“Karjerą” pradėjęs beveik kartu su lietuviškuoju nevykėliu a.a. “Be2gether”, latvių “Positivus” tapo tvirtu regiono vasaros festivalių lyderiu, savo nuostabia vieta pušynuose ir atstumu nurungiantis artimiausią konkurentą “Opener” Lenkijoje. Ypač pridėjus jausmą, kad Latvijoje jautiesi beveik kaip namie. O “Positivus” atveju gal netgi ir geriau. Akredituoti “Ore” reporteriai, melomanai Andrius Zimaitis ir Jonas Braškys pateikia savo versijas.
Andrius Zimaitis sako:
Latvijos pajūryje, visai netoli Estijos sienos, yra ramus 3 000 gyventojų turintis miestelis Salacgriva. Kiaurus metus jis taip ir būtų eiline gyvenviete šalia Via Baltica kelio, jei ne „Positivus“ festivalis. 25 000 suplūdusių festivalininkų vienam savaitgaliui Salacgrivą padaro septintu pagal dydį Latvijos miestu.
Nemuzikinė dalis:
„Positivus“ Pabaltijyje konkurentus alkūnėmis prastumdė ir didelį lojalių lankytojų būrį užsiaugino dėl keleto paprastų priežasčių – nesunkiai visoms trims šalims pasiekiamos vietos, puikiai festivaliams tinkančios erdvės bei kokybiško line-up‘o. Jūra, kopos ir scenos miške niekur nedingo ir šiemet, su programa taip pat buvo stipriai paplušėta, tačiau jau keletą metų organizatoriai niekaip nesugeba išspręsti keleto elementarių buitinių problemų. Apsilankymai tualete tapdavo kantrybės išbandymu ne tik dėl neoperatyvaus jų valymo, tačiau ir dėl to, kad kartais (ypač rytais) laukimas eilėje galėdavo užtrukti ir pusvalandį. Festivalio metu gimė frazė, jog „Positivus” yra tobulas festivalis mėgstantiems gerą muziką ir nemėgstantiems praustis“ – 25 000 žmonių buvo skirta 14 dušo kabinų, t.y. maždaug po vieną kabiną 2 000 žmonių. Net ir sunkiai suvokiama 4 eurų suma už galimybę nusiprausti po šiltu vandeniu neprivertė žmonių persvarstyti ir pakoreguoti savo higienos įpročių, ir rytais prie dušų nusidriekdavo neįsivaizduojamo dydžio eilės. Žvelgiant į muzikinę festivalio pusę, akivaizdu, kad „Positivus“ bando kiek įmanoma temptis link Europos elitinių festivalių, tačiau jiems būtina suvokti, jog į buitinius dalykus (ypač, kai festivalis jau trunka nebe dvi, o tris dienas) negalima taip stipriai žiūrėti pro pirštus.
Neaišku, ar tai susiję su gerėjančia ekonomine situacija regione, su euro įvedimu ar su dar velniai žino kuo, tačiau šiemet „Positivus“ eiliniam lankytojui buvo brangesnis reikalas, lyginant tiek su ankstesniais metais Salacgrivoje, tiek netgi su šiuometiniu „Opener“ Gdynėje. Situacijai iliustruoti imkime paprasčiausią ir suprantamiausią pavyzdį – alų. Bokalas (priklausomai nuo rūšies) kainavo 3 arba 4 eurus, t.y. 10 arba 14 mūsų (vis dar) nacionalinės valiutos vienetų.
Muzikinė dalis:
Pirmoji festivalio diena prasidėjo su 2011 metų spalį Vilniuje koncertavusiais islandais FM Belfast, su olandais Birth of Joy, kurie praėjus 5 valandoms po pasirodymo „Positivus“ jau stovėjo „Velnio akmens“ scenoje Anykščiuose bei su britų indie scenos numylėtiniais The Horrors, kurių priešakyje – vienas didžiausių žmonių šiuolaikinėje roko scenoje Faris Badwan (rimtai, jo ūgis – 198 cm.).
Vakarėjant festivalininkams buvo išrašyta ramesnės muzikos dozė – švedų Junip, kurios lyderis argentinietis José González yra sentimentalesnis ir lyriškesnis už bet kurį archetipinį skandinavą bei nauja britų soul žvaigždutė Laura Mvula. Veikiausiai dėl to, kad tai buvo pati festivalio pradžia, minia buvo labiau linkusi susipažinti su koncertų zona, jos išplanavimu bei joje teikiamomis paslaugomis. Atlikėjams gana sunkiai sekėsi koncentruoti publikos dėmesnį, žmonės stipriai migravo, tik keletui kūrinių užmesdami akis į įvykius scenoje.
Prasidėjus amerikiečių elektro rock dueto Phantogram pasirodymui pradėjo darytis aišku, jog tai bus rimtas pretendentas į seksualiausio festivalio koncerto titulą. Femme fatale Sarah Barthel tarp dainų kukliai nudelbdavo akis ir tyliai padėkodavo publikai už palaikymą, ir tai niekuo neprimindavo to žiežirbuojančio seksualumo, kurį vokalistė skleisdavo atlikdama kūrinius. Phantogram buvo gaivūs ir įdomūs ir, atrodo, jog ta penkerių metų pauzė, padarytą išleidus pirmąjį albumą, kaip reikiant pakrovė grupės baterijas.
Nauja synth pop sensacija Future Islands buvo vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų. 11 tuščių šlovės laukimo metų pagaliau davė vaisių, kai grupė šių metų pavasarį gavo progą pasirodyti David Letterman laidoje ir jos TV debiutas tapo vienu labiausiai aptarinėjamų muzikos įvykių. Grupės vokalistas Samuel T. Herring scenoje išsiskiria keista šokimo maniera, perdėtu emocingumu, šiek tiek juokinga teatralika, atlikdamas kūrinius labai dažnai pradeda growl‘inti tarsi metalo grupės vokalistas, ir visas šitas kompleksas tampa vienu įdomiausiu šių metų muzikinių atradimų. Pagarba „Positivus“, kad metai iš metų sugeba puikiai jausti muzikinių aktualijų pulsą ir į festivalį atvežti įdomiausius ne vakardienos, o šiandienos (o kartais net ir rytdienos) vardus.
Britai Elbow scenoje pasigyrė, jog kartu groja jau 23 metus. Per tą laiką vokalistas Guy Garvey taip ir netapo tuo frontman‘u, kuris sugeba publiką valdyti vienu pirštu – kai teko užpildyti dėl techninių nesklandumų atsiradusią pauzę, Garvey ne itin vykusiai bandė užvesti publiką improvizacija “Jägermeister” tema. Visgi, jei dalykų nepavyksta atlikti vienu pirštu, nereiškia, kad jų negalima atlikti iš viso. Publika Elbow koncerte įsivažiavo sunkiai, nekantriausi pabėgo taip ir nesupratę 6-8 minučių trukmės lyriškų roko opusų prasmės, tačiau kantriausieji liko apdovanoti. Perlaužę publiką su „Grounds for divorce“, toliau britai ją lengvai valdė per „My Sad Captains“ ir neužmirštamą „One Day Like This“.
Antroji festivalio diena prasidėjo mažai žinomų airių Kid Karate triumfu. Kol kas tik 5000 “Facebook” fanų ir 15 000 last.fm perklausų turinčiai grupei, dar net neišleidusiai debiutinio albumo, organizatoriai suteikė didelį pasitikėjimo kreditą ir paskyrė groti antroje pagal dydį scenoje. Hiperaktyvūs electro rokeriai mėgavosi kiekviena akimirka ant scenos ir sukūrė vieną energingiausių festivalio pasirodymų.
Baltarusių post-punk‘ai Super Besse pratęsė jaunų grupių benefisą. Nepelnytai mažai žmonių susidomėjimo sulaukusi grupė, kurioje bosine gitara groja baltarusių legendos Lyapis Trubeckoj lyderio Siarhei Mikhalok sūnus Pavelas, neišrado nieko naujo, kai savo įkvėpėjais pasirinko Joy Divison, New Order ir Depeche Mode, tačiau kažkokiu būdu jiems pavyksta sukurti savitą skambesnį, kuris aptinkamas praktiškai kiekviename grupės kūrinyje. Puikiai scenoje judantis vokalistas post-punk grupėse nėra labai dažnas atvejis, todėl Super Besse lyderis Maksim Kulsha vertas atskiro paminėjimo ir dėl šio aspekto.
Vieno nykiausių festivalio pasirodymų autoriumi tapo Tricky. Sunkokai erdvėje besiorientavusį ir labiau mikrofono stovų vartymu nei kūrinių atlikimu užsiėmusį veikėją tempė jo muzikantų grupė bei back vokalistė, operatyviai reaguodavę į Tricky „improvizacijas“. Iš kažkada trip-hop pranašu buvusio atlikėjo liko nelabai įsimenančią kūrybą bekuriantis ir grotestiškai scenoje atrodantis veikėjas.
Vakaro vinimi tapo Kraftwerk, kurių pasirodymas buvo tarsi apsilankymas muzikos muziejuje. Dvi koncerto valandos daliai žiūrovų prailgo, kadangi tokių kūrinių, kaip daugiau nei 20 minučių trunkantis „Autobahn“, atlikimas ne fanams galėjo atrodyti monotoniškas. Visgi tie melomanai, kurie suvokia Kraftwerk vaidmenį elektroninės muzikos vystymęsi, turėjo mėgautis kiekviena akimirka.
Oficialiame festivalio leidinyje buvo pateikti festivalio lankytojų apklausos rezultatai, kurie parodė, jog laukiamiausias festivalio atlikėjas yra australų Jamesu Blake‘u vadinamas hipsterių numylėtinis Chet Faker. Rezultatas – maloniai stebinantis, nes būtų buvę logiška manyti, kad masės mieliau rinksis tokius vienadienius drugelius kaip Bastille. Paskutinę festivalio dieną, kai akys dar nori, bet kojos jau nebelabai klauso Chet Faker elektronikos, downtempo ir soul mišinys buvo tas kokteilis, kuris dar galėjo priversti neutralią publiką suklusti, o fanus – mėgautis.
Pabaigai:
„Positivus“ ir vėl pavyko. Būtų neteisinga sakyti, kad festivalis kasmet daro po žingsnį į priekį arba, kalbant automobilizmo terminais, kasmet įjungia vis aukštesnę pavarą. Festivalis jau keleri metai vadovaujasi ta pačia atrasta sėkmės formule ir jos modifikuoti nesirengia. Organizatoriams belieka palinkėti ateityje išspręsti smulkius organizacinius nesklandumus, neužmigti ant laurų ir nepasijusti konkurencijos neturinčiais regiono lyderiais. Toks savęs vertinimas nebūtų naudingas niekam.
Jonas Braškys sako:
Penktadienis
Junip
Nevykęs Jose Gonzalezo projektas, leidęs suprasti, kad ne visiems muzikantams yra lemta tapti roko žvaigždėmis. Neabejotinai, jie skambėjo geriau nei prieš porą metų “Opener” festivalyje Lenkijoje, tačiau savo nuomonės keisti neketinu – J. Gonzalezui geriausia grupė yra jo paties gitara. Ir nors paskutiniai įrašai rodo, kad sūnus paklydėlis grįžta į jaukaus folko teritoriją, lieka neaišku, kokie gi nori būti tie Junip. Nes dabar norima įtikti daugumai, įdedant truputėlį pabrazdinimo gitara, pastuksenant per būgnus, paspaudant sintezatorių. Publika neatrodė sužavėta, daugiau pavėpusi nuo karščio ir abejinga. Išvada viena – klausyta buvo ir pakankamai gausiai, tačiau ką, kodėl ir kam neaišku.
You Me At Six
Nors auksiniai paaugliško pop punk laikai jau praėjo, tačiau tvarkingų maištautojų grupelės vis dar bando sukrėsti pasaulį, neiti į mokyklą ir aiškinti tėvams, kad jie yra kvailiai. Tokie yra ir You Me At Six, kuriems jau seniai reikėtų pagal amžių imtis kažko kito. Tiek merginą apdainuoti, tiek ir truputį pakriokti tinkantis vokalas, šiek tiek griežtų rifų, pakratytos galvos – ir Blink 182, Sum 41 ar bet kokios kitos XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio “neva panko” grupės negirdėję fanai galėtų būti sužavėti. Tačiau nėra, nes pasirodymas buvo neįkvepiantis, daugiau atsiduodantis pelėsiais nei prakaitu, ir banalus. Rokas turi žadinti, o ne migdyti, so “you me at six will never happen”.
Laura Mvula
Praėjusiųjų metų “Mercury Prize” nominantė “Nordea” scenoje atrodė kaip šioks toks svetimkūnis daugausiai indie rock muzikai šiemet skirtame festivalyje, tačiau dama didžiule garbanota šukuosena, smagiais neo soul ritmais sugebėjo pritraukti pakankamai dėmesio. Neabejotina, kad jos muzika, kurią galėčiau vadinti tarpiniu tašku tarp Erykah Badu ir Jannelle Monae, yra tikrai stipri, tačiau ji akivaizdžiai labiau tinka kameriškesnei erdvei, o ne atviram amfiteatrui, kur kursuojanti publika trukdo įsiklausyti į sudėtingesnę nei trys akordai, energijos pliūpsniais nešaudančią, o būtent klausymui skirtą muziką. Todėl pastangos girdėti, ką dainuoja L. Mvula, po truputį virto pažiovavimu, nors koncertas iš esmės ir buvo geras. O jei tai būtų vykę vakare ir ji išties dainuotų mėnuliui…
Phantogram
Vienas festivalio atradimų, matytas iš kelių metrų nuo scenos. Tai akivaizdžiai trukdė garso kokybei, tačiau viską kompensavo energija, kurią spinduliavo kolektyvas iš Niujorko. Be reikalo nepakankamai žinomi Phantogram atidavė save maksimaliai ir už tai labiausiai tenka dėkoti vokalistei Sarah Barthel, kuri, matyt, turi nesilpnus kaklo raumenis, kad taip gali kratyti galvą. Shoegaze’inė elektronika, nors ir šiek tiek atsidavė hipsteriška pretenzija (juk grupė, kaip minėta, iš Niujorko), tačiau leido pajusti grupę turint stiprų potencialą, kuris yra naudojamas maksimaliai. Truputį gaila, kad prie scenos nebuvo tiek žmonių, kiek “Phantogram” verti, tačiau, manau, iš jų galima tikėtis nemažai gero.
Future Islands
Svarbiausias ir geriausias “Positivus” koncertas, už kurį organizanizatoriams galiu tik paploti, paspausti dešinę ranką, pabučiuoti kairę koją ir paglostyti plikę. Juk būtent ši keista muzikine substancija yra vienas esminių šio pusmečio muzikinių įvykių (jei jūs nematėte jų pasirodymo per “Late Show with David Letterman”, man jūsų gaila) ir pamatyti juos gyvai buvo viena mano svajonių. Ji išsipildė, ačiū broliams latviams, ir aš savo akimis išvydau, kad svajingas synth popas ir traiškantis growlas yra tobula pora, be kurios, mano nuomone, muzika nebegali egzistuoti. Future Islands yra pavyzdys to, kaip po vieną kai kurie dalykai atrodytų absurdiškai, tačiau visi kartu viename yra genialūs: vaidyba “lyg iš sudegusio teatro”, lūžtantis, tai lojantis, tai spiegiantis balsas, 80-ųjų ritmai, lyg stabo ištiktas garbanotas bosistas, keisti šokiai. Samuelis T. Herringas išdainavo, iškriokė, ištrypė, “išlaužė kelius” taip, kad atrodė, jog paliks savo sielą šėlstančiai publikai. Ir nors, kaip teigė koncerto metu tas pats S.T. Herringas, jie šiemet sugrojo jau apie 100 koncertų (liko tik 80-90), esu tikras, kad energijos jiems nepritrūks.
http://www.youtube.com/watch?v=1Ee4bfu_t3c
Elbow
Festivalio grožis, kurio vieną kartą paklausęs neįvertinsi. Nors pats pakankamai ilgai nesupratau šios grupės fenomeno, tačiau išklaustyti albumai “The Seldom Seen Kid” ir “The Take Off and Landing of Everything” atskleidė vieną gražiausių roko deimantų, kurių poetiški tekstai ir melancholiškos melodijos sukaustė “Positivus” ir sutraukė didžiausią penktadienio publiką. Skambėjo ir “Grounds for Divorce”, ir “My Sad Captains”, ir ‘Lippy Kids” ir, aišku, “One Day Like This”. Koncerto metu įvykę techniniai trukdžiai ir dėl to atsiradusios pauzės pagimdė dainelę apie “Jagermeister”, kuri ir paties Guy Garvey nuomone, nebus kitas Elbow hitas. Toks šiltas ir keistai intymus bendravimas su publika dar kartą įrodė, kad Elbow toli gražu nėra pasikėlusių egocentrikų šutvė ir Didžioji Britanija ne be reikalo juos taip myli.
Šeštadienis
And So I Watch You from Afar
Nors nesu didelis instrumentinio post roko žinovas, pradėta popietė su And So I Watch You from Afar buvo maloni. Su šių agresyvoką instrumentalą kalančių airių kūryba itin nuodugniai nesu susipažinęs, tačiau sėdint pievelyje klausytis jų opusų buvo smagu, nors ir keista, nes pati muzika nėra skirta groti didelei miniai. And So I Watch You from Afar kūryba yra nišinė ir akivaizdžiai ne kiekvienam prie širdies. Galbūt dėl to grupės nariai buvo paprasti ir siūlė klausytojams po koncerto susitikti paplūdimyje, kuriame esą jie planavo pabūti. Vis dėlto, tai buvo geras startas šeštadieniui, o “Big Things Do Remarkable” yra nuostabus kūrinys.
Kid Karate
Dar vienas festivalio atradimas ir vienas retų atvejų, kai visiški no name’ai sugroja vieną esminių koncertų. Tokie buvo Kid Karate – trys rokeriai iš Airijos, kurių kūnai nuo saulės trūkumo buvo dar baltesni už jų kelnes, o šviečiančius kaulus buvo galima suskaičiuoti. Pradėję koncertą geriausiu gabalu “Louder” jie nepaleido raw rock skambesiu publikos visą valandą, spėję ne tik sugroti savo kūrinius, bet ir atlikti Fever Ray “If I Had a Heart” koverį. Grynas, nepoliruotas ir nereikalingas įmantrybių rokenrolas užkrėtė jau ir taip saulėje kaitusius klausytojus. Buvo prakaituota, tiesmuka ir smagu.
Daughter
Vienas didžiausių džiaugsmų žiūrovui yra stebėti populiarumo nesugadintus mėgstamus muzikantus, nuoširdžiai bendraujančius su publika ir vis dar besistebinčius tuo, kad jų yra klausomasi. Daughter populiarumo susilaukė neseniai ir žavintys tiek Elenos Tonros šypsena, tiek ir gitariniais perėjimais, subtilia harmonija ir melodiniu grožiu. Kuklus trejetas nedrąsiai dėkojo publikai, o ši entuziastingai juos palaikė. Tai buvo vienas maloniausių, jaukiausių ir meiliausių pasirodymų, kurio aukščiausiu tašku, be abejo, tapo “Youth” ir “Home”.
Anna Calvi
Buvusi gitaros mokytoja A.Calvi, įsiveržusi į pasaulį 2011 metais, sėkmingai perėmė estafetę iš PJ Harvey, kaip rokerė, kuri gali galingai ir įdomiai taškyti publiką. Išleidusi du stiprius ir turtingus muzikine prasme albumus, ji Latvijoje atliko galingą setą: teatrališkas balsas, profesionaliai pjaustoma gitara ir išties geros dainos. Asmeniškai, man svarbiausia buvo išgirsti “Eliza”, tačiau skambėjo taip pat ir “Desire”, “Jezebel”. A.Calvi scenoje nedaugžodžiavo: jos raudonai dažytos lūpos tik kelis kartus ištarė “Ačiū”, tačiau to pakako. Visgi, jos muzika patinka ne kiekvienam, daliai žiūrovų ji atrodė pretenzinga ir perlenkusi lazdą, tačiau tai ir yra stipraus muzikanto bruožas – jis visada palieka įspūdį.
King Charles
Ūsuotas ir kuoduotas optimizmo apologetas, kurio paprastos kaip trys kapeikos dainos man tikriausiai visada ir liks mįslė. Galbūt ir klystu, tačiau tas kelių akordų pozityvas šeštadienį beveik pasiekė banalumo viršūnę; susirinkusi minia manė akivaizdžiai kitaip. Su Karaliumi Čarlzu ji kartu dainavo visus senus hitus ir išsyk atsikirdavo, kurios dainos yra naujos. Žmonės spaudėsi, šypsojosi, kėlė rankas į viršų, o Čarlis dainavo dainas apie dviratį, Izabelę, Persį, meilės galią ir panašius puikius dalykus, vis taisydamasis savo kaltūną. Likau nesuprastas ir nesusipratęs.
Tricky
Kai kuriuos vaikystės herojus ir yra geriausia palikti vaikystei. Tą man reikėjo padaryti su Tricky, kuris paauglystės laikotarpiu buvo mano vienas klausomiausių atlikėjų, ypač albumas “Juxtapose”. Deja, tai, kas vyko šeštadienį vakare, net sudėtinga pavadinti koncertu. Pats atlikėjas/reperis/murmėtojas kažką bambėjo scenoje, už jį visą darbą atliko pritariančioji vokalistė, tuo tarpu vadinamoji žvaigždė vis tampė megztinį, kratė galvą ir tąsė mikrofoną. Iš visos valandos atmintyje liko tik frazė “Now”, kuri greitai publikos pagalba virto “Meow”.
Kraftwerk
Techno muzikos tėvai, dievai ir išradėjai (tiksliau tik vienas jų, nes iš originalios sudėties beliko vienas narys) užbaigė šeštadienį lekcija apie elektroninės muzikos istoriją, 3D vaizdo projekcijas ir šviesų efektus. Tai, ką padarė (nes žodis sugroti ne itin tinka) vokiečiai verta muzikos muziejaus, tačiau publikai vienu metu klausyti šiuo metu gal ir primityvokai skambančių kompozicijų darėsi nuobodoka. Valingiausieji išgirdo visus esminius hitus, pradedant “Autobahn”, baigiant “Trans European Express”, pagarbiai dėkingi paplojo, “muzikos inžinieriai” pagarbiai nusilenkė. Vakaras baigtas, galite eiti miegoti.
http://www.youtube.com/watch?v=mp0XIFTndus
Sekmadienis
NONONO ir MØ
Du ankstyvi sekmadieniniai pasirodymai iš Skandinavijos nebuvo verti didelio dėmesio. Danė MØ ir švedai NONONO buvo sukeisti vietomis, tačiau kai kas iš žiūrovų net nesuprato, kad iš tiesų klausė ne to, pas ką atėjo. Dvi maištaujančios mergaičiukės dainavo apie jausmus, laisvę, vienatvę ir pan., tačiau dėl to nebuvo nei šalta, nei karšta, o tik nyku.
Chet Faker
Veikiausiai hipsteriškiausias ir stilingiausias šių metų atlikėjas, kurio “Positivus” klausytojai, remiantis apklausa, labiausiai laukė. Gražūs, tačiau truputį moksliukiški marškiniai, tvarkingai apkirpta barzda ir truputį netvarkingai sušukuoti vešlūs plaukai – toks šiuolaikinio jaunimo ginger Jėzus sužavėtai publikai surengė downtempo pasirodymą su “No Diggity” ir “Drop the Game” priešaky. Tai tikrai nestebino, nekerėjo, tačiau buvo malonu ir jauku. Išvada viena – publika liko patenkinta lėtais ritmais ir seksualiai tingiu balsu.
Bastille
Bastille kartą buvo įvardinta kaip grupė, kuri stengiasi atitikti visų skonį. Tikslesnį apibūdinimą būtų ir sunku rasti, nes jų šiek tiek šokinės, šiek tiek gitarinės kompozicijos taip bando sužavėti kiekvieną, kad jei Bastille būtų maistas, jis būtų labai prėskas, tačiau bandytas taisyti “Vegeta”. Būdami vieni headlinerių jie lyg ir turėjo iššauti, tačiau koncertas buvo bedvasis ir monotoniškas, lyg grupei reiktų tiesiog atidirbti. Žmonės linksminosi, trypė balas, tačiau susidarė įspūdis, kad jie būtų linksminęsi lygiai taip pat ir grojant radijui. O stileivos ant scenos nuobodžiavo, dirbtinai šokteldavo ir tiek.
The Kooks
Mistinis kolektyvas, patikęs didelei daliai publikos, tačiau manęs niekaip nesužavėjęs. “Kuksai” šiuo atveju labai panašūs į King Charles – optimistiški, paprastučiai, apsirobojantys keliais akordais, girdėtais jau šimtus kartų, tačiau atvykusieji į “Positivus” dėl jų liko sužavėti. Be jokios abejonės, didžioji dauguma jų buvo merginos, kurios galėjo pastripinėti ir valiūkiškai pakratyti plaukus. Šis finalinis akordas patiko daugeliui, todėl manau, kad kitas festivalis sulauks dar daugiau žiūrovų.
Finalizuodamas galiu pasakyti tik vieną. Jei “Opener” galima būtų vadinti vargšų Glastonberiu, tai “Positivus” – vargšų “Opener”. Ir tai toli gražu ne priekaištas. Iki kitų metų!!!
Šiemet “Positivus” scenose pasirodė: Kraftwerk, Bastille, Ellie Goulding, Elbow, The Kooks, The 1975, Daughter, Anna Calvi, The Horrors, You Me At Six, AlunaGeorge, NONONO, FM Belfast, And So I Watch You From Afar, Tricky, Chet Faker, Pharoah Sanders Quartet, Laura Mvula, Junip, Temples, Of Montreal, MØ, Future Islands, King Charles, Kid Karate, Justina Lee Brown & Latvian Blues Band, Birth Of Joy ir Dzelzs Vilka Jauno Jāņu Orķestris, A-Trak, Just Blaze, Nick Hook , Full Crate & Mar, Rebeka, Napo, Temper Temple, Leslie da Bass, Avoid Dave, Quest&Paul Oja, Margaret, Sander Molder, Mr Nestor, Dave Storm, Mhkl & K-Sein, Vaiper Despotin, Niklavz, Oropl, DFRNT DJ All-Viss ir kiti.
Komentarai