Spalio pradžioje prasidėjus lietuviškajai „bobų vasarai“ Vilniuje devintąjį kartą susitikimą paskyrė tarpdisciplininius menus ir audiovizualinę poeziją propaguojantis tarptautinis festivalis „TARP“, garsėjantis netikėtomis formomis ir naujų idėjų raiška. Šiemet festivalis PARAidžiui išdėstė programą, kuri apėmė vieną parą, o reginiai apsigyveno įprastuose ir nevisai Vilniaus kampeliuose – nuo tarptautinės parodos „Judančios raidės“ Nacionalinėje Dailės Galerijoje iki melomaniškos diskotekos su pogrindiniais DJ-setais ir poezijos performansais industriniame rajone pačiame sostinės centre, pramintame „Verslo trikampiu“ (dar tiksliau – buvusioje „Panelės“ redakcijoje).
Matosi, jog moteriškumo šiam renginiui netrūksta (o kaip kitaip, juk net pagrindinis festivalio balsas – pagrindinės iniciatorės ir grupės „AVaspo“ atlikėjos Gabrielės Labanauskaitės), tačiau negalėčiau pasakyti, jog jis sentimentaliai poetizuotas ar nuromantintas, ko dažniausiai tikimasi iš moterų kūrybos. Kita vertus, kartais imdavo rodytis, jog „TARP“ – tiesiog organizatorių ir draugų šventė sau. Vis dėlto, visą parą trukę renginiai užmezgė rudeniškai besiplaikstantį „bobų“ voratinklį mano galvoje ir leido pasimėgauti paskutine šių metų šiluma ir, tikėkimės, nepaskutine poezijos, muzikos ir vaizdo saulėkaita šiame festivalyje.
Taigi, į „TARP“ paros ritmą pataikyti ir įsijausti stengiausi iš visų jėgų, todėl šeštadienio rytą bejėgiškai bandžiau atplėšti užlipusias akis ir dar namie su kavos puodeliu meldžiaus savajam vaizduokliškam altorėliui stebėdama poetinius performansus iš lovos, transliuojamus internetu. Tai buvo puiki dienos pradžia ir geras būdas pagauti ritmą. Saulė už lango nekantraujamai kvietė judėti toliau, taigi priešpiečiams – poetinė kelionė Nacionalinėje Dailės Galerijoje ir „Type motion/Judančių raidžių“ paroda.
Iš tiesų, tai – įdomus tarptautinis tyrinėjantis projektas, leidžiantis atsiplėšti jau nuo įprastos statiškos rašymo kultūros ir suprasti atviras rašymo formas, pamatyti eksperimentinės vaizdo kultūros pavyzdžių, susietų istoriškai ir apimančių vaizdo bei šrifto sampynas.
Toliau para tęsėsi planetariume, kur, be žvaigždžių ir planetų sukimosi orbitoje, stebino jau tradicinio “TARP” dalyvio, poezijos filmų festivalio „Zebra“, išankstinė peržiūra. Viena peržiūros dalių buvo skirta konkrečiajai poezijai, aplink kurią ir sukosi visa šių metų poezijos festivalio programa. Atsipalaiduoti ir stebėti trumpametražius filmus, kuriuose temos dažniausiai priklausė nuo politinės situacijos ir socialinių temų, buvo sunku – planetariume vyravo kosminis įšalas.
Nors tai buvo puiki proga pamatyti išankstinę filmų programą, žiūrovų buvo tikrai nedaug. „Zebra“ kuratorius gražiai pastebėjo, jog „filmai ir poezija yra tarsi zebro balti ir juodi dryžiai, puikiai derantys kartu“, bet tas zebras planetariume jautėsi šiek tiek nejaukiai, gal iš tiesų švęsti kosmose buvo įdomu tik nedidelei auditorijai, o galbūt kaltas menkas būtent šio renginio akcentavimas?
Sušalusi ir pavargusi nuo eksperimentinio meno triukų vis dėlto pasiryžau pamatyti ir norvegų konkrečiosios poezijos atstovo Ottar Ormstad parodą bei pasiklausyti edukacinės paskaitos “Yucatan‘e”, tačiau neišsėdėjau iki galo. Gal todėl, jog smarkiai domėjausi jo kūryba prieš festivalį imdama interviu. Tačiau mačiau, jog kiti dalyviai buvo tikrai susidomėję ir įtraukti, o man, turbūt, didžiausią įspūdį paliko menininko sodriu balsu ir norvegų kalba skaitoma poezija bei jos skambumas, melodiškumas, apie ką kalbėjo ir pats autorius. Gaila, vieta klausytis ir įsijausti buvo tikrai netinkama, ją užgožė restorano triukšmas ir, tenka pripažinti, mano pačios nebesuvaldomas nuovargis.
Festivalio anotacija žadėjo – „PARAidžiui suksis ne tik rodyklės, šriftai, taškai bei kableliai, bet ir muzikiniai vektoriai“, todėl pailsėjusi skubėjau į vakarinę festivalio dalį, kurios pagrindinė ašis sukosi taip pat apie moterį – estų muzikantę ir pagrindinę headliner‘ę Maria Minerva.
Vakarą pradėjo Lukas Devita ir man dar užteko jėgų pašokčioti ir pasidžiaugti pop-art‘iniu dekoru, įdomiai pateiktu ofiso interjeru (ypatingai džiugino vandens aparatas, kurio teikiamais malonumais galėjo naudotis kiekvienas ištroškęs ir norintis atsigaivinti) ir žmonėmis, ratu sustojusiais aplink pagrindinę šokių aikštelę. Neįprastas sprendimas – festivalinis “Toi Toi” (arba fui fui), taigi, tikra festivalio dvasia, telpanti vienoje paroje!
Taip, publika rinkosi iš tiesų lėtai, o žmonių kiek padaugėjo tik prasidėjus ievaie ir Gogo Stella performansui, kuris, ko gero, mane labiausiai nustebino. Muzika visiškai nublanko matant tą neįprastą go-go šokį (?) ant garso kolonėlės ir, turiu pripažinti, jog šis pasirodymas man daugiau kėlė šypseną veide, nei rimtą reakciją, nors tai turėjo būti tarsi gyva vizualizacija, „erotiška psichodeliška gogo šokio peoezija“…
Didžiausias žmonių bumas ištiko, žinoma, pasirodžius pagrindinei vakaro hedlainerei Maria Minerva, kadangi su šios atlikėjos muzika labai daug susidūrusi nebuvau, nors ir smalsiai laukiau jos pasirodymo, daug pakomentuoti neturiu ko – apie tai jau spėjo parašyti kiti, daug labiau nusimanantys. Tiesa, su vienu bičiuliu diskutavome, jog jos balsas tikrai kerintis ir tai tikrai įdomi avangardinė atlikėja, savo muzikoje besidalinanti istorijomis, kupinomis kultūrinių potyrių ir netikėtumų.
Pasibaigus jos pasirodymui žmonių kiekis ir vėl labai smarkiai sumažėjo, mano energijos kiekis taip pat, o lauke pasirodė kažkoks butaforinis lietus, simboliškai primenantis apie vasaros pabaigą. Nors dar vyliausi sulaukti Žygimanto Mesijaus Kudirkos valandėlės, tačiau nebeatlaikiusi palikau ofisą ir tuos kelis ištverminguosius iki kitų metų.
O kitais metais festivalis švęs savo 10-ąjį gimtadienį, todėl linkiu išlaikyti stebinantį ir kasmet besikeičiantį festivalio konceptą, bet tuo pat metu išsigryninti pagrindines ir sėkmingiausias festivalio akimirkas. Negalima visą laiką beatodairiškai žengti į priekį ir nepasižiūrėti atgal, kartais pažanga yra stabtelėjimas, o kartais – netgi atsitraukimas atgal.
Internete:
Komentarai