Nelengvai kurpiamas rašinys. Jeigu šį procesą galėčiau palyginti su gimdymu, tai jis būtų ne priešlaikinis, ne priverstinis ir tikrai praeitų be Cezario pjūvio įsikišimo. Vadinasi, visai neblogai. Bet. Mano rašymas galbūt yra panašus į gimdymą, kuriam prasidėjus dar net nenutuoki, koks bus vaiko vardas. Ne dėl to, kad nenori ar nelauki, dėl to, kad tiesiog nežinai.
Šią akimirką sunku surasti rėmus, kuriuose galėčiau įsprausti savo tapomą paveikslą ar bent jau jo viziją. Kalbant ne taip spalvotai, paskutinėmis savaitėmis paprasčiausiai neradau už ko užsikabinti, o galbūt tas kabliukas nesurado manęs. Tai nereiškia, kad visą tą laiką žaidžiau intravertą ar vangiai stebėjau pasaulį – turbūt pastarieji potyriai tiesiog nesukėlė kosmoso dydžio emocijų, kurioms, atskirai kiekvienai, galėčiau lengva ranka skirti po tris lapus balto popieriaus. Kodėl taip įvyko? Galbūt ruduo, galbūt melancholija, o galbūt kiti veiksniai – aplinkiniams neįdomūs, tačiau sunkiai slegiantys mano rašytojo mechanizmą.
Tad šįkart rašau padrikai: ne taip, kaip mane moko universitete, ne taip, kaip turbūt reikalautų elementariausias logikos ryšys. Rašau, nes noriu, rašau, nes šįkart apie viską.
Ruduo. Tas laiko tarpsnis, kai ausinėse itin dažnai pradeda suktis slogūs garsai. Ne dėl to, kad būtų tragiškai liūdna ir graudu užmigusios vasaros, tačiau todėl, kad taip malonu. Aš vis dar kovoju su pofestivaline depresūcha, kuri irgi yra savotiškai žavi. Po penkių šį sezoną aplankytų muzikos festivalių, kurie savyje sutalpino garsus, draugus, nuotykius, konfiskuotus ir nekonfiskuotus stipriuosius alkoholinius gėrimus giros buteliuose, ekstazę, atradimus ir nusivylimus bei dar mažiausiai penkiasdešimt neatsiejamų šio puikaus mišinio komponentų, užgriūna rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesių tuštuma (įrodymas, kad rašau ne taip, kaip mane moko universitetas – sakinys labai per ilgas). Ta slogi tuštuma verčia daug mąstyti, daug planuoti ir fantazuoti. Deja, ta pati tuštuma lyg tampydama katiną už ūsų atima iš tavęs produktyvumą: sėdi, nori daryti, bet nedarai, nes nekyla rankos, nes nepavyksta. O tai užgrūzina dar juodžiau. Tiesa, galų gale, pavyksta susikoncentruoti ir nuveikti ką nors doro, o tai ironiškas įrodymas, kad dingęs ir užgrūzinęs produktyvumas – tik varganas pasiteisinimas sau. Nevaidinsiu Frydricho Nyčės ar Zigmundo Froido ir giliau į šią pelkę nebrisiu – ruduo ir taip pakankamai pilkas. Tik tai pelkei pridėsiu šiek tiek spalvų pasakydamas, kad kartais moralkės motyvuoja, o pofestivalinė depresija skatina prisiminti malonumus. Grįždamas prie garsų, noriu pasidalinti penkiais atsitiktiniais ir tuo pačiu kruopščiai išsirinktais kūriniais – šiuo metu prie trečios valandos nakties (ir dar rudenį) man jie labai tinka.
Solo Ansamblis – Užverk Duris (ba. cover). Prieš kiek daugiau nei pusantrų metų, po kažkurio kūrinio relyzo Benui Feisbuke drėbiau tai, ką tuo metu sukėlė klausytas jo kūrinys – su visomis emocijomis ir keiksmažodžiais. Šiurpuliai nesvetimi ir šiąnakt, tad miniu vieną iš naujausių ba. darbų. O pats Benas spalio 18-ąją Vinylshop.lt su akustiniu koncertu pristatė vinilinę plokštelę „Pasikeist“. Ją įsigyti gali tik šimtas žmonių, tad siūlau nepraleisti progos. Aš pats, baltai pavydėdamas bei su keliais litais piniginėje, gėdingai užleidžiu vietą eilėje.
Burial – Fostercare. Jau kelerius metus ruduo, žiema, apmąstymai ir grūzas kuria sąjungą su šio brito muzika. Ties vienu kūriniu aš pats nesugebėčiau apsiriboti ir to nedarau, tad Fostercare – atsitiktinis gabalas, bet, kaip ir minėjau, tuo pačiu jis yra ir kruopščiai pasirinktas kūrinys. Dar YouTube pamačiau, kad jį užklijavo ant vaizdų iš filmo The Machinist su Kristianu Beilu – šioje vietoje man viskas puikiai dera.
FUME x Kazimieras Likša – Tired (Aš Pavargau). Jei klausau Burial, negaliu neklausyti FUME. Perspektyvaus lietuvio tamsumos, šįkart – su grupės Karma vokalistu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad 2015 – ųjų Sūpynių festivalyje į tamsaus ežero gilumą gramzdinantį atlikėją gyvai išgirsti pavyks dar kartą.
http://www.youtube.com/watch?v=8AqoGtxxGpo
Delta X – Fly. Neturiu su šiuo kūriniu susijusios istorijos. Jis tiesiog labai skaniai valgosi vakarienėje, kurią organizuoja dabar tvyranti nuotaika. Kiek teko dalintis šiais garsais, nebuvo tų, kuriems jie nebūtų patikę.
Shlohmo – Places. Kūrinys iš amerikiečio pirmojo studijinio albumo Bad Vibes. Turbūt kiek šviesesnis nei anksčiau paminėtieji, bet vėlgi, šiąnakt neatsiejamas nuo kontakto su manimi. Kažkur giliai puoselėju tylias viltis, kad Shlohmo vieną dieną (ar naktį) atvyks į kažkurią Baltijos valstybių.
Tokie garsai šiąnakt tvyro mano kambaryje – ne, tai ne kančios išraiška. Galbūt tai kiek skausmingai skambantis grožis, tačiau jo poveikis – tik malonus. Ne, sadomazochizmo čia taip pat nėra.
Nepamiršdamas, kad šiame rašinyje turi bent truputį vandalinti padrikos mintys, peršoku prie kitos meninės terpės – kino. Paskutinysis matytas filmas – šiuo metu kino teatruose rodomas naujas Deivido Finčerio darbas Gone Girl. Rotten Tomatoes puslapyje jau spėjau jam padovanoti puspenktos žvaigždutės iš penkių galimų. Įdomu ir tai, kad draugų rate turiu tikrai protingų žmonių, besidominčių kinu, kuriems ši kino juosta visiškai nepatiko. Tad verta pažiūrėti ir dėl šiokio tokio azarto. Spoil‘inti neketinu, tad galiu pasakyti tik tiek, kad į atmintį giliai įsirėžė režisieriaus gebėjimas žaisti žiūrovo jausmais – peržiūrėję šį filmą mane supras. Manau, kad tai kokybiškas kūrinys, kuriame dera grožis, kaltas nekaltumas (kad ir kaip neskoningai skambėtų), priežastys ir pasekmės bei gana žiaurūs (tiek fiziškai, tiek psichologiškai), grožiui priešiški elementai. Beje. Įsimylėjau Rosamund Pike. Ji turi tai, ko nesugebu įvardinti ir kas labai traukia.
Klystame toliau. Apsilankiau vienos nakties festivalyje SIRIUS III. Spalio viduryje vykęs renginys paliko tikrai malonius įspūdžius ir prisiminimus. Pirmasis festivalis 2012-aisiais buvo jėga, antrasis sukėlė truputį abejonių, o trečiasis pastarąsias išsklaidė ir leido paklajoti po žvaigždynus. Orientavausi į Souled Sessions ir #TeamDespotin sales ir gavau tai, ko tikėjausi ir norėjau. Kaip visada kokybiškas ir trypčioti paskatinęs Fingalick‘as, šizovas ir į savo pasaulį kvietęs britas Blue Daisy, bass garsais niekada nenuvylęs Duku ir bendramintis headliner‘is Amit ne tik su dubstep‘o, bet ir drum&bass amunicija. Jaučiausi gyvas ir penktą valandą nakties Kablį palikau tik todėl, kad tuo metu jį paliko ir mano draugai. Į viską spjovęs reiveris pasijuoktų, bet tokios jau tos aplinkybės. Svarbiausia, kad į sutiktų pažįstamų klausimą „Kaip tu?“ galėjau atsakyti: „Bent jau šiuo metu tai tikrai labai puikiai“. Ačiū ir, tikiuosi, iki ketvirto pakilimo į kosmosą.
Šiandien, t.y. spalio 19 dieną, pirmąkart gyvenime mačiau įvykstančią automobilių avariją. Nieko smagaus. X, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pradėjo judėti, o Y, nepaisydamas jam raudonai rėkiančio „stop“, lėkė nuo kalno ir trenkėsi į X šoną. Buvo kraupu, tačiau suvokiu, kad galėjo baigtis ir daug blogiau. Labai keista yra džiaugtis nelaime iš to kampo, kuris teigia, kad galėjo atsitikti dar blogiau. Belieka tik palinkėti sveikatos ir stiprybės vienam avarijoje labiau nukentėjusiam asmeniui. Visą vakarą mąsčiau, kad žmonės dažnai skuba gyventi (aš – ne išimtis). Mintyse turi vakaro planus, kažką malonaus ir tavęs laukiančio namuose, žodžiu, tai – visiškai įprasta tavo gyvenimo diena. Vėliau seka tavo ar kito žmogaus klaida arba pasirinkimas, kelios sekundės nesuvokimo kas vyksta ir negailestingas štampas, skleidžiantis žinią, kad velniop tavo planus, tavo ir tavo artimųjų ramybę – viską braukiame veltui. Tai ne prevencinė akcija – tiesiog pamąstymai apie žmogaus ilgai kuriamo pasaulio trapumą. Vairuokite saugiai.
04:22. Turbūt kol kas tiek. Nustojo lyti, tik po geltona gatvės šviestuvo lempa dar malasi pasimetęs medis. Baigiu su Massive Attack x Burial – Paradise Circus, o kūdikis vardą jau turi. Darbo eiga – savotiškas apsivalymas, o popieriaus lapas – kempinė. Galbūt ne krintančių geltonų lapų, o tamsių nuplikusių medžių fone, tačiau susimojuoti buvo tikrai malonu. Sekantį kartą – vėl kitaip.
Komentarai