Prieš kelis metus viename Londono klubų susipažinau su linksmu garbaniumi Andrejumi “Arkadijumi” Vasilenko. Tuo metu radome daug bendros kalbos prie bokalo, o jis atrodė kaip gerai įsišaknijęs naujasis londonietis. Pasakojo, kaip per dieną turi “padaryti”, t.y. nufotografuoti interneto parduotuvei dešimtis rankinių arba juvelyrikos dirbinių. Tuo pačiu su meile fotografavo savo meilės Simonos keramikos dirbinius ir kitus menus.
Vasaros pradžioje “Arkašą” sutikau jau Vilniaus gatvėse ir šįkart jis buvo atkeliavęs su one-way bilietu – pasiryžęs likti gimtajame mieste. Šią vasarą jis jau nebe pirmas grįžęs emigrantas ir ši tendencija maloniai džiugina. Vasaros viduryje pro šio fotografo objektyvą rodėme nuoširdžiausią ir kitaip -iausią Lietuvos vasaros festivalį “STRCamp”, fotografas įamžino jaunos dizainerės Jurga Sako kolekciją, o netrukus startavo ir jo naujasis projektas – savotiškas Vilniaus fotometraštis “This Is Vilnius”.
Apie tai kodėl Londons atim, o Vilnius duod ir kitus dalykus kalbamės su pačiu “Arkadijumi”.
Esi vienas nedaugelio “imigrantų” – grįžęs atgal į Lietuvą. Pastaruoju metu tokių atsiranda vis daugiau. Kas traukia atgal?
Atgal traukia Vilnius, noras gyventi ir kurti savo mieste. Taip pat pasiilgau draugų, giminių. Man visada patiko Vilnius.
Gyvenai Londone, kodėl dauguma renkasi būtent šį megapolį, nors jį ir keikia dėl atstumų, susvetimėjimo ir gyvenimo kokybės?
Londonas – tai visas pasaulis viename mieste. Skirtingos tautos bei jų kultūros, skirtingi žmonių gyvenimo būdai, skirtinga aplinka, naujos galimybės.
Atsisakai namų patogumo, kad praplėstum akiratį. Manau, kiekvienas šį miestą pasirenka dėl savo asmeninių priežasčių. Aš pasirinkau, nes norėjau kitokios patirties visomis jos prasmėmis: žmonių, kultūros, profesijos, maisto ir t.t.
Ką veikei Londone?
Labai daug visko. Pirmiausia, aišku, dirbau: ir paprastus darbus, ir su savimi. Iš penkių gyvenimo metų Londone pirmus du teko padirbėti įvairiausiose vietose: kraustytoju, virtuvės padėjėju, virėju, padavėju, barmenu ir sodininku. Jei būčiau žinojęs, kad tiek darbų reiks pakeisti, kol pradėsiu dirbti pagal specialybę, būčiau tikrai suabejojęs, ar verta, bet dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai – neįkainojama patirtis ir džiaugiuosi, kad sugebėjau persilaužti ir nepabėgti atgal į Vilnių.
Vėliau pradėjau asistuoti fotografams ir dirbti studijose fotografu. Paskutinius metus dirbau kaip laisvai samdomas fotografas, teko dirbti ir su mada, ir muzikantais, ir produktų fotografija. Taipogi teko sudalyvauti keliuose meno projektuose, paskutinis mano darbas – trumpas filmukas “Here is a Man”, rodytas Hannah Hoch retrospektyvinėje parodoje Whitechapel galerijoje.
Prieš išvažiuodamas Vilniuje baigei Dailės akademiją. Daug kas sako, kad mūsų mokslo įstaigos atsilikusios (dėl to ir važiuoja mokytis kitur), ką gavai studijuodamas?
Akademijoje gavau meninį išsilavinimą, bėda ta, kad niekas nemokė, kaip juo naudotis.Vadybos pagrindų akademijoje tikrai trūksta, bet iš kūrybinės pusės viskas gerai.
Yra gerų dėstytojų, bet man pritrūko taikomosios fotografijos bei video dėstytojų, nes ne visi studentai bus menininkai, bet amatininkais irgi netaps. Nežinau, kaip ten dabar, gal kažkas ir pasikeitė šiuo požiūriu, tikiuosi, nes kitaip daug kam bus sunku save išlaikyti.
Gal prisimeni nuotrauką, kurią pamatęs, supratai – noriu fotografuoti?
Tokios nuotraukos kaip ir neturiu, bet prieš pradedant fotografuoti bandžiau stoti į tapybą ir neįstojau. Man visada patiko Edward Hopper darbai, jie yra realistiniai ir vaizduoja kasdienes situacijas. Turbūt todėl ir perėjau prie fotografijos.
Prisistatai kaip „A Chair and a Table“ fotografas – apie ką tas stalas ir kėdė?
“A Chair and a Table” yra mano žmonos Simonos Kaunaitės keramikos dizaino studija. Kartu fotografuojame jos produktus. Kažkiek padedu ir kitais klausimais, bet daugiausiai esu atsakingas už vizualinę kompanijos pusę.
Kokį palikai Vilnių ir kokį radai grįžęs po 5 metų?
Vilnius labai pasikeitė i gerąją pusę. Kaip ir minėjau, Vilnius visada buvo ir yra mano miestas. Dabar jis europietiškesnis, įvairesnis, pilnesnis.
Neseniai pradėjai projektą „This Is Vilnius“. Iš pirmų kadrų neatrodo, jog norėtum sukurti prezentacinį albumą… Kolega Andrew Mikšys po „tokios“ Lietuvos pristatymo susilaukė nemažai kritikos. Koks tavo Vilnius?
Idealių vietų nėra, dėl to ir nenoriu idealizuoti Vilniaus nuotraukose. Bandau vaizduoti miestą tokį, koks jis yra, su visais pliusais ir minusais. Į projektą žvelgiu iš kinematografinės pusės, todėl visada ieškau daugiau nei tiesiog dokumentinio kadro, man visada yra svarbūs: laikas, šviesa ir siužetas.
Ar dar randi Vilniuje vietų, kurios tave nustebintų?
Randu ir visą laiką ieškau.
Gyvenai viename didžiausių pasaulio šaršalynų, ar po to Vilnius neatrodo kaip apsnūdęs provincijos miestelis?
Pirmą mėnesį atrodė, kad kiekviena diena čia yra sekmadienis, pagal žmonių kiekį ir ritmą. Dabar jau įpratau ir Vilnius man labai gero dydžio. Nors aišku, tam tikrų dalykų ir trūksta, bet vis kažką naujo atrandu ir tai labai smagu.
Koks galėtų būti Vilniaus garso takelis, kuris skambėtų žiūrint „This Is Vilnius“ kadrus?
Kol kas garso takelio neturiu, tačiau visą vasarą klausiau Future Islands albumo “Singles”. Šita viena mėgstamiausių dainų iš albumo:
Ačiū
Internete:
Komentarai