda.
Koks buvo pirmasis “twodicks” darbas?
“Satta Outside 2011” plakatai ir video.
Kokiu darbu labiausiai didžiuojatės?
Sunku išskirt. Didžiuojamės visais savo darbais, todėl logiška jeigu “labiausiai” didžiuosimės showrealu.
Kiek žinau, fotografijos reikalų niekur nesimokėte (Dominykas kurį laiką dirbo asistentu fotostudijoje “Ciklopas”), jums to netrūksta? Susitvarkot su diafragma, išlaikymu, kompozicija ir apšvietimu?
Fotografijos reikalų mums netrūksta, mokame tiek, kiek parodome. Kiekvieną projektą priimame kaip iššūkį, kurį išsiskaldom į užduotis. Jeigu tikslui pasiekti trukdo skillsai, ieškom kito būdo. Bandom, testuojamės tol, kol neišeina taip, kaip įsivaizduojame. Tiesą pasakius, mums ši proceso dalis, po location scoutingo, pati smagiausia. Posakis “nieko nėra neįmanoma” daug kam skamba naivokai, bet būtent juo mes vadovaujamės.
Kaip “twodicks” priėmė Lietuvos fotografijos bendruomenė? Juk iš vienos pusės tai nėra (bent jau kol kas) menas, iš kitos – neatrodo ir įprastinė, fotošopu užtušuota, komercinė fotografija…
Išties, mums sąvoka Lietuvos fotografijos bendruomenė skamba kaip abstrakcija. Nežinom, kur ji prasideda, o kur baigiasi. Kur yra menininko, o kur amatininko komentarai. Esame tokie, kokie esame. Dėl to niekada ir nesigilinom, ar mus priima gerai, ar atvirkščiai. Dar nepadarėme nė vienos parodos, todėl kaip ir nėra ką vertinti, nebent iš susidariusio vaizdo naršant googlėje “twodicks”.
Tarp savo kartos fotografų (Marla Singer, Visvaldas Morkevičius, Asta Ostrovskaja ir kt.) esat neabejotinai populiariausi, kur sėkmės paslaptis?
Populiarumas nieko nereiškia ir mes jo nesiekiame, atvirkščiai stengiamės būti už srauto, labiau šešėlyje. Todėl nemėgstam būti sveriami ar lyginami, juk tai fotografija, ne lenktynės. Reiktų žiurėti paprasčiau, visi išvardinti fotografai ir kt. savaip įdomūs ir unikalūs, o mes – tik dar viena spalva.
Ar lengviau pakabinti merginą, jei pasakai, kad esi iš “twodicks”? Taip ir ieškote modelių savo fotosesijoms?
Ne, stengiamės su nepažįstamais nekalbėti apie darbus, o modelių ieškome modelių agentūruose arba juos suranda klientai. Jeigu projektas asmeninis, dažniausiai fotkinam draugus, pažįstamus.
Nemažai ir filmuojat (nuo “Satta Outside” iki naujausių ba. klipų), kas labiau patinka – fotografija ir filmavimas?
Labiausiai mums patinka geras vaizdas. Fotografija, kinematografija, kaip ir skulptūra ar grafika yra tik priemonės. Todėl džiaugiamės, kad abu šiuos dalykus (foto/video) gebame suderinti su savo dvasinėm būsenom ir poreikiais.
Ypatingas vaidmuo jūsų kūryboje tenka Vilniaus “getui”, šiuo atveju Lazdynams. Paribiai jums įdomesni nei veiksmo centras? Net ir įsikūrėt Paribio gatvėje…
Taip, mums miesto centras atrodo nuobodus ir pernelyg glamūrizuotas. Jo užtenka tiek, kiek sau leidi jame būti ar pramogauti. Vilnius yra daug įdomesnis ir spalvingesnis miestas, negu ta pavirsutiniška dalis, kurią matome medijose. Jeigu gerai įsižiūri, tai Kambodžą gali atrasti Žvėryne arba Detroitą – Paneriuose. Todėl savo darbuose daug dėmesio skiriam tam Vilniui, kuris yra pamirštas. VILNIUS FULL OF SPACE žodžiu ;]
“twodicks” sunkoka įsivaizduoti be muzikos. Paulius dalyvauja Tie Geresni veikloje, sukate muzikinius klipus, fotografuojate renginių plakatus. Kas pastaruoju metu skamba jūsų studijoje?
Šiuo metu studijoje skamba Ba. , TieGeresni, VRR demuškės. Pastarojo pusmečio grojamiausi: Lulu Rouge, EASTER, Yтро, Woodkid, SIZARR, Stromae, LMP, SALEM, Sodziaus Vaiduokliai, TurboRenimacija, Pendelis, Vader the Villin, Kendrickas…
Kaip prasidėjo draugystė su “Fujifilm”?
Labai įdomi patirtis. 2012 metais Tomas Kauneckas pakvietė mus į “SNAP” fotokonferenciją. Susipažinom su “Fujifilm Lietuva” vadovais, jiems patiko mūsų darbai, o mums – jie. “Siemens” arenoje prieš maždaug 900 žmonių auditoriją pasakojom “twodicks” istoriją ir pristatėm “Fujifilm” X-Pro1 fotoaparatą. Po “SNAP’o” draugystė su “Fujifilm” tik sustiprėjo. Kiekvieną mėnesį iš jų gauname instax kasečių (liaudyje žinomų kaip “polaroidai”). Dabar turim virš 600 niekur neviešintų instaxų. Po metų kitų, priklauso nuo aplinkybių, planuojam visus juos sudėti į vieną fotoknygą. Tad, galima sakyti, kad “Fujifilm” remia mūsų užklasinę veiklą, už ką mes juos ir mylime.
Darėte polaroidus I.Jonyno filmui “Lošėjas”. Kaip tai atsitiko?
Vieną paprastą dieną paskambino Ignas, susitarėm susitikt ir pasikalbėti apie “Lošėją”. Ignui dar neįpusėjus pasakot apie filmą, jau žinojom, kad mūsų atsakymas tikrai bus taip, nors ir neįsivaizdavom ką mums reiks daryt. Todėl išklausę Igno iki galo apsidžiaugėm dvigubai. Ignas pakvietė prisidėti. Filmo prodiuseriai nupirko mums polaroidą, kuriuo turėjom fotografuoti hotel room and shit scenas, o nuotraukos vėliau filme atliko šantažo įrankio vaidmenį. Labai didžiuojamės ir džiaugiamės šia patirtimi ir linkime visai filmo komandai kuo didžiausios sėkmės.
Ar yra kokių nors priežasčių, dėl kurių atsisakytumėt daryti vieną ar kitą projektą?
Taip, mes dažnai atsisakom vieno ar kito projekto, o priežastys dažniausiai tokios pačios, kaip ir pas visus: laiko trūkumas, nesutampantys požiūriai, komunikacijos stoka ir, aišku, “padarykit vat kaip čia”.
Internete:
Komentarai