Lietuvos indie dainų top 50: II d.

Dėkojame už reakcijas ir tęsiame Lietuvos indie scenos dainų rikiuotę nuo ‘80-ųjų iki dabar. Įžanga ir topo pradžia – pirmojoje dalyje. Dabar – finalinis 25-ukas. Dainas į topą rinkome atskirai, pasiskirstę porines ir neporines vietas. Bet dėl pirmojo 25-uko sutarėme vieningai: į jį pateko grupės, kurias savo atskiruose „kandidatų sąrašuose“ paminėjome abu. Čia gali pamatyti, kaip pristatymas atrodė gyvai.

25. Kite Art – Empty Space (2014)

JO: Kite Art jau nukeliavo didelį kelią nuo tiesiog Editors fanų suburtos grupės iki to, kas skamba naujausiuose, tegu dar kaip albumas ir neišleistuose kūriniuose. Matome, kiek daug galimybių turi naujos kartos indie grupės studijinio skambesio prasme. Taip pat, pristatyme naudota Kite Art nuotrauka buvo plačiausia iš visų grupių nuotraukų, kurias radome. Belieka palinkėti dar daugiau erdvės…

24. Garbanotas Bosistas – Gėlėta suknia (2014)

Karolis: Garbanotas Bosistas ilgą laiką buvo grupė, bandanti atkurti hipių muziką, bet mažai ką pridedanti iš laikmečio, kuriame patys gyvena. Bet tada jie parašė „Gėlėtą Suknią“ – lietuvišką atsaką į Tame Impala, Temples ir kitus modernius psichodelikus. Tai smagiausia, greičiausia ir šiuolaikiškiausia, ką GB yra sukūrę. Ir tai vis dar skamba kaip įsivaizduotume, kad skambėjo Woodstock 69-aisiais. (nuo 1:30 min)

23. The Dominoes – Another Lightning (2010)

JO: The Dominoes teko išgirsti, kai jie buvo dar rokenrolo grupė Utopija – galėjai pamatyti, kad jau toje grupėje (per)daug talentų. Išties, tiek Mindaugas Juknys, tiek Donatas Bielunskas yra puikūs savo kartos muzikantai ir asmenybės, tačiau kaip ilgalaikė grupė The Dominoes were just not meant to last, kad ir ką žadėdavo jos nariai…

22. ReedNoBrass – I Want You Back (2012)

Karolis: Jei šią dainą būtų išleidę Bon Iver, ji būtų viena populiariausių jų kataloge. ReedNoBrass buvo per trumpai gyvavusi grupė, palikusi solidžių kūrinių. „I Want You Back“ yra jų šedevras: euforinė meilės daina, su Lietuvos scenoje beveik negirdimu falcetu. Jei po šios dainos ji pas jį nesugrįžo – tuomet nebesugrįš.

21. Foje – Baltame name (1991)

JO: Vienintelis Foje veiklos laikotarpis, kurį norisi nusavinti ir priskirti indie etiketę. Dabar nedaugelis prisimena, bet 1991 metais Foje buvo… kaip čia pasakyti, kūrybinėje kryžkelėje. Andrius Mamontovas kažin kodėl nusprendė pakeisti kino filme „Kažkas atsitiko“ matytą new wave įtakotų mokyklos draugų sudėtį patyrusiais art-rokeriais. Saksofono vaitojimas maišėsi su pesimistiniais tekstais apie žvakes. O pažangaus jaunimo kasečių grotuvose jau sukosi Stone Roses, My Bloody Valentine… Ir štai malonus siurprizas – 1991 metais tik dviese su bosininku Dariumi Buroku Varšuvoje įrašytas albumas „Gali skambėti keistai“. „Baltame name“ iš kūrinių išsiskiria ir puikiu įžanginiu rifu. Na, o vėliau Andrius perplaukė upę ir ilgai bei laimingai gyveno tikrai ne indie pasaulyje.

20. Afiša – Svetimi (1994)

Karolis: Viena paslaptingiausių ir publikos neatrastų šalies roko istorijų su liūdna pabaiga. Galima tik įsivaizduoti, kaip Afiša galėjo skambėti deramai įrašius. Iš kūrybinės pusės – tai daugeliu atžvilgiu lygiavertiška, o gal ir įdomiau už Foje ar Naktines personas. Ukmergietiška romantika, pasibaigusi vokalisto sprendimu pačiam pasitraukti. Ir ne, tai nėra Mango daina.

JO: Jei kada keliausite pro Ukmergę, būtinai pasidomėkite, ką dabar veikia Afišos (bent iš dalies) įkvėpta nepriklausomos dvasios organizacija „Rockmergė“.

19. Bix – Vynas ir laikas (1991)

JO: Galbūt geriausias visų laikų Lietuvos alternatyvaus roko albumas – „Akli kariai“. Manau, Bix nariai (nors vokalistas ir vienas su kariuomenės choru padainuoja „Savęs neapgausi“) iki šiol jaučia didelę nostalgiją jam. Vis publikuoja savo nuotraukas juodais drabužiais Niujorko fone, kur juos nuvežė nelaiku palikęs šį pasaulį vadybininkas Marijus Brasiūnas. „Vynas ir laikas“ priskyriau indie stiliaus kūriniams, nes jis labiausiai atitinką schemą – dainos pradžioje skamba jangly gitara, o dainos tekstas – apie dvidešimtmečių problemą… Prabėgantį geriausią laiką ir kaip jį sustabdysi…

Karolis: Aš būčiau dėjęs šitai. Liūdna, kai pagalvoji, kad grupės lyderis dabar yra Lietuvos Simon Cowell – žmogus, rodantis paaugliams, kad pirma kažkas kitas turi patvirtinti, kad jie yra verti scenos. Ar gali būti kas nors labiau anti-indie?

18. Gravel – Aš Išpjoviau Tavo Širdį (2006)

Karolis: Kai Gravel sudalyvavo „Eurovizijoje“ su „Round and Round“, atrodė, kad tai ir tebus „Eurovizijos grupė“. Bet tada pasirodė, kad jie turi daugiau įdomių dainų, kai kurias netgi lietuviškas. Tomas Sinickis buvo vienas tų retų dainų autorių, sugebėjusių surimuoti daugiau nei „saulė – pasaulis“. Žodis „kekšė“ čia dera taip natūraliai, kad net nenustembi. Kaip apie grupės vokalistą kadaise rašė Jonas: „Jis pajėgus per kelias eilutes nueiti visą tą kelią, kur kokia pridususi lietuviška studentiška grupė per keturis metus bendrabutyje nenueis iš viso.“

JO: Bet paradoksas, kad konkrečiai šios dainos tekstas man atrodo kažkodėl artimas studento rokui ir „Bacefalams“.

https://www.youtube.com/watch?v=UWcfibMW6Fc

17. Šiaurės kryptis – Amžinas ruduo (1992)

JO: Dar geresnis, visų geriausias Zigmo Būtaučio įvadinis rifas ir romantiška, pati romantiškiausia muzika. Puikūs ir erdvūs kaip pirmoji šalta rudens diena tekstai… Grupė galėjo groti dar ilgus dešimtmečius (pavyzdžiui, tapti tuo, kas Lenkijoje yra Myslovitz), deja, vokalistas Kristijonas Vildžiūnas pasirinko kino režisieriaus karjerą. Deja, nes kartais atrodo, kad sukurtuose filmuose minties ir skaidrumo daug mažiau nei Šiaurės krypties 1991 metų albume „Netiekto“.

16. Alina Orlova – Lijo (2008)

Karolis: Po šito pasirinkimo jaučiau primerktus žvilgsnius iš publikos odinėmis striukėmis. Bet – Alina yra unikali dainų autorė ir atlikėja, lietuviškai indie scenai duodanti kitokį veidą: dramatišką, anti-gitarinį, slavišką. Pirmasis jos albumas „Laukinis šuo dingo“ – skečinių kūrinių įrašas. „Lijo“ yra viena stipriausių jo dainų, be kita ko atlikta ir prancūziškam „Le HibOO“ videoblogui. Tam pačiam, kuriam grojo Mumford & Sons, Gogol Bordello, Angus & Julia Stone. Tačiau tai buvo jau prieš ketverius metus. Alina turėjo ir dar tebeturi visus šansus būti vienose gretose su šiais atlikėjais – jeigu tik ji pati ir ją supanti aplinka to nestabdys.

JO: Tikrai nekyla net mažiausia mintis teisintis, kad „gal čia ne indie“. Kaip ir Regina Spektor.

15. Brainers – Disco Balls (2006)

JO: Šiaulių miestas taip surėdytas, kad nepalieka tuščios vietos. Ir apsilpus Bix bei ypač Lygiailyja, Pietinis jo rajonas jau 1996 m. į pasaulį paleido grupę Brainers. Kiek pradžioje Paulius, Jonas, Evaldas ir Darius su savo rokenrolu ir kliošinėmis kelnėmis „lenkė laiką“ beigi pranašavo „naująją rokenrolo revoliuciją“, tiek kai kompanija „Aeromuzika“ pagaliau prisiruošė išleisti „Disco Balls“, tai jau nebuvo jokia sound‘o naujovė. Entuziazmo nepridėjo ir perdėm kritiškas į pirmą Baltijos muzikos konferenciją (taip, tokia buvo, gerokai prieš VMW – 2007 metais) suskridusių pagiringų britų įvertinimas. Kvartetas dar susikaupė ir, sako, vėliau sukūrė visiškai naują albumą, įtakotą Kasabian ir kt., tačiau vienintelis jo egzistavimo pėdsakas – daina „Hot Knife“ rinktiniame albume „Liverpool“.

14. Deeper Upper – Trapping In (2013)

Karolis: Susikooperavę su Vilniuje Norvegijos muzikantų įkurta studija „Ymir Audio“, Deeper Upper ir jų pirmasis EP pažymėjo naują etapą Lietuvos indie muzikoje – kada vietinis nepriklausomas rokas skamba taip, kad dedi šalia britų grupių ir skirtumą jauti tik vokale. Tai – tiek garso produkcijos, tiek pačios grupės gebėjimo rašyti dainas, rezultatas. „Trapping In“ yra EP’o įžanga, nustatanti toną ir įdedanti į Deeper Upper tiek vilčių, kiek seniai į ką šioje scenoje įdėta.

JO: Grupė vasario mėnesį skrenda įrašinėti į Graikiją (laimėto tarptautinio konkurso prizas), tad yra dėl ko laukti ir 2015-ųjų…

13. Without Letters – Awake / Asleep (2011)

JO: Moderniausia sąrašo grupė greičiausiai sakytų, kad kas kas, bet jie tai jau tikrai nėra „indie rock“… Bet vis dėlto ir jų istorijoje buvo toks laikotarpis. Without Letters motoras dirba iškilmingai meniškai lėtai ir daugeliui kitų Vilniaus grupių būdingu „max 4 gabalų per metus“ tempu. Bet visgi jų koncertai kartu su Fingalick aiškiai rodo, kad grupė jau nuėjo ilgą kelią nuo savo ištakų. Ir dabar gali bene labiausiai Lietuvoje sakyti (ne iš jaunumo, bet iš patyrimo) – „mūsų stilių sunku apibrėžti“.

Karolis: Savotiškai žavu matyti WL užsispyrimą negroti „Awake / Asleep“, nors tai vis dar yra publikos labiausiai mėgstama jų daina. Grupė taip nori pabėgti nuo savos indie istorijos, kada visi apie juos šaukė „taigi čia Foals!“, kad dainos net neįtraukė į savo debiutinį vinilą. Atleiskit, bet neleisime šios smagios dainos su TOKIU intro užmiršti.

12. ba. – Tai Ne Žmogus (2013)

Karolis: Kartais vieno „Oo-Ooo“ užtenka tokiam karjeros startui, kokio dabartinės kartos Lietuvos indie dar nematė. Benas Aleksandravičius atėjo agresyviai, stilingai ir pataikydamas į laikmečio estetiką. O kas galėjo pagalvoti, kad šita daina iš tikro yra… apie buvimą gamtoje. O ne su kokiu tai žmogumi.

JO: Kaip sakė vienas gerbiamas vyresnės kartos indie muzikantas: daug smarvės (jėgos) turi. Ką liudija ir skaičiai YouTube, o jie nemeluoja.

11. Lygiailyja – Siouxie (1993)

JO: Pradėjusi kaip „panaši į Bix“ grupė, Lygiailyja gitaristo Edvino Bliumbergo „flamenkinės“ gitaros bei ritminės sekcijos – bosisto Roberto Kerpiškio ir būgnininko Donaldo Žvybo dėka tapo vienu gryniausių ‘90-ųjų Lietuvos muzikoje pavyzdžių. Visumą užbaigdavo šamaniški vokalisto Martyno Juchnevičiaus tekstai panašia į anglų kalba.

Lygiailyja karjeros viršūne tapo pasirodymas festivalyje „Rock Summer“ Taline (dabar panašus pasiekimas būtų, nežinau, „Open’er“ scena?). Vėliau Mart‘as išvyko kurti animacijos Budapešte, nusėdo Londone… pabaiga panaši į daugelio grupių, nors kolektyvas itin mažu tiražu pernai perleido ’90-tųjų albumą, kurio reikėtų ieškoti Šiaulių knygyne. NB: Rytą po topo pristatymo renginio praleidau prie kavos skaitydamas išsamią publikaciją, skirtą britų daininkei Siouxsie – ženklas?

10. SH – Koma (1993)

Karolis: Dovydas Bluvšteinas neseniai internetan sudėjo “Zona Records” – pirmojo Lietuvos indie leiblo archyvą ir atvėrė akis. Klausai įrašų ir randi šitai. Taip ’90-ieji skambėjo Kaune? Dievaži, kažkur kažkada įvyko regresas. Tokios muzikos reikia dabar. Grupės, kur jūs?

JO: Priminimas, kad SH iš tikrųjų kaip ir apjungė tris skirtingas grupes – pirmoji, kilusi iš pankroko grupės Mutantai romantikai, kuri ir sukūrė „Koma“ (ir „Pilve“); bene įdomiausias / paslaptingiausias antrasis trio SH, kurio didžiausias pėdsakas – „Duisburg EP“, ir trečioji SH– išleidusi oficialų albumą, pasirodžiusi televizijoje…

9. Axis – Silver Melody (2007)

JO: Axis irgi yra iš Šiaulių, bet didesnę kūrybinio gyvenimo dalį grupė praleido jau Vilniuje. 2006 metais jie nugalėjo Latvijos televizijos konkurse „Baltic New Music Chart“ ir įgijo teisę įrašyti albumą Rygoje, ką ir padarė (kartu su Bix būgniuku Gintu ir grupės Dyvai muzikantu Giedriumi), tačiau albumas dienos šviesos neišvydo. Grupės nariai dabar gyvena Hagoje ir Prahoje, o vienintelis pabaigtas kūrinys – iš Lietuvą reprezentuojančio rinkinio „Note Lithuania“.

Karolis: Topo dėka atradau šitą kūrinį – skamba kaip vietinis „Sgt. Pepper’s“, tik 40 metų vėliau. Ir dar „Beetlebum“, bet šitai mandagiai nutylėsime. Nieko panašaus iš Lietuvos indie grupių niekada negirdėjau.

8. Flamingo – Stargazing (2009)

Karolis: Daina, įtvirtinanti aukso amžių – kai į „Liverpool“ rokotekas didžiausiame Vilniaus klube netilpdavo visi norintys, kai galėdavai sužavėti naują pažįstamą pasakydamas, kad irgi klausai Bombay Bicycle Club, kai Flamingo koncertai „Bix-uose“ būdavo bene ritualas, laukiamas savaitę.

O gal tai tik pirmo kurso nostalgija? Bet kokiu atveju, „Stargazing“ yra žavus žavaus rifo vedinas kūrinys, Flamingo koncertų pikas, įkūnijantis tai, ką geriausio grupė turėjo: melodiškumą, romantiką, šiltą melancholiją, lengvos stadijos radioheadiškumą („I try to find it on Dead Air Space“). Stipriai užsimerkus, galėdavai pajusti, kad Vilnius, tai Londonas ir kad ateitis yra šviesi. Gal reunion’ą?

7. Colours of Bubbles – Phoenix (2011)

JO: Praėjusiais metais pagaliau išėjęs pilnavertis Colours Of Bubbles albumas „Inspired by a True Story“ – dar vienas ilgų šiauliečių (vėliau ir vilniečių) augimo ir keitimosi kaip indie muzikantų dokumentas. Vis dėlto, jei paklausai šį brandų, kelis grupės laikotarpius apjungiantį albumą po kurio laiko… ir lyg ir iš šono – vesternas „Pheonix“ jame skamba išskirtiniausiai!

Karolis: Tos gitaros pabaigoje… Kai pagalvoji – kurti vesterną Rytų Europoje yra nonsensas, bet tada išgirsti ir supranti, kad save buvai apribojęs per daug. Kaip kažkada interviu sakė Olegas iš Biplan – Lietuva tiesiog nėra roko ir futbolo šalis, taip jau nutiko. Bet dėl to tokia daina kaip „Phoenix“ skamba dar kosmiškiau.

6. Verslo Rizikos Rezervas – Mano Vaikas Pražilo (2009)

Karolis: Kiltų dar aukščiau, jei nebūčiau sužinojęs, kad Jonas parašė dainos žodžius. O juk nenorėjome daryti antros M.A.M.A.’os… Pasikartosiu eilutes apie VRR ir jų sielą Stavarį – „Kada nors, kai Stavaris bus pražilęs kaip jo apdainuotas vaikas, futuristiniai Vilniaus hipsteriai kopijuos šią muziką ir naršys archyvus bandydami suprasti, kaip VRR fenomenas galėjo egzistuoti ir kodėl jų seneliams jis tuo metu nerūpėjo.“

JO: Dainoje ironizuojama ir iš dabar labai madingos temos – jei skrisi per kosmosą labai greitai, tai pagal reliatyvumo teoriją laikas sulėtės, ir tu nepasensi (skirtingai nei Žemėje likęs tavo vaikas). Ir tuo pačiu įspėja neviršyti greičio autostradoje…

Karolis: Faktiškai, Nolano „Interstellar“ yra apie šitą dainą.

5. Gravel – Round and Round (2006)

JO: Patikrintas dalykas – jei per indie diskoteką kažin kodėl ištuštėja šokių aikštelė, uždėk „Round and Round“, ir jos grįš, o paskui jas – ir jie. Tomo Sinickio pranašavimas, kad „ką pasakėte – atsisuks prieš jus“ sušildė net ledines žurnalistų širdis.

Įsimintinas buvo ir grupės pasirodymas „Siemens“ arenoje vykusiame tos pačios „Eurovizijos“ finale. Vis dėlto įveikti „LT United“ stumiamo supratimo apie tai „ko reikia“ tais metais, o ir vėliau nepavyko. Grupės karjeros viršūne, matyt, tapo pasirodymas tuometinėje „Utenos“ arenoje prieš Placebo – ant sumažinto garso, bet bent jau prijungtomis gitaromis.

Karolis: Miroslawo belaidės gitaros solo viena pati verta penketuko:

4. Colours of Bubbles – My Little Sue (2009)

Karolis: Yra grupės, kurios groja grojimą, ir yra tos, kurios groja dainas. C.O.B. – iš antrųjų. „My Little Sue“ yra daugiau nei gražus kūrinys. Tai paaugliška daina paaugliams apie paauglišką meilę – bet kas gi jei ne tai, yra indie muzika? Grupė sako, kad jaučiasi dainos įkaitais – na, juk negroja jie country, tik kartais! Bet kai parašai himną – teks jį turėti su savimi visados. Maloni našta.

3. Zima – Ieva (1999)

JO: Kūrinys primena nuostabiai beviltišką ’90-tųjų pabaigą, kai tipiški barų pavadinimai buvo „Kampas“ ar „Židinys“. Išleista ji šiek tiek vėliau, bet, sprendžiant iš tuometinės spaudos reakcijos, nepraradusi istoriškumo ar tai aktualumo.

Daina, kurioje yra viskas – paprastas bet nebanalus „graikiškas“ gitaros rifas, nepavedantis būgnininkas (būsimas “Anarchija Žirmūnuose” režisierius Saulius Drunga grodavo stovėdamas), svajingi klavišiniai priedainyje, puikus dviejų balsų duetas, daug švelnios ironijos tekste, trijų minučių neviršijanti trukmė… Galima vardinti ir vardinti, nes ši daina man yra numeris vienas – bet būtent indie stilistikos rėmeliuose.

Karolis: Kuo daugiau klausai, tuo liūdesnė „Ieva“ darosi. Čia daugiau nei dviejų neturinčių ko prarasti žmonių flirtas – čia visas gyvenimas.

2. Biplan – Labas Rytas (1998)

Karolis: „Taigi čia popsas“, – nuskambėjo iš publikos per pristatymą. Na, taip. Tačiau padaryti popsą taip, kad priedainį žinotų visa šalis, įskaitant pogrindininkus ir kartu vis dar išlaikyti nepriklausomo skambesio aurą sugebėjo galbūt tik Biplan. „Labas rytas“ yra nesenstanti daina, nacionalinis paveldas, kurį įsijungi ne tam, kad įdomu patyrinėti, o dėl to, kad nuoširdžiai gera klausyti. Daina, kokių dabar Lietuvos grupės, įskaitant pačius Biplan, neberašo – o gaila.

JO: Kai „biplanai“ (po gal nepakankamai įvertinto angliško „Banzai“) išleido šitą kamuolinį žaibą su lietuvišku tekstu, atrodė, kad Lietuvos popmuzikoje pagaliau atėjo „the end of everything bad, the beginning of everything good…“

1. SH – Sulaužyk saulę (2003)

JO: Daina atidaro albumą „Supermeno pusryčiai“, kuriame, mano nuomone – bent 8, o gal ir net visos dainos – potencialūs singlai. Jame yra viskas – klavišinių intro, uždegantis greitis, daugiasluoksnės gitaros, romantiškas tekstas su „aukštesnėmis už saulę“ metaforomis… Netgi remiksų albumas. SH 2003 metais kartelę užkėlė aukštai… daugeliui, gal ir sau.

Karolis. SH istorija nėra sėkmės istorija. Bet indie niekada ir nebuvo apie sėkmę. Ši grupė patyrė daug – nuo andergraundo iki grojimo greta V.Adamkaus, iki vokalisto emigracijos ir darbo valytoju. Nužmoginta iki tokio lygio, kad į Thurston Moore koncertą už poros metro stotelių nenueini, nes esi „pavargęs ir alkanas“. SH įkūnija lietuvišką indie sceną: kylančią, krentančią, bandančią iš naujo, nutylančią. Bet visada išlaikančią norą oponuoti tam, kas nuobodu, tuščia ir tiesiog blogai. Faktai sako, kad „Sulaužyti saulės“ SH nepavyko, bet muzika nėra vien faktai. Kai išgirsti dainos intro, supranti, kad viskas tvarkoje – nieko daugiau ir nereikia. Nebent „šiek tiek duoti ir man…“

Jonas apie indie rašo nuo ’90-ųjų, jis buvo vienų pirmųjų lietuviškų muzikinių fanzinų “Koks Nors Kelias” leidėjas, subjektyvios kultūros portalo, anksčiau ir žurnalo, “Ore.lt” įkūrėjas ir redaktorius, žmogus, stovėjęs už daugelio Lietuvos indie scenos iniciatyvų (Planas A, Indiekubatorius, turas „Muzika vienija“). Nuo lapkričio Jonas vėl rašo į “Ore.lt”: apie dabartinę muzikos industriją ir indie muzikantų galimybes joje.

Karolis indie domėtis pradėjo 2004-aisias, kai išgirdo The Killers. Yra ėmęs interviu iš Editors, Biffy Clyro ir Sinickio. Jo tekstai spausdinti “Delfi.lt”, “Literatūroje ir mene”, “1883magazine” ir kitur. Šiuo metu veda pokalbių apie muziką laidą Žinių radijuje. Visų jo tekstų archyvas internete.

„Topas yra mūsų duoklė muzikai, su kuria užaugome. Vietos jame – dėl azarto, ne dėl kovos. Tokioje mažoje scenoje vis tiek visi sėdime vienoje valtyje. Norime indie šventės, ne varžybų,“ – sako jie.