Spalio pradžioje pogrindinė leidykla “Terror” išleido 3 lietuviškų atlikėjų Rumunija, Obšrr ir Vilkduja bendrą albumą “III”. Kompakto leidėjas Levas priminė tą primirštą džiaugsmą, kai atrakini pašto dėžutę, o ten – paminkštintas vokas, kuriame tikrai kažkas daugiau nei atvirukas. Taip redakcijoje atsirado asketiško nespalvoto dizaino digipakas, reikia suprasti, jubiliejinis 20-tas “Terror” leidinys. Atlikėjų pavadinimai įspausti specialia spauda ir įskaitomi tik pavertus viršelį tam tikru kampu – kietai.
Iš pradžių atsakėme, kad mums trūksta kompetencijos vertinti tokią muziką, tačiau Levui tai nepasirodė problema, nes, jo nuomone, tokių žmonių Lietuvoje beveik nėra. Priėmėme tai kaip komplimentą ir sulaukėme jau minėto kompakto, kurį audringai pradeda Rumunija. Iš atlikėjų mums geriausiai buvo žinoma Vilkduja – prieš kelis metus klausėmės jų albumo “Viduje”. Apie Obšrr daug kalbėjo tamsesnės muzikos kultūrologai iš suru.lt ir kitur. Žinoma, išgirdus “Vakaro prašymo” versiją – “obšrus” iškart įsiminė.
Rumunija – turbūt paslaptingiausias ir mažiausiai girdėtas ansamblis, susikūręs Lietuvos motor-city Radviliškyje ir išleidęs jau keletą albumų. Kaip viename interviu sako patys muzikantai: “Mūsų kūrybą labiausiai įtakoja ne grupės, o gyvenimas provincijose, kaimuose, bei gamtos ir provincijos žmonių gaivalinga esatis.” Perteikti šį gaivalą – ambicingas sumanymas ir Rumunija stengiasi tai padaryti.
Dėl jau minėtos kompetencijos trūkumo ir noro padaryti kitaip, užsidėjome albumą, paspaudėme play ir, vietoje įprastos apžvalgos, pasikalbėjome apie šį įrašą su jo leidėju Levu iš “Terror”.
Kodėl skaitmeninių leidinių laikais nusprendei išleisti fizinį CD ir dar su gana prabangia (ir brangia) spauda? Kodėl tada ne vinilas ar… kasetė?
Nepaisant to, kad šie laikai bendrame kontekste gal ir yra skaitmeninių leidinių, mano nuomonė apie fizinį pavidalą turinčius leidinius išlieka tokia pati jau N metų – skaitmena niekuomet savo emocija neatstos fizinio leidinio pavidalo, tebūnie tai muzika, knygos, paveikslai ar pan. Čia kiekvienam pagal skonį ir poreikį. Yra žmonių, kurie taupo vietą kažkam kitam, yra tokių, kuriems greičiau ir patogiau yra svarbiau negu gražiau ir maloniau ir t.t. – tai jų pasirinkimas. Kažkada ateity šis CD taip pat bus paviešintas skaitmenoje, o gal iki to laiko kas nors sugalvos jį nusiripinti ir pasidalinti su kitais, ir tai puiku. Kai kažkas yra svarbu, nelabai skaičiuoji finansinių nuostolių ar pliuso. Vinilas yra paprasčiausiai man per brangus, o ir albumo trukmė vinilui netinkama – 3 grupės, daugiau negu valanda medžiagos, daryti 3 vienpusius vinilus ir pardavinėt už 150 litų? Gal kada nors kitąsyk. O kasetė, nors ir ypatingai mielas formatas, visgi yra mažiau mėgiamas Lietuvoje, mažiau vertinamas ir yra toks formatų trečias brolis-durnelis, o šitą trijulę norėjosi įamžinti ilgam ir gražiai.
Bendri leidiniai dažniausiai būna dviejų atlikėjų, kaip susiformavo šv. Rumunija – OBŠRR – Vilkduja trejybė? Koks galėtų būti ją jungiantis vardiklis?
Nesutikčiau, kad dažniausia bendri leidiniai būna dviejų atlikėjų. Ypatingai terpėje, kurioje kasetinis formatas leidžia įvairias variacijas, tai bendri leidiniai būna ir 4, ir 8 muzikantų, ir kaip sugalvosi. Ir pats, turėdamas 4 projektus, išleidi sau 4way splitą, paskui juokiesi atsisėdęs kaip gerai ir įdomiai viskas gavosi. Mintis apie šitą 3way splitą gimė visai netikėtai, neatsimenu net kodėl. Pirmas pokalbis, menu, buvo “XI20” (klubas Vilniuje – ore.lt past.) ir, kaip sykis, pasirodo, ne tik aš galvojau apie tai, bet ir patys muzikantai buvo pradėję mąstyti kažką į tą pusę. Viskas lėtai ir palaipsniui, gal trijų metų eigoje, išsivystė į tai, ką turime dabar CD pavidalu.
Jungiantis vardiklis yra proga pasireikšti perdėtam dvasingumui – “na, mane šios grupės pakerėjo savo nuoširdumu, atsidavimu muzikai, savo išraiškos subtilumu”, bet realiai tai vienijantis vardiklis turbūt yra alkoholis, polinkis į transcendentinį liūdesį ir pats garsas, kuriuo man šie kolektyvai yra labai panašūs ir artimi vienas kitam. Na, ir ar išvis dar groja kas nors, be šios trijulės, tokią tamsaus kabareto muziką? Be abejonės, nuoširdumas išlieka ne kaip nesąmoningas pareiškimas – jo jie turi daugiausia iš to, ką matau Lietuvoje, kad ir platesnėje muzikinėje terpėje. Tai aš matau subjektyviai, nes gal ir Katunskytė yra labai nuoširdi, bet man jos muzikinė išraiška nesuprantama.
Šiuos atlikėjus vadini “bene įdomiausiomis Lietuvos undergroundo grupėmis”. Kas, tavo nuomone, yra kiti ir galėtų patekti į panašų leidinį?
Kaip tik apie tai pagalvojau praėjusio klausimo pabaigoje. Žinok, nežinau. Yra įdomių noise, power electronics, drone ir t.t. projektų, bet tai – kita terpė. Yra projektų atsiduodančių banalybėmis, kažko kopijavimu ar tiesiog grojančių tai, nuo ko mano ausys verkia. Bet savo esme lietuviškas undergroundas yra pakankamai stiprus ir gilus. Aš, be abejonės, daug ko nežinau.
Rumunija – mažai žinoma grupė daugeliui net ir Lietuvos melomanų. Albumą jie pradeda Sisters Of Mercy verta nuotaika, vėliau nusikelia į savotišką neo-kabaretą. Ar jie tikrai iš Radviliškio?
Rumunija, panašu, niekuomet itin nesiafišavo, bet visuomet turėjo pakankamai stabilų ir užtikrintą sekėjų bei fanų būrį, leisdami itin limituotus CDrus ir t.t. Rumunija įdomi, nes tai paprasta, bet nebanali muzikinė pasaulio išraiška. Yra taip, kaip yra. Grupė buvo pradėta Radviliškyje, bet dabar išsklidusi po visą Lietuvą kaip ir jų visų pažiūros į gyvenimą padengia ištisą spektrą dorybių, neigiamybių ir įdomybių. Neaišku, kaip ten su grupės ateitimi, bet tai, ką jie darė iki šiol savo “kaimietiškos antigotikos” stiliuje, buvo labai stipru ir nepameluota.
OBŠRR turi turbūt daugiausia potencialo sulaukti platesnio dėmesio. Jo “Vakaro prašymą” peržiūrėjo jau beveik 4k žmonių, o kūryba skamba tamsiai, bet aktualiai. Kaip pirmą kartą išgirdai apie jį?
Neatsimenu, kada buvo Obšrr pradžia, bet, rodos, maždaug nuo pirmųjų koncertų ir buvau pažįstamas su Vytu, nes kaip ne kaip šį CD, be visko, riša dar ir pakankamai artimi asmeniniai santykiai su visais dalyviais. Atsimenu, pirmos mintys buvo “koks nenormalus pavadinimas” ir išgirdus dainą apie karnavalą, pykau, kad viskas “per linksmai”. Nebuvo taip, kad Obšrr patiktų iškart, tam reikėjo laiko, bet kai patiko, tai turbūt visam laikui. Į Obšrr, manau, galima žiūrėti iš N pusių, tarsi į N-briaunį akmenį, ir matyti vis kitą paveikslą, žinią ir t.t. Į jį galima žiūrėti kaip į be galo paprastą ir nerūpestingą projekčiuką, kur groja muzikikė ir skamba žodeliukai, arba tai gali būti itin sudėtingas prasmių-sąsajų-išgyvenimų-garsų konstruktas. Gal dėl savo įvairiapusiškumo jis toks artimas daug kam.
Vilkduja – jau beveik žanro klasikai. Ar buvo sunku įkalbėti juos dalyvauti split’e su kitais?
Pirmiausia, noriu patikslinti, kad Vilkduja, nors gyvai beveik visuomet yra daugiau nei vienas žmogus, yra vien Povilo projektas. Bet šiaip nebuvo jokio įkalbinėjimo. Nesiimčiau įtikinėti žmogaus “kaip būtų fainiai išleisti kompaktą”, jei jis pats to nenori ar mato, kad nereikia. Man atrodo, su juo pirmiausia ir pasidalinau mintimis, kad reikėtų pamėgint tokį 3-way splitą padaryti ir sužinojau, kad jis pats apie tai buvo pagalvojęs.
Turbūt nelabai etiškas klausimas, bet kuris atlikėjų tau šiandien skamba įdomiausiai? Ore.lt labiausiai patiko OBŠRR, Rumunija ir Vilkduja palyginus su juo, skamba kiek… senoviškai.
Žinok, nežinau. Ne todėl, kad nenoriu kažko išskirti, bet Rumunijos pirmas gabalas taip stipriai pradeda diską, kad paskui kurį laiką niūniuoji galvoje “užverkit langines”, sunkiai beįsiklausydamas į tai, kas seka toliau. Rumunijos ir Vilkdujos garsas purvinesnis, gal todėl jie skamba senoviškiau? Nežinau, aišku, kiek senoviškai čia turima omeny. Bet Rumunija yra toks apnuogintas gaivalas, užkuriantis disko klausymui, su Obšrr trumpam šmėsteli susimąstymas, nuėjimas į save ir melancholija, kol galiausiai Vilkduja sviedžia į astralinį lygmenį. Man pats leidinys klausosi labai vientisai ir nuoširdžiai negaliu pasakyti, kas patiko labiau už ką, o kas čia gauna bronzą.
Albumą išleido leidykla agresyviu pavadinimu “Terror”, tačiau jis pristatomas kaip “albumas rudeniui su gyva doze melancholijos, liūdesio, šviesos ir romantikos. Neskamba labai terorizuojančiai? Ypač paskutinis kūrinys, Vilkdujos “Tamsi naktis”, kur prie tokio instrumentalo tiesiog prašosi… repavimas.
Na, tas “terror” pavadinimas pirmiausia buvo sugalvotas fanzinui ir tik po kurio laiko buvo užsiimta leidyba, o turėti nesuskaičiuojamą kiekį leidyklėlių, kurių “Terror” dukterinė leidykla leidžia vien tik svajingus leidinius, kita – vien tik plokšteles ir t.t., nematau reikalo. Taip, tu teisus, nėra daugelyje leidinių jokio terorizmo ir nepradėsiu gintis ir pritempinėti prie kokio nors kultūrinio terorizmo ar pan. Tai atskiri dalykai, nes Crown of Cerberus kasetė yra skirta libaniečio muzikanto senelei ir skamba tarsi svajinga elfų muzika, Croatian Amor yra Loke iš Posh Isolation projektas ir ten skamba synth pop/industrial arba sweet electronics, ar pan., Svaixt kasetė yra gyvi įrašai iš budistinių šventyklų Nepale ir t.t. Vienas esminių elementų leidžiant muziką yra santykis su žmogumi, tad yra tik vienas leidinys kataloge, kuris buvo išleistas visiškai nežinant žmogaus, tiesiog “patiko demo”.
O dėl repavimo nežinau, kažkaip klausau to, kas pateikta, nemėgindamas kažko pridėti ar atimti, bet, manau, būčiau labai stipriai juokęsis, jei būčiau išgirdęs Povilą repuojant.
Muzikos pasaulyje nuolat vyksta diskusijos dėl dainavimo gimtaja kalba ir/ar angliškai. Kokia tavo pozicija? Ar lietuviški “Terror” leidiniai susilaukia susidomėjimo iš užsienio?
Manau, viskas yra tinkama savo laiku savoje vietoje. Kiek teko pačiam girdėti vertinimų dėl Pogrom ar Budrūs, žmonės, nors ir nesuprasdami teksto, mėgo lietuvių kalbą dėl jos grubumo, egzotikos ir t.t. Tad kodėl gi ne? Man patinka tekstai lietuvių kalba, patinka, kaip kalba skamba, patinka, kai būna išversti svetimos kalbos tekstai arba kai nesupranti nieko, ką sako. Kiekvienam savo. Čia galbūt super-pasaulio-centrai gali galvoti, kad išleidęs kasetę 100 kopijų tiražu visam pasauliui svetima kalba, ją kažkaip žemini ar esi parsidavėlis, ar dar ką. Ši terpė, kurioje mes sukamės, yra tokia maža ir tiek daug žmonių į ją ateina, sušyla kojas ir tuoj pat keliasi eiti kitur, kad tai, kas daroma kokia kalba yra tikrai nesvarbu.
Dėl lietuviškų leidinių populiarumo tai yra visaip. Bendrai šiais laikais dažnai vaikomasi madingų tendencijų – yra leidyklų, kurių leidiniai, nežiūrint į kokybę, išgraibstomi akimirksniu, yra puikių leidinių, kurie stovi ir dulka nepastebimi. Taip pat didelę įtaką turi tam tikrų “svarbių” žmonių nuomonė apie vieną ar kitą leidinį, po ko matosi pagyvėjimas ir populiarumas. Dabar informacijos perteklius yra toks, kad ne visi spėja palaikinti visus postus, kurie jiems patinka, ką jau kalbėti, paskaityti daugiau negu dvi eilutes teksto ar perklausyti poros minučių trukmės ištraukas. Todėl reikia tam tikrų “vadų”, kurie parodytų, kas yra gerai, o kas ne. Bet iš esmės nė vienas leidinių ilgai neužsistovėjo dėžėje ir visi buvo gana greitai išsikeisti, išparduoti ir t.t. Lietuva daug kam yra egzotiška šalis ir ne visi linkę domėtis, bet kas domisi, sužino ir skųstis populiarumo nebuvimu tikrai nereikia.
Ar jau derini su kuo nors dėl naujo albumo?
Na taip, toliau bus paprastesni leidiniai. Neužilgo – Vidinė Ramybė ir Pogrom kasetės, o vėliau kažkada Vidinė Ramybė – Pogrom – Hassokk – Velemara 4-way splitas dviguboje kasetėje.
Internete:
Komentarai