Džiunglių daktaras visada džiunglėse

Pastaraisiais metais ketvirtadienis Vilniuje = “Rastadienis”. “Pietų parkas”, “Trip”, “Gluck”, “Loftas” hostino šį renginių ciklą. „Rastadienių“ skaičius jau perkopė 120, ir šis faktas neoficialioje Lietuvos reivo rekordų knygoje turėtų stovėti jeigu ne pačiame topo viršuje, tai visai netoliese. Su juo galėtų lygintis nebent įvairiose vietose taip pat ketvirtadieniais vykę legendiniai “Fishday” ir dar kelios serijos. Kiekviename “Rastadienyje” gali sutikti “džiunglių daktarą” Doctah Jahngle ir kitus dready muzikos mylėtojus iš junglist.lt chebros ir ne tik.

CR, Chromas, Cr-edit, Doctah Jahngle, Doctah Evil, Jah Tech – po šiais slapyvardžiais beveik 20 metų su pertraukomis Ameno lūžiu žongliruoja Romas, vienas pirmųjų jungle specialistų Lietuvoje. Pradėjęs 1995 m. mokyklos diskotekose, bičiulių DJ Black Box, DJ Drum, Doctor X-Ray lygmenyje jis po laiptelį kopė aukštyn, su draugais užkūrė vakarėlius „Papėdėje“ ir keliais ėjo prašydamasis į didesnes scenas „Kablyje“ ar Profsąjungų rūmuose.

Dar klausydamas „Ultra Vires“, kur mases hipnotizavo Ernis su sekmadienine „Vargo vakariene“ ir Saga su Rimu Šapausku „Mikse“, svajojo, kad, tapęs sėkmingu didžėjumi, turės savo radijo stotį. Pavyko – su kolega Jazzy „ZIP FM“ eteryje įpūtė gyvybę Amenų Brolių sektai, o vėliau perėjo į „LRT Opus“, kur ir dabar kiekvieną penktadienį galima išgirsti visas laužytų ritmų atmainas – nuo atmosferinio drum’n’bass, senosios mokyklos jungle iki, kaip pats teigia, į jokius stilistikos rėmus netelpančio mush up su jamaikietiškos muzikos prieskoniais.

Kalbam apie jah (kad ir ką tai reikštų) persmelktą praeitį, dabartį ir ateitį.

Esi sakęs, kad tėvai tave migdė su juostiniu magnetofonu prie ausies. Kokią muziką grodavo?

Tėvai buvo lietuviškos estrados, pavyzdžiui, Stasio Povilaičio ir Nerijos, ir tokių grupių kaip Boney M ir Smokie mylėtojai. Vos pradėjęs kalbėti, savo vaikiška kalba galėdavau padainuoti visą Smokie albumą.

Žiūrėk, nepadarė neigiamo poveikio.

Na ne, netgi labai norėjau į Smokie koncertą Lietuvoje, bet nepavyko.

Užaugai taip vadinamoje Krasnūchoje, garsėjusioje chuliganais. Nebuvai susidėjęs, o gal nukentėjęs?

Pažinojau tuos chuliganus. Patraukdavo mane per dantį, bet vienintelis kartas, kai rimtai gavau į nosį, buvo per „Vault“ uždarymą Subačiaus gatvėje. Beje, per savo karjerą taip ir neteko groti „Vault“. Tuo metu studijavau fiziką, buvo kitų gyvenimo pokyčių. Dalį pradžioje sukauptų plokštelių kolekcijos pardaviau, dalį išdalinau, dalį tiesiog praradau.

Kas atsitiko, kad dabar tu – ne fizikas?

Rašiau bakalauro darbą „Metalo apdorojimas femtosekundiniais impulsais“. Tuo metu tai buvo labai aktuali ir įdomi tema, tačiau tų impulsų generatorius – labai brangus ir stovėjo vieninteliame Lazerių institute Saulėtekyje, prie Niujorko bendrabučių. Buvau ne pats pavyzdingiausias studentas, todėl užtrukau parašyti darbą. Eksperimentus darydavau naktimis, nes laikas spaudė ir dienos buvo per maža. Be to, laboratorija visiškai izoliuota, todėl visą parą ten jautiesi kaip kurmis urve, be dienos šviesos . Taigi, išeinu iš to instituto, o aplink visi jau linksminasi po sesijos, patenkinti, girti, iš balkonų griuvinėja. Tada ir supratau, kad mano gyvenimas nebus laboratorijoje, neleisiu dienų užsidaręs. Man reikia žmonių, bendravimo ir linksmybių, kad ir tų, kurios vyksta bendrabutyje.

Kokie buvo pirmieji tavo reivai?

Pirmasis – „Strokes Temple II“. Bet vienas įsimintiniausių – „Geležiniame kablyje“ vykęs „Fête de la Musique“. Po šiai dienai atsimenu viską. Ypač tai, kad chill outo salėje grojo atmosferinis dramenbeisas ir visi gulinėjo ant čiužinių. Kas miegojo, kas ramiai laukė pirmųjų troleibusų – visa tai man padarė labai didelį įspūdį.

O didžiausias reivas, kuriame pats grojai?

Dabar net nežinau, kuris reivas yra didelis, hahaha. O tikrai ne didžiausias, bet labai gerai įsiminęs įvyko apie 1998-uosius. Kažkas padarė jaunųjų didžėjų konkursą Pilaitės vidurinėje mokykloje. Įsruties gatvėje. Klausyk, gal tu žinai, kas yra Įsrutis? Ne? Ok. Tarp jaunųjų didžėjų užėmiau pirmą vietą. Rėmėjas buvo „Ringo“ pranešimų gavikliai, baisiai tikėjausi, kad gausiu jį kaip prizą, bet gavau tik suvenyrų maišelį. Ir dar diplomą. Vis tiek labai džiaugiausi kažkur Pilaitėje būdamas geriausias iš geriausių, hahaha.

Esi sakęs, kad matei keturias reiverių kartas. Tai jie vis ateina ir ateina?

Taip. Vienas pagrindinių dalykų scenai yra tai, ar tuos naujus priimsi, ar atstumsi. Aš pats pradėjau vakarėlius lankyti, kai man dar nebuvo 14-os. Niekas neatstūmė, neišvarė, nepasakė ne. Aišku, dabar situacija su barais ir klubais kitokia, nes jie parduoda alkoholį. Manęs paties į „Nasa“ (klubas Viršuliškėse, užsidaręs XX a. pabaigoje – red.) neįleisdavo, kol neįsiprašiau groti, tada man buvo 15-a. Bet kuriuo atveju, jauniems žmonėms reikia suteikti progą apsilankyti reive, galbūt tokiame, kuris vyksta ne iki vėlumos ar panašiai. Tegu pamato. Jeigu jiems duosi pasirinkimą, kažkas gali patikti ir prilipti.

Ar yra skirtumai tarp šių visų reiverių kartų?

Manau, kad dabar atėjo karta, labai panaši į mano. Jie eina su vaibu, bent jau tie, kuriuos aš matau. Pasikeitė priemonės, bet tikslas išliko toks pat: gerai praleisti laiką, išgirsti patinkančios muzikos ir pabandyti kažką padaryti pačiam. Juk daug mūsų bandė atsistoti prie grotuvų, taip? Apskritai manau, kad vakarėlių kultūra yra tiesiog tai, kaip tu jautiesi. Jeigu tau smagu, patinka muzika, kurios gali ir paklausyti, ir pašokti pagal ją, jeigu yra puiki kompanija – viskas tvarkoje.

Labai akcentuoji pozityvumą. Ar tai būtų esminis jungle, galbūt viso reivo filosofijos akmuo, kad ir lyginant su roku?

Daugiau reivo filosofijos apskritai. Kai pradėjau eksperimentuoti su garsais, buvo šūkis, kurį raižydavome ant suoliukų –„ Love, Peace and Unity“. Ir dabar stumdamas į priekį sceną, pirmiausia akcentuoju vienybę, bendruomenę. Turi būti meilė viskam, ką darai, taip pat meilė aplinkiniams ir visiems kitiems. Ir taika žinoma, hahaha.

Kaip tuomet susigalvojai slapyvardį Doctah Evil?

Doctah Evil man yra iš Ostino Pauerso filmų. Jo evil išties nėra evil. Jis yra daugiau kominis personažas. Pagal tai ir muzika, kurią groju po šiuo slapyvardžiu – nors ji yra pikta, bet ji turi savotišką cinkelį, kuris suteikia tam tikro… nežinau, kaip čia pasakyti. Nepakartojamo jausmo, hahaha.

Ar tiesa, kad jungle yra jaunų žmonių muzika?

Taip, visiškai. Tačiau dabar jau pradėjau matyti tą reiškinį, kai žmonės, pasiekę tam tikrą ribą, nebesensta, hihihi. Mane džiugina, kad to yra vis daugiau. Štai vienas draugas iš Olandijos kitais metais švęs penkiasdešimtmetį. Jis vis dar prodiusuoja jungle, groja, o olandų jungle tai toks tikrai stiprus ir galingas. Pagaliau ten ir šokiuose yra nemažai pražilusių žmonių, ir jokie paaugliai, kurie ten įleidžiami nuo 16-os metų, nebado jų pirštais. Ir tas pats penkiasdešimtmetis negrūmos šešiolikmečiui pirštu, kad jis alų geria. Viskas paprasčiau. Matau, kad Vilnius, visa Lietuva eina ten pat.

Kokia dabar situacija su džiunglių muzika? Ar išties po 20 metų eina antra populiarumo banga?

Tikrai taip. O Lietuvoje tai tas ratas matyt ne ratu eina, o yra užburtas, dėl to, kad reiverių kiekis labai ribotas. Kol kažkas kažką daro, tol tas ratas sukasi. Kai lokaliu mąstu kažkas užgęsta, tai ir pasaulinė muzika nelabai pasiekia. Užsienyje gali būti labai populiari kokia nors muzika, o Lietuvoje – ne, nes tiesiog nėra kam perduoti tos žinutės. Tačiau patraukus vieną ar kitą virvelę, galima suvirpinti širdis, ypač seniems techno, dramenbeiso ar jungle mylėtojams.

Šių metų balandį dramenbeiso grupės Sigma singlas „Nobody To Love“ užkopė į pirmąją JK topo vietą. Kalbos apie jungle atgimimą tik dar labiau sustiprėjo. Tavo matymu, ar gali jungle tapti meinstrymu?

Prieš porą metų vieni „Galapagų“ hedlainerių buvo Chase and Status, meinstryminio dramenbeiso grupė. Jeigu jau Lietuvoje roko festivalis juos pasiima, tai šį tą reiškia. Be to, visuose stiliuose yra meinstryminių atlikėjų, ir tai taip pat nėra blogai, nes taip kažkas pasidomi ir daugiau, kitais atlikėjais. O jeigu kalbėti apie tokių klasikinių jungle atlikėjų kaip Shy FX ar Andy C honorarus, tai jie lenkia netgi daugelio žinomų gyvų grupių atlygius. Apskritai, Jungtinėje Karalystėje viskas kitaip dėl didesnės perkamosios galios. Papildomas aspektas – jeigu būsi populiarus Jungtinėje Karalystėje, didelė tikimybė, kad būsi populiarus ir kitur. Jie daro didžiausią įtaką.

Vis dėlto, ar kas nors galėtų dabar padaryti tokį didelį proveržį tarkim, kaip Goldie savo laiku?

Pavienių atvejų kaip Sigmos bus, bet tokių, kurie užvaldytų pagrindinius kanalus, nematau šiuo metu. Bet to ir nereikia. Yra internetas, žmonės, kurie domisi ta kultūra, gali turėti uždarą ratą ir visiškai atsiriboti nuo meinstrymo. Atlikėjai nebesiorentuoja į mases, jie stengiasi atidirbti tiems, kurie juos vertino visą laiką. To pavyzdys galėtų būti Congo Natty aka Rebel MC sugrįžimas su senais bendražygiais. Manau, kad jie norėjo sugrįžti pas tuos žmonės, kurie juos mylėjo. Antraip neleistų brangių, neatsiperkančių vinilų.

Pats dar groji iš vinilų?

Kai atsisakiau gerai apmokamo darbo, teko atsisakyti ir setų vien tik iš vinilų. Per brangus malonumas, ypač grojant dvi-tris dienas per savaitę. Juolab, kad dabar leiblai gerai išvystė skaitmeninių formatų platinimą, ir plokštelių nebe tiek daug ir išleidžiama. Žodžiu, groju iš visko. Štai neseniai teko groti ketvirtą dieną iš eilės, todėl leidau sau ateiti tik su dviem USB raktais. Nors man labai patinka groti iš plokštelių, tampyti jų tašę. Kai turi rūpintis plokštelėmis, turi pasirūpinti ir savimi, nenutrūksti taip nuo grandinės. Plokštelių krepšys padeda pareiti namo, hahaha.

Spalio 4 d. „Lofte“ įvyks trečiasis „Back to the Roots“ renginys…

Taip, šioje serijoje norime sugrąžinti bent kažkiek į senuosius laikus, todėl renginio hedlaineris bus Concord Dawn iš Naujosios Zelandijos, su kuriuo užaugo didelė dalis Lietuvos dramenbeiso mylėtojų. Taip pat šiam vakarėliui po ilgos pertraukos ant scenos pasirodysiu kartu su Eazystyle MC, taigi, grįžtame prie reivo šaknų, o šiam vakarėliui taip pat surinksime ir nedidelę „Old School Me“ galeriją, kurioje visi galės rasti savo, draugų ir didžėjų nuotraukas iš tų laikų, kai jie tik pradėjo lankyti vakarėlius.

Kas yra “ryto tralialia”, kurį radome viename tavo renginio aprašyme?

Kai visiems pasidaro taip linksma, kad eina happy hardcore, raggatek, visi kiti tekai, kurie yra tik pakratuškės. Jeigu jau nebegali šokti, belieka straksėti. Jeigu reikia straksėti, reikia tik tos muzikos, kuri skamba kaip tralialia. Kai buvau jaunas, vaikas dar, toks kratymasis buvo vienas smagiausių užsiėmimų, nes paleidžia visas blogas emocijas ir perkrauna. Ryto tralialia – galutinis persikrovimas prieš išeinant, štai.

Pats kuri muziką?

Esu eksperimentavęs su kelias žmonėmis, yra paviešinti keli kūriniai, o iš solinių nieko niekada neviešinau. Todėl, kad man trūksta laiko, aš niekada negaliu jų užbaigti. Arba galiu pabaigti, bet negaliu įžangos padaryti, hahaha. Ir taip pat, kaip nepatiko laboratorijoje, nepatinka ir laiką leisti studijoje, o patinka šokiuose. Esu didžėjus, o ne prodiuseris. Kurti patinka tik galvoje.

Ką klausai, kai nusibosta džiunglių ritmai?

Niekada nenusibosta. Bet jeigu truputį pabosta – techno. Šiaip klausau nemažai stilių, bet pirmenybė visada jungle. O kelionėje – dub. O kartais prieš miegą – IDM.

Ar esi buvęs džiunglėse?

Aš kasdieną jose, hahaha. Gamtos tai ne. Didžiausios tropinės džiunglės buvo vakarėlyje „Baltuose drambliuose“, kuriuose susigrūdo apie 350 žmonių. Visi buvo išsirengę, kondensatas lašais byrėjo nuo lubų, iki baro reikėjo eiti pusvalandį, o nuo baro prie scenos – dar pusvalandį. Džiunglių džiunglės. Galbūt kada bus panašios ir mūsų bare-klube „Radio Ether“, kurį ketiname atidaryti dar šiais metais Vilniuje. Bus tokia lokaliai globali vieta. Ateikit!

Jeigu tau reikėtų išrinkti vieną kūrinį gyvenimo himnu, ar būtų toks?

Yra toks. Jis visada buvo ir liks numeris vienas, nes yra genialus: