Poetiški, novatoriški ir priverčiantys sutrikti – tai filmai užgniaužę kvapą net įnoringiausiems kino kritikams. Lapkričio 6 d. startuosiančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ šiemet jų – kaip niekad daug.
„Jau dvylika metų viena svarbiausių „Scanoramos“ misijų yra rodyti tuos filmus, kurių kitur žiūrovai nepamatytų. Dėl savo kitoniškumo ir sudėtingų temų jie ne visada randa vietą kino teatrų repertuaruose“, – pasakoja „Scanoramos“ meno vadovė Gražina Arlickaitė. – „Šiuose darbuose nėra veiksmo, veikėjų ar efektų pertekliaus, kadangi puikiam filmui pakanka genialiai paprastos idėjos ir aiškios žinutės, siunčiamos žiūrovams. Šiųmetinai „Scanoramos“ filmai sukels ne tik estetinį pasigerėjimą, bet ir paliks gilų pėdsaką širdyse.“
Nyderlandų režisierės Dignos Sinkes filmas „Po signalo“ (After The Tone, 2014) – vienas tokių. Šiame filme žiūrovai nepamatys nei vieno personažo – girdės tik jų balsus, telefono atsakiklyje paliekamus balso pašto pranešimus pagrindiniam istorijos herojui Onno. Žiūrovai jo taip pat neišvys, neišgirs net jo balso – Onno dingęs, o sunerimę artimieji beviltiškai bando jį rasti. Nors Onno – pagrindinis personažas, aplink kurį, regis, sukasi visas filmo siužetas, iš tiesų jis tėra priemonė atskleisti, kaip jaučiasi tie, kurių brangus žmogus nusprendžia nutraukti bet kokius ryšius su savo gyvenimu. Filmo režisierė D. Sinke lapkričio mėnesį atvyks į Vilnių ir viešės „Scanoramos“ festivalyje, o Lietuvos žiūrovai galės pabendrauti su viena įdomiausių šiuolaikinių Nyderlandų kino kūrėjų.
Telefono skambučiai aukštyn kojomis apvers ir britų režisieriaus Steveno Knighto filmo „Locke“ (Locke, 2014) herojaus gyvenimą. Kelionės iš Velso į Londoną metu jo telefonas netyla, o vienas pokalbis po kito griauna viską, kas jam buvo brangiausia. „Eiliniam vyrui nutinka eilinė tragedija, kurioje atsidūręs kiekvienas kažką darytų, bet jo gyvenimas pradeda griūti. Jam tai – pasaulio pabaiga, nors tai tikrai nepateks į laikraščių puslapius, tai nėra susiję su narkotikais ar dideliais sprogimais. Taip žmonėms tiesiog nutinka“, – sako režisierius Stevenas Knightas.
Gruzijos kino režisieriaus Georgijaus Ovašvilio filmas „Kukurūzų sala“ (Corn Island, 2014) taip pat išsiskiria savo minimalizmu. Lakoniškame filme beveik nėra dialogų, tik du pagrindiniai personažai – senas valstietis ir jo paauglė anūkė. Įsikūrę upės viduryje, mažoje migdolo formos saloje, jiedu atsiduria niekieno valstybėje. Viename upės krante – Gruzija, kitame – Abchazija, o tarp jų – kruvinas konfliktas. Senelis su anūke kukliai gyvena ir rūpestingai prižiūri kukurūzų derlių. Deja, rudens potvynis grasina pasiglemžti jų namus. Kurią kranto pusę pasirinks vienišiai salos gyventojai?
Filmo režisierių G. Ovašvilį įkvėpė jo paties išgyvenimai, asmeniškai susidūrus su Gruzijos ir Abchazijos konfliktu, be namų palikusiu kone 300 tūkstančių Abchazijos gruzinų. Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje „Kukurūzų sala“ buvo pripažinta geriausiu filmu ir pelnė „Krištolinio gaublio“ apdovanojimą.
Daug klausimų po seanso sukels ir Ester Martin Bergsmark drama „Something Must Break“ (Something Must Break, 2014). Jokiai lyčiai savęs nepriskiriantis režisierius į filmą įpynė ir autobiografinių elementų. Jame pasakojama istorija apie aistringą meilę tarp save žalojančio Sebastiano, trokštančio tapti moterimi, ir lengvabūdžio Andreso, kuris nėra gėjus, tačiau negali atsispirti androginiško Sebastiano traukai. Stiprios emocijos ir sudėtingi herojų jausmai, stengiantis suvokti savo tapatybę, sužavėjo tiek žiūrovus, tiek kino kritikus. E. M. Bergsmark drama buvo apdovanota Roterdamo ir Geteborgo kino festivaliuose.
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet vyks lapkričio 6–23 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Komentarai