“Off” spaudžia on

“Inspiring other festivals since 2006” skelbia oficialūs festivalio “Off” marškinėliai, ant kurių puikuojasi socrealizmo stilistikos herbas su centre sukryžiuotais plaktuku (Katovicai – Lenkijos pramonės širdis) ir būgnų lazdele. Drąsus pareiškimas, ar ne? Bet taip pat drąsu visų trijų vakarų headlaineriais skelbti grupes, kurios Lietuvoje vargu, ar surinktų bent kelis šimtus žmonių. Neutral Milk Hotel? The Jesus & Mary Chain? Slowdive? Nejuokaukit… Juos žino tik D.Bluvšteinas ir dar keli šimtai melomanų. Ir tai tik pagrindiniai “Off” vardai, o likusieji girdėti dar mažiau. Nuo to šio renginio nuotykis tampa tik dar įdomesniu. “Ore” čia lankosi jau ne pirmą kartą, nes… Nes prieinama kaina, atstumas ir nepadoriai puiki programa. Nes, kaip skelbia festivalio lozungas: “Muzika čia svarbiausia”.

Ketvirtadienis

Šiemet festivalis prasidėjo nuo before festival koncertų mieste, kuriuos kuravo boutique festivalių organizatoriai “All Tomorrow’s Parties”. Žinoma, ne legendiniame “Spodek’e”, kurio prieigas okupavę tarsi iš kultinio “Kids” nužengę paaugliai, o jaukiose erdvėse. Pirmoji – 1912 metais pastatytas kino teatras “Rialto”: minimal wave įtakotas lenkas Normal Echo, netrukus “Satta” pasirodysiantis duetas ir mūsų neseni pašnekovai Dirty Beaches bei legendiniai amerikiečiai Tuxedomoon. Dirty Beaches pradėjo savo įprastu lo-fi pulsavimu, tačiau virto tuo, ko juos išmokė Berlynas – tikru reivu. “Lord Only Knows” nebuvo. Tuxedomoon senoliai atrodė ir skambėjo truputį kaip IVTKYGYG, jei pastarieji nebūtų įklimpę lietuviškoje šyzoje blogaja prasme (paskutinis LT avangardo legendų kūrinys – žemiau kritikos). Tuo metu jau keliavome į klubą “Hipnoza” paklausyt Amen Dunes neo-folk. Viskas baigėsi sausakimšoje reformatų bažnyčioje, kur maksimaliai lėtai grojo drone žanro pradininkai Earth iš Sietlo.

Penktadienis

Tikrasis festivalis prasidėjo Trijų tvenkinių parke penktadienį. 4 scenos, kuriose skambėjo nuo afrikiečių Orchestre De Poly-Rythmo De Cotonou iki ekstremalaus Wolf Eyes noise (atradimas! Don’t try this at home, bet gyvai buvo tikras dramos ir triukšmo pasirodymas), nuo nostalgiškos, bet kiek banalios šiandienai, krautrock tėvuko Michael Rother (ex-Kraftwerk, Neu!, Harmonia) kelionės iki kraut-death metal interpretacijos su suomiais Oranssi Pazuzu, nuo paprasto, bet neprasto post-punk iš Detroito Protomartyr iki komplikuoto clipping. neo hiphopo ar triukšmingo Black Lips rokenrolo. Vakaro laimėtojai – legendinis Sietlo leiblas “Sub Pop”, savo laiku atsakingas už grunge, o čia įrodęs, kad puikiai jaučia muzikos pulsą, nes jų atlikėjai, palyginus su per daug nostalgija žaidusia festivalio programa (jau minėti Neutral Milk Hotel, Orchestre … De Cotonou, Michael Rother) skambėjo aktualiai ir tarp natų. Naktį “Sub Pop” užbaigė su neo-hipiais Rose Windows. Nupezusios “Bliuzo naktys” turėtų pristatyti tokius atlikėjus, o ne abejotinos reputacijos kino “žvaigždes”.

Šeštadienis

Šeštadienis prasidėjo maudynėmis netoliese esančiame tvenkinyje, gelbėjantis nuo virš +30.

Džiaugdamiesi, kad gali matyti publikos veidus, pagrindinėje scenoje pasirodė prieš kelis metus Vilniuje Russian Circles apšildę kaliforniečiai Deafheaven. Per tą laiką su albumu “Sunbather” jie prasiveržė į A lygą ir šiandien jų koncertas Lietuvoje atrodo tarsi sapnas. Pradėję kiek arogantiškai, vėliau Deafheaven įtraukė visus į savo sunkų, bet melodingą pasaulį. Besispjaudantis vokalistas dirigavo ir laikė įtampą, kol ši sprogo, jam pakilus ant publikos rankų. Šiandienos Mesijus ir jo juodieji apaštalai. Stipru.

Po tokio pasirodymo Chelsea Wolfe skambėjo skystokai, nors jos šaknys – taip pat tamsiojoje muzikoje. Didžioji publikos dalis pasirinko ramesnę jos terapiją vietoje kraštiečių DEafheaven off-black metal antpuolio.

Deja, teko praleist japonus Bo Ningen, nors šių metų tendencija – kuo sunkiau, tuo geriau, viliojo juos pamatyt. Vokiečius The Notwist matėme jų “neoninio aukso” laikais, o naujausias albumas neužkabino. Nors liudininkų teigimu, tai buvo gražus ir jaukus pasirodymas.

The Jesus and Mary Chain. Praėjusiame amžiuje jie buvo vieni britų indie, kai šis žodis dar kažką reiškė, vedlių. Pradėję nuo muštynių savo koncertuose, šiandien broliai Reid’ai ir kompanija skamba kaip pensininkai miesto šventėje. Tik legenda ir laikė publiką prie scenos, o kai kurie hitai skambėjo neatpažįstamai skurdžiai. Atrodė, kad lankaisi muziejuje, kur eksponatai vertingi, bet išdėlioti nuobodžiai ir apdulkėję. Atrodo, šio produkto galiojimas jau pasibaigęs…

Įdomiau buvo stebėti tris Jerusalem In My Heart 8mm projektorius ir bendrą libaniečio, prancūzo ir čiliečio projektą, kuriame persipynė tradicinė Artimųjų Rytų ir elektroninė muzika.

World muzikos dieną (didžiausios susidomėjimo sulaukė sparčiai ne vien dėl muzikos kylantys ukrainiečiai Dakha Brakha, prieš kelis metus groję Lietuvoje “Mėnuo Juodaragyje” – buvo neįmanoma patekti į palapinę), skirtą lenkų muzikos veikėjui Oskarui Kolbergui, užbaigė Senegalo grupė Jeri-Jeri, kurią pristatė žymus prodiuseris Mark Ernestus. Nesibaigiančios perkusijos bangos ir ne mažiau audringi šokiai. Atlaikyk

Beje, pratęsiant kolegos higienos temą iš “Positivus” – čia šeštadienio vakarą randi švarų kvepiantį tualetą, kuriame netgi yra popieriaus. Nekalbant, kad tų tualetų išrikiuota tiek, kad galima surengti ir tuštinimosi festą.

Sekmadienis

Paskutinė diena vėlgi prasidėjo mirkstant vandenyje, nes nepadėjo net festivalyje trykštančios gaisrininkų žarnos.

Dviprasmiškai vertinamas komikas Andrew W.K. surengė amerikoniškai kokybišką party-hardy. Neaišku, kaip vertint veikėją, vieną dieną pasirodantį su Current 93, o kitą – prodiusuojantį Lee “Scratch” Perry albumą, bet šou jis moka padaryti. Warszawska Orkiestra Rozrykowa grojo Beck’o “Song Reader”, tačiau skambėjo kaip prastokas lengvosios muzikos ansamblis ir vietomis atvirai nusidainavo. Japonių trio Nisennenmondai jau kelis metus kelia bangas pasaulio eksperimentinėje scenoje – monotoniškas post-punk persimaišęs su NY disco, kažkur tarp DNA ir DFA. Atrodytų, nieko tokio, bet veikia ir publika apdovanojo kuklias merginas audringais aplodismentais. Absoliuti festivalio viršūnė – shoegaze elfai iš Reading’o Slowdive. Priešingai nei The Jesus and Mary Chain, jie atrodė brandžiai, tačiau skambėjo aktualiai. Žinoma, vokalai skambėjo žemiškiau nei įrašuose, tačiau garso sienos nunešdavo kažkur į pasąmonęs paribius. Muzikantai atrodė labai nuoširdūs, taip skambėjo ir jų pasirodymas. Retas atlikėjas sugeba surengti tokį jaukų koncertą tokioje didelėje scenoje. Persikėlus į Miško sceną iškart gavome kitą garso sieną, kurią lipdė Fuck Buttons duetas. Pradėję nuo epinio “Olympians”, “suknisti mygtukai” pasileido į savo techno himnų pasaulį – geras patiekalas po Slowdive ir savotiškai pratesęs jų pradėtą kelionę po sapnus. Vėliau dar buvo post-rokeriai 65daysofstatic, eksperimentinę sceną sekmadienį kuravusio Glenn Branca žmona su savo The Paranoid Critical Revolution projektu – gitarinio triukšmo skalpeliu ar gana žemiškai po visko skambėjęs, bet šokius sukėlęs The Range. Bet kojos jau nelaikė, ausys buvo pilnos garsų, o miegmaišis palapinėje – viliojantis kaip niekad.