Beveik prieš 20 metų Vilniaus Antakalnio rajone veikė taros supirktuvė, tapusi vietinių pankrokerių traukos tašku. Čia jie truputį dirbo ir dar daugiau linksminosi. Kažkam gal teko pamatyti šio “chaltūros centro” ansamblio Punktas koncertą, o visiems likusiems išliko jų įrašas “Tarmenų giesmės”. Kiek vėliau to paties rajono pankroko klube “Bombiakas” buvo organizuojamas Tarpt. darbo dienos paminėjimas. Specialiai jam buvę taros supirktuvės darbuotojai, tada jau tapę aktyviais statybų aikštelių veikėjais, paruošė naują programą. Pasivadinę Armatūra, jie per kelias dienas “nuėmė” žinomų kūrinių melodijas ir pritaikė jiems tekstus apie savo darbo aktualijas. Linksmai ironiškas debiutinis albumas “Cirkulštangelius – į dangų!” greitai paplito ir tapo žanro klasika.
Prieš kelias savaites “Žvėrys records” išleido antrąjį Armatūros albumą “Pietų petrauka”. Ta pati formulė: žinoma melodija + ironiški tekstai apie darbą, buvo papildyta bandža ir klavišiniais instrumentais. “Pietų petrauka” jau pasklido internete, galima rasti ir fizinį šio albumo pavidalą. Grupė atgrojo pristatymo koncertą “Bixuose” ir ruošiasi šventiniam pasirodymui pogrindiniame Vilniaus klube “XI20” gruodžio 26-ąją. Informacija enciklopedininkams: šiuo metu Armatūroje, be idėjinio lyderio ir vokalisto Kęsto, groja Erkė ir Maišas iš vienos įdomiausių Lietuvos punk/hardcore grupių Erkė Maiše, kitų undergroundo klasikų Turboreanimacija narys Kriaučius ir būgnininkas Daliakas, grojęs grupėse Spellbound ir Bora.
Armatūra pasakoja apie savo ištakas, dabartį ir darbą.
Armatūros ištakos siekia seną Antakalnio grupę Punktas, 1995-aisiais įrašiusią kasetę „Tarmenų giesmės“. Kiek žinome, Punkto idėja gimė taros supirktuvėje. Gal galima būtų truputį plačiau?
Tie seni geri laikai… Kai Antakalnio pankai, užgrobę taros supirktuvę, gerdavo ten surūgusį alų, miegodavo ant tuščios taros dėžių, kartais net koncertuodavo. O laisvu laiku vaikydavo tuščius butelius bandančius priduoti pensininkus ir tvatindavo juos dėžėms tampyti skirtais geležiniais kabliais, taip bandydami atjauninti akivaizdžiai senstantį rajoną.
Niekas nebeprisimena, kiek tame yra tiesos. Bet iš legendos žodžių neišmesi. Būtent postsovietinėje- postmodernistinėje senos taros supirktuvės erdvėje gimė idėja dainuoti apie visa tai, tai yra apie savo darbą. Tai buvo nenuobodi ir nenuvalkiota tema. Vėliau, tarmenams tapus chaltūrščikais, ji transformavosi į Armatūros kūrybą.
Debiutavote 2000 m. gegužės 1-ąją – kaip ir priklauso, Tarptautinę darbo dieną, pankroko klube „Bombiakas“. Ar kas nors prisimena tą koncertą?
Koncertėlis buvo tikrai į temą tokią dieną ir ,,užkabino‘‘ visus tiek klausiusius, tiek grojusius. Kadangi blynas neprisvilo, Armatūra liko toliau gyvuoti, nors projektas buvo sugalvotas tik tam koncertui. Keliaudama į sekantį mūsų pasirodymą, chebrytė jau baubė dainas mintinai. Tą smagų bardakėlį dauguma turėtų prisimint.
Jūsų kūrybos lyrinis herojus – stroikės chaltūrščikas. Kaip paaiškintumėt, kas tai yra jaunesnei kartai, nebemokančiai rusiškai?
Kažkurio koncerto anonse buvo išversta – ,,statybininkas-niekadirbys‘‘. Tai nėra visai tikslus apibūdinimas. Chaltūrščikas – nebūtinai statybininkas, tai ne profesija, o gyvenimo būdas, požiūris į darbą. Tai linksmas, atsipalaidavęs ir dažniausiai girtas žmogelis, kurio nedomina galutinis darbo rezultatas ir išliekamoji vertė. Svarbu tik materialinis atlygis už jį – kuo greičiau, kuo daugiau, dabar ir čia. Kadangi šio požiūrio dėka iš esmės dabar gyvename taip, kaip gyvename (o gyvename juk visai neblogai!), chaltūrščikas yra neabejotinai šviesi ir spalvinga asmenybė. Antraip niekas apie jį nedainuotų… Nebent jis pats?…
Pirmasis albumas ,,Cirkulštangelius – į dangų!” gana greitai paplito tarp žmonių, dėka žinomų melodijų ir įsimenančių tekstų, tačiau Armatūra išėjo neribotų atostogų?
Atrodė, savo misiją atlikome, sukūrėme ir išplatinome dainas, kurios per amžius skambės virš stroikių ir pamoikių, it Birutės daina po kaimus, keldama minėtose vietose besidarbuojančių kolektyvų darbinę ir kovinę dvasią. Bet metai ėjo, smėlis byrėjo, dainos pritilo ir užsimiršo, ekonominė krizė visai prismaugė ir taip jau pigaus vyno iškankintą chaltūrščiką… Ir kas daugiau, jei ne daina, galėjo sugrąžinti viltį ir gyvenimo džiaugsmą? Taigi budome ir žadinom, kilome ir kėlėme. Ir pakilo. Dažniau stakanai, bet kartais ir kiti darbo įrankiai.
Padarėte beveik 10 metų pertrauką, tačiau vėl sugrįžot. Chaltūra statybose vis dar aktuali?
Mūsų dainos ne iš piršto laužtos, dauguma jų – apie realius įvykius ir žmones. Per 10 metų stroikėse pamatai tiek stebuklų, kad užtektų ne vienam dainų albumui. Nors stroikė keičiasi, senoji geroji gvardija miršta. Mūsų dainos, jose apdainuojami veikėjai ir naudojami išsireiškimai tampa gal kiek retro. Bet yra dar tikrų vyrų, kurių pasaulėžiūra ir gerklė taip užgrūdinta, kad dainuot dar ilgai bus apie ką.
Ar šiandien bent vienas grupės narys tebedirba statybose, kur „vyksta“ visų jūsų gabalų veiksmas?
Mes – tikri darbo liaudies dainiai, o ne kokie apsimetėliai. Mūsų koncertiniai rūbai – realūs darbiniai rūbai. Buvęs koncerte matė, kad tikras chaltūrščikas yra tik vienas. Dar dviejų muzikantų darbas taip pat susijęs su statybom, tad jie irgi asmenine patirtim prisideda prie dainų kūrimo. Kiti du grupės nariai irgi chaltūrščikai, tik kitose srityse.
Šiandien proletariatas nelabai madingas, priešingai – dauguma, ypač miestuose, pasuko link smulkiųjų buržua – start-up’ų, drabužių, dizaino, barų ir buterbrodų verslo. Kodėl, jūsų nuomone, niekas nenori mojuoti plaktuku ar tampyti neštuvų su betonu?
Tai, kad niekas nenori dirbti stroikėj, yra didžiulis mūsų pasaulėžiūros eroras ir frykas. Niekas neužsiima teigiamo darbo žmogaus įvaizdžio formavimu tarp jaunuomenės ir niekas nenukreipia jaunos besiformuojančios žmogystos ten, kur jis tampų tikru Žmogumi. Ir kurgi daugiau, jeigu ne stroikėje, gali ne tik pasijusti, bet ir tapti žmogumi? Ir kas daugiau, jei ne mes ir mūsų dainos, išraus tą piktžaizdę iš jaunimo sąmonės ir nukreips juos ten, kur reikia? Tai – vienas iš daugelio kilnių ir teigiamų Armatūros egzistavimo tikslų.
Antrą albumą išleido kompanija „Žvėrys records“, kurios diskografija gana keista: Oral Climax – „Pseudointellectual Ultraimpotential Hypermasturbation“ ZVR 01 – 1998-aisiais, Misopsychia – „Our Purpose Is As Maggots… / Mutantabort“ ZVR 02 – 2000-aisiais ir po 14-os metų jūsų „Pietų petrauka“ ZVR 03. Kas ką surado?
Matyt tai likimas. Jie keisti – ir mes keisti. Jiems gerai – ir mums gerai.
Debiutiniame albume girdisi nemažai žinomų melodijų: Joe Dassin, No Means No ir kitų, “padengtų” jūsų ironiška lyrika. „Pietų petraukoje“ taip pat yra „pasiskolintų“ motyvų: Madness, Blue Highway, Ewan MacColl ir kt. Nebijot sulaukti Dž.Butkutės vyro-vadybininko grasinimų dėl „Vienas namuose“ priedainio?
Prieš daugelį metų sugalvojus Armatūrą, tikslas buvo per dvi-tris dienas padaryti programą, kuri pralinksmintų publiką per gegužės 1-ąją. Tam buvo reikalingos žinomos dainos ir darbą ( kažkodėl natūraliai išėjo, kad tinginystę, bet tai tik padėjo) šlovinantys žodžiai. Likus grupei gyvuot, ši koncepcija nepasikeitė ir mes net niekada nesvarstėm, pyks kas nors dėl to ar ne. Armatūra yra visiškai nekomercinis projektas, turintis kilnų socialinį tikslą – gerinti darbo (ir ne tik) žmonių nuotaiką. Dainų, kurias interpretuojam, autoriai turėtų tik džiaugtis, nes jų dainos nuskamba visai kitoje plotmėje ir pasėja pasaulyje daugiau gėrio nei buvo joms lenta iki tol, kol pakliuvo mums į nagus.
Armatūrą stadionuose dainuoja futbolo fanai, kai neštuvais išneša priešininko komandos žaidėjus. Ar teko girdėti savo muziką ten, kur jos tikslinė auditorija – stroikėje?
,,Nasylkos‘‘ buvo realiai bliaunamas realios betonuotojų brigados himnas. Taip pat teko girdėt istoriją, kaip chaltūrščikams objekte visu garsu pasileidus Armatūrą, iš gretimo objekto lango išlindo kolega ir šaukė: “Gera muzika, galit duot įsirašyt?”
Aišku, mūsų giesmės pasiekia per mažai tikslinės auditorijos. Norėtųsi, kad ,,Pietų pertrauka‘‘ skambėtų kiekvienoj stroikėj, bent jau per pietų pertrauką. Mūsų ,,piarui‘‘ yra kur padirbėt.
Kiek kainuoja jūsų valanda?
Atsakysim vienos mūsų dainos žodžiais: “Viska padarysiu, kvadratas – trys šimtai”.
Internete:
Komentarai