Jie aplenkė 3000 grupių ir finale Paryžiuje, – nepaisant to, kad, anot pačių muzikantu tai buvo blogiausiai įgarsintas pasirodymas, – paėmė pirmą vietą „EuroMusic Contest“ konkurse. Maždaug alternatyvioje „Eurovizijoje“, kuri buvo transliuojama 88 šalyse internetu. Už prizą gavo įrašų sesiją Graikijos Santorini saloje esančioje, prabangų poilsį ir darbą derinančioje „Black Rock“ studijoje [http://www.blackrock-studios.com/].
Deeper Upper branduolys – vokalistas Kęstas ir gitara grojantis Ignas. Kartu jie pradėjo prieš maždaug šešis metus, bet pirmoji grupė išsiskirstė. Po kurio laiko dviese nusprendė, kad reikia groti toliau. Rado klavišais grojantį Evaldą, o po metų paieškų, galiausiai – per skelbimą, rado būgnininką Rimą. „Ieškojome žmogaus, kuris nežiūrėtų į instrumentą kaip į plaktuką ar reples. Tokio, kuris nerašytų laiške „Na, galiu groti džiazą, metalą, popsą“, – sako Ignas.
Muzikavimo pradžia laiko 2010-aisiais. Jau 2012-ųjų T.Ė.T.Ė. apdovanojimuose kūrinio „In the sands of a desert” vaizdo klipas laimėjo geriausio metų vaizdo statulėlę.
Po to buvo pasirodymai Lietuvos vasaros muzikos festivaliuose, „Positivus“ ir Talino muzikos savaitėje, „Ewert and the Two Dragons“ apšildymas. 2013-aisiais išleido EP „Structures“.
Dar nenurimus emocijoms po „EuroMusic Contest“ susėdome pakalbėti apie dalykus su Kęstu ir Ignu.
Koks buvo momentas, kai supratote, kad norite būti muzikantais?
Kęstas: Labai seniai su broliu susimetėm po šimtą litų ir nuvažiavom į Kauną nusipirkti gitarą. Brolis padėjo gitarą į spintą, o aš vis ją išsitraukdavau, užsikabinau ir pradėjau groti. Pradžioje grojau koverius, sunkesnę muziką, Metallica pavyzdžiui.
Ignas: Mane tėvai trečioje klasėje nuvedė į muzikos mokyklą, kurioje grojau akordeonu. Baigiau keturias klases. Bet tai buvo ne visai savo noru, daugiau dėl to, kad tėvai to norėjo, o po to sesė pradėjo groti gitara, ir aš pradėjau mokytis ja groti. Aštuntoje – devintoje klasėje pajutau, kad gitara yra labai įdomus instrumentus, kurį noriu pažinti. Taip nusipirkau elektrinę gitarą, pradėjau svajoti apie grupę. Dabar esu labai dėkingas tėvams, kad vedė mane į muzikos mokyklą, nes supratau, kiek pravertė tos žinios. Iš natų negroju, bet galėčiau.
Neužrašote dainų natomis?
Ignas: Ne. Kartais bandome schemas ant lentos studijoje braižyti. Šiaip visas repeticijas įrašinėjame telefonu, vedame tokį muzikinį dienoraštį. Po to visi perklausome, jeigu ką nors įdomaus randame – grįžtame prie to.
Likus metams iki konkurso „EuroMusic“, studijoje ant plakato su Paryžiaus vaizdu nupiešėte lėktuvėlį. Ar dabar manote, kad tai buvo ženklas?
Ignas: Tikrai įdomiai gavosi. Norėdami sukurti jaukesnę aplinką, studijoje prisikabinome visokių dalykų, ir vienas jų buvo kalendorius. Paryžius – visiems kaip ir išsvajotas miestas, nors ne visai aišku, kodėl. Atsivertėme kalendoriaus lapą su Paryžiumi, o Rimas kartą tiesiog priėjo ir nupiešė tą lėktuvėlį. Kai sužinojome, kad grosime Paryžiuje, prisiminėme ir išties pagalvojome, kad tai buvo ženklas.
Kęstas: Reikia dabar kitą panašią idėją sugalvoti (juokiasi).
Ar konkurso prizas – įrašas Graikijoje – jau suplanuotas?
Ignas: Konkrečios datos dar nėra. Įrašams turime tris dienas, norisi jas išnaudoti kuo produktyviau, todėl galvosime, kada vykti – ar šiais, ar kitais metais.
Nuo jūsų EP praėjo metai, tikriausiai turite naujų kūrinių?
Kęstas: Medžiagos yra, bet norime tą galimybę išnaudoti kuo geriau. Visam albumui laiko neturėsime, bet EP užteks. Bet ir tam pačiam EP norisi turėti kuo daugiau medžiagos, kad atsirinkti tai, kas yra geriausia.
„Structures“ skamba labai profesionaliai. Ir kitos Lietuvos grupės dabar sėkmingai susitvarko su technine įrašų dalimi. Galbūt jau nėra didelių skirtumo, Lietuvoje ar užsienyje daryti įrašus?
Ignas: Po „Structures“, kai padirbėjome su Snorre Bergerudu, užpuolė mintys, ar galime dar kažką geriau rasti – tiek iš techninės pusės, tiek Snorre kaip prodiuseris mažai lygių turi Lietuvoje. Dar daug kas to nežino, jis – labai aukšto lygio profesionalas. Darant įrašą, svarbu ne tik techniniai aspektai, bet ir ryšys, kaip vyksta darbas ieškant tinkamo skambesio. Vis dėlto į studiją Graikijoje vyksta labai garsūs muzikantai, tai galbūt ir ne be reikalo jie tai daro. Neabejoju, kad naujų dalykų ten išmoksime, toks ir yra vienas tikslų. Taip pat malonu, kad mes galėsime padaryti tai nemokamai, ir mes tuos pinigus galėsime skirti klipo gamybai ar dar kam nors.
Kai buvo „Structures“ pristatymas, žiniasklaida rašė, kad nesate linkę atvirauti apie savo kūrybą, ir paliekate viską spręsti klausytojams. Ar tai tiesa?
Ignas: Kai kūrėme šį EP, mums buvo labai svarbu, kad jis būtų konceptualus – tiek vizualika, spalvų parinkimu, tiek dainų tekstais ir jų pavadinimais, tiek aksesuarais, su kuriais koncertuodavome. Vis dėlto nemanau, kad įmanoma, ir kad mes linkę labai analizuoti ar išversti į žmonių kalbą, ką kiekvienu kūriniu ar visa kūryba norime pasakyti. Galbūt ir mes patys ne iki galo žinome, ir nenorime sugriauti kitų įsivaizdavimo. Taip, mes kaip ir atiduodame kūrybą klausytojui.
Jūs buvote lyginami ir su Radiohead, Joy Division, The Editors, Interpol ir panašiai. Kaip jūs į tai reaguojate?
Kęstas: Lyginimas su tokio masto grupėmis yra smagu. Antra vertus, lyginimas su kitomis grupėmis yra natūralu. Išgirdęs bet kurią grupę visų pirma stengiesi apibrėžti, į ką ji panaši. Net nežinau grupės, apie kurią galėčiau pasakyti, kad ji neturi atitikmens.
Ignas: Žmonės yra linkę lyginti su kažkuo, nes tuomet paprasčiau paaiškinti. Visi mūsų palyginimai su kitomis grupėmis nėra iš piršto laužti. Netgi esu atsekęs visą ratą palyginimų apie mus. Iš pradžių mus priskyrė post-punk revival stiliui, po to matėm kaip vienu metu persilaužė ir pradėjo mus pristatinėti koncertuose ir panašiai kaip post-punk, o tai iš esmės yra kitoks stilius – tai senosios grupės kaip Joy Division. Tuomet mus pradėjo lyginti su Joy Division, o su jais asmeniškai mažai panašumų matau. Post-punk revival yra netgi priešingybė tam stiliui. Palyginimai išties palengvina gyvenimą, nes pasakai vieną žodį, ir daugmaž aišku, kaip tai skamba.
Kęstas: Apskritai įsprausti į kažkokius rėmus grupes dabar labai sudėtinga. Pavyzdžiui, ką reiškia indie rock? Milijonai skirtingų grupių patenka į šią kategoriją.
Kuo jūs išsisiskiriate iš tų milijonų?
Ignas: Vienas iš dalykų – kiekvieną savo žingsnį bandom nugludinti iki mūsų maksimalaus profesionalumo lygio. Mes – perfekcionistai. Ir ne tik muzika, bet ir pasirodymais ant scenos, mūsų komunikacija, kaip atrodome nuotraukose ir panašiai. Stengiamės, kad grupė nebūtų kaip laisvalaikio praleidimo būdas, o gyvenimo projektas, į kurį daug investuojame ir daug tikimės. Taip pat tikimės, kad taip atrodome ir iš šalies.
Tikitės iš to kažkada pragyventi?
Kęstas: Be abejo, būtų šaunu.
Ignas: Sunku taip lengvu žodžiu pasakyti. Netgi neturime pavyzdžių, kuriais galėtume remtis. Matome situaciją Rytų Europoje, bet vis dėlto galvojame, kodėl gi ir nepabandžius. Stengiamės, tikim, darom.
Bet jūs turit darbus?
Kartu: Taip, žinoma, visi turim darbus.
Ar sutinkate su teiginiu, kad viskas jau sukurta, tik dar ne visi pinigai pasiimti?
(Pauzė)
Ignas: Kūryba yra labai kompleksinis reiškinys, todėl nesutikčiau. Jeigu kalbėtume apie natas – ar visos jos sugrotos? Taip. Bet ne viskas yra sukurta, nes natą gali skirtingu stiprumu užgauti ir kitokiom spalvom nudažyti vaizdą tuo metu, kai klausai natos. Muzika nesibaigia vien tik muzika.
Scenoje pasirodote su drabužių dizainerės Kristinos Valančiūtės aksesuarais. Ką vis dėlto reiškia tie antpečiai?
Ignas: Viskas remiasi į „Structures“. Susiradome Kristiną, kai pamatėme jos šalmus – juos galite pamatyti mūsų „Facebook“ profilyje. Jos darbai labai tiko mūsų koncepcijai – jie yra įspūdingi, judantys, lengvai transformuojami, turintys kiek šaltą spalvą ir tekstūrą. Tokios ir yra mūsų dainos, kaip mes jas įsivaizduojame. Paprašėme Kristinos papildomų aksesuarų, kuriuos galėtume naudoti koncertuose.
Marškinius ir kelnes taip pat Kristina parenka? Gana neblogai atrodote.
Ignas: Patys.
Kęstas: Kaip ir kalbėjome – esame perfekcionistai, rūpinamės detalėmis.
Viename interviu jūs kalbėjote, kad jūsų kūrybą labai įtakoja įvairiausios meno rūšys, ne tik muzika.
Ignas: Žiauriai sunku pamatuoti, kaip ta įtaka buvo padaryta. Mes remiamės į tai, kad nesame tik muzikos klausytojai, bet domimės labai daug kuo. Netgi kur nors važiuodami kartu mėgstame komentuoti, ką matome pro langą. Arba aš galiu parašyti SMS mūsų dainų tekstų kūrėjui Evaldui apie kokią nors gyvenimišką situaciją, ir taip atsiranda nauja mintis žodžiams. Visa aplinka veikia.
Kęstas: Viskas susideda iš smulkių detalių. Netgi kuriant naują kūrinį, kažkas vaizduotėje, pasąmonėje padeda labiau įsivaizduoti, ką galėtum sugroti. Taip pat labai muzikiniam progresui ir profesionalumui padeda domėjimasis visiškai kitokia muzika, pavyzdžiui, elektronine muzika.
Ignas: Kartais labai įdomu ir kokią populiarią radijo stotį, pvz., „European Hit Radio“ įsijungti.
Kęstas: Aš neklausau šitos!
Koks bet kokio meno kūrinys pastaruoju metu kiekvienam paliko didžiausią įspūdį?
Kęstas: Meno kūrinys… Daug gerų meno kūrinių vienoje vietoje mačiau „Burning Man“ festivalyje užpraeitais metais. Tai net sunku žodžiais nusakyti ir papasakoti, kokios beribės yra žmogaus galimybės. Pats festivalis yra meno šedevras.
Ignas: Dar nesugalvojau. (Kęstas tuo tarpu tris minutes pasakoja apie tai, koks geras yra „Burning Man“ festivalis). Man didžiausią įspūdį daro filmai. Geras filmas turi palikti pėdsaką, apie jį turi suktis mintys tris dienas po peržiūros. Galiu paminėti filmą „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“. Mačiau jį septynis kartus.
Ką veikiate po koncertų?
Ignas: Važiuojame namo arba liekame kur nors nakvoti.
O kur sex, drugs ir rock‘n‘roll?
Ignas: He, nelabai būna. Labai skirtingai jaučiamės prieš koncertą ir po jo. Prieš – susikaupimas ir jaudulys, kartais organizatoriai net klausia, ar viskas mums gerai, nes mes nekalbame ir atrodome nepatenkinti. Bet mes tik kaupiamės. Per koncertą atiduodame visą save, ir po koncerto dažniausiai tarpusavyje dalinamės jo įspūdžiais.
Jūs domitės muzikos technologijomis. Kaip manote, kada dirbtinis intelektas pakeis žmones ant scenos?
Kęstas: Niekada.
Ignas: Dirbtinis intelektas niekada nebus toks kūrybiškas kaip žmogus. Kad robotai gros, tai neabejotina. Vis dėl to koncertai yra ir ryšys su publika, emocijos.
Kęstas: Galų gale, su kompiuteriu neatkursi gyvo instrumento garso. Tuo įsitikinome įrašinėdami savo albumą.
Laisvai dalinatės savo muzika. Ar jūs nesate suinteresuoti juos parduoti, ir visas viltis dedate į koncertus?
Ignas: Mūsų filosofija – dabar investuojame, atsiimsime vėliau. EP tikrai ne pigiai atsiėjo išleisti, bet jį daliname tik nemokamai. Ne tik internete, bet ir CD daliname per koncertus. Auginamės fanų bazę. Būtų naivu pardavinėti albumą po 20 Lt, nes norinčių neatsirastų, nes esame per mažai žinomi.
Kokių dar svajonių kaip grupė turite?
Ignas: Pagroti stadione prieš 100 tūkst. žmonių.
Pasaulio futbolo čempionatas ar pasaulio krepšinio čempionatas?
Kęstas: Futbolo vienareikšmiškai.
Ignas: Serialas „Grey’s Anatomy“.
Internete:
https://www.facebook.com/DeeperUpper
EP „Structures“:
Komentarai