Jau 10-tasis sezonas prasideda priešais prancūziškai jausmingus “Žiemos ekranus”. Nors ir augdamas didesniųjų kolegų “Scanoramos” ir “Kino pavasario” šešėlyje, festivalis išsikovojo savo vietą Lietuvos ekranuose. Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojamas renginys turi šiek tiek nerangaus valstybinio kvapo. Tai iliustruoja, pvz., itin nepatogiai sudėliota festivalio programa. Iš kitos pusės tai leidžia prioritetus nuo komercinių rodiklių perkelti ant meninių estetinių. Todėl žiūrovą lydi labiau LRT Kultūros ramybė nei margaspalvis TV3 triukšmas, tačiau ir ne art-house paraštės.
Viskas, išskyrus atidarymo filmą, rodoma jaukiose “Skalvijos”, “Pasakos” ir ŠMC salėse. Kitas smagus dalykas, jog festivalio filmai keliauja po visą Lietuvą.
“Charlie Hebdo” įvykiai Paryžiuje lyg ir prašosi aštresnių socialinių-politinių vaizdų, tačiau festivalio programa sudėliota gerokai anksčiau ir pagrindinis jos akcentas – “Moters žvilgsniu”. Taigi, moterų akimis ir mintimis, apie jas ir jų viltis, iš esmės – apie žmonių santykius. Taip prancūziška.
Retrospektyvinė programa skirta aktorei ir režisierei Nicole Garcia. Dabartiniame Alžyre gimusi Nicole Garcia, pradėjo karjerą kaip teatro aktorė, vaidino kino filmuose nuo 1967-ųjų metų. Sukūrusi įvairiausių vaidmenų, ji pasuko kita karjeros linkme – pati tapo režisiere.
O pagrindinė programa prasidėjo nuo vienos pagrindinių festivalio žvaigždžių – režisieriaus Jean-Pierre Améris istorinės dramos “Marie Heurtin” (“Mari istorija”). XIX amžiaus pabaiga kažkur Prancūzijoje. Į vienuolyną atvežama sulaukėjusi kurčia ir akla mergaitė. Niekas nenori jos priimti, panašu, jos laukia tik beprotnamis. Tačiau sesuo Margarita susivėlusioje ir purvinoje Marie pamato savo gyvenimo kryžių ir pasiryžta ją “sušukuoti”. Prasideda kūne įkalintos dvasios vadavimas. Kartais režisierius nuslysta į salsvą sacharininį graudenimą, tačiau tai įtakoja ir pati tema – neįtikėtino žmogiško pasiaukojimo pavyzdys. Sunkoka nulaikyti kamerą ramiai. Net ir visuotiniais cinizmo laikais. Režisierius stengiasi parodyti, kaip žmogus suvokia ir grožisi pasauliu net neturėdamas klausos ir regėjimo dovanų. Ši tema lyg ir prašosi būti vystoma giliau, tačiau tuomet reikėtų išjungti garsą ir vaizdą… Beje, režisierius mano, kad sesuo Margarita, pamačiusi šį filmą, žiauriai ant jo supyktų už savo idealizavimą. Tinka prie lenkiškosios “Idos”. 8/10
Režisierė Claire Simon anksčiau kūrė dokumentiką, gal todėl jos “Gare du Nord” (“Šiaurės stotis”) taip pat primena dokumentinį filmą, fiksuojantį vienos Paryžiaus geležinkelio stočių gyvenimą. Daugelis kadrų atrodo tarsi pagauti atsitiktinai. Veikėjai – kasdieniški, nenugrimuoti ir nepasipuošę. Taip kaip vienas veikėjų studentas-sociologas kasdien čia renka duomenis savo darbui, taip atrodo ir kamera “vaikšto” po stotį ir jos peronus. Vis dėlto tos kelios valandos atrodo per ilgos, nors vienas pagrindinių veiksmų stotyje – laukti, gal kitaip neįmanoma. Filmo rodymo “kaltininkė” – (šįkart aktorė) Nicole Garcia vaidina pagyvenusią Sorbonos dėstytoją, krentančią į romaną su jau minėtu studentu. Dar stotyje blaškosi TV žvaigždė, ieškantis pabėgusios dukros, NT pardavėja, neturinti laiko savo vaikams, būriai nuododžiaujančių imigrantų. Tačiau ryškiausiai įstringa kitam pasaulyje gyvenantis amerikietis klašaras, neturintis laiko kitiems, nes pačio viduje užtenka reikalų ir WC prižiūrėtoja, nuleidžianti savo intelektą keliasdešimt procentų, kad išlaikytų blaivų protą, bendraudama su klientais. Kažkodėl atrodo, kad geležinkelio stotis turėtų pasiūlyti didesnę intrigą, o Claire Simon versija per daug… kasdieniška? 5/10
“Suzanne” (“Suzana) ir ką tik aptartą “Šiaurės stotį” sieja ne tik tai, abiejų režisierės, žinoma, moterys (šio – Katell Quillévéré) ir juose vaidina tas pat François Damiens, bet ir tai, kad jo personažas – problemų su dukra turintis tėvas. Vienu atveju – sėkmingas humoro šou vedėjas, antru – fūros vairuotojas, abiem atvejais – pakankamai laiko savo atžalai neturintis tėvas. Tiesa, laiko jis neturi abiem savo dukterims, tačiau likimo vingiai pakerta tik Suzaną. Kartais atrodo, kad žiūri kokią nors Garliavos dramą, tik Marselio priemiestyje tai vyksta be isterikos ir civilizuotai. Kiek pasaulyje tokių suzanų, kurių pjerai auga pas tėvus, senelius ar globėjus? Viskuo lyg ir reikėtų kaltinti tamsiais reikaliukais užsiimantį Žiuljeną, kuriam Suzana negali atsispirti. Kai jau atrodo, kad viskas gerai ir laukia namukas Maroke – vėl žvanga antrankiai. Gyvo tempo filmą lydi graži muzika, o spėk iš vieno karto, koks kūrinys skamba finale? Penkis kartus nominuotas „Cezariui“ 2014 m., filmas buvo apdovanotas šiuo prizu už geriausią antro plano vaidmenį. 6/10
Nicole Garcia vėl sutinkame psichologiniame belgų kilmės režisieriaus Lucas Belvaux detektyve “38 témoins” (“38 liudininkai”). Šįkart Nicole personažas – ne pirmo plano, tačiau turintis didelę reikšmę siužeto vingiams. Ji – žurnalistė, bandanti suprasti bendruomenės psichologiją. Gatvėje nužudyta mergina, 37 liudininkai nieko negirdėjo, o vienam iki šiol ausyse skamba kraupus riksmas. Vienas gali būti išprotėjęs, tačiau 37 nelabai… Baimė, abejingumas, melas ir šaltukas pamažu įsiskverbia tarp mielų šiltų kaimynų. Visa tai nuolat lydi Havro peizažai, laivų sirenos ir uosto bildesys. Vis dėlto trūksta įtampos, o kai kurie momentai atrodo pritempti ir nenatūralūs. Lyg ir padorus patiekalas, tačiau parėjus namo ranka vistiek siekia sumuštinio… 7/10
Tęsiame Nicole retrospektyvą ir šįkart ji – režisierė, 1998-ųjų juostoje “Place Vendôme” (“Vandomo aikštė”) valdanti tokį kontrastingą lydinį kaip ekrano veteranė Catherine Deneuve ir viena mūsų simpatijų, jau pakilusi žvaigždė Emmanuelle Seigner. Paryžius, puikios moterys, prekyba brangakmeniais, tačiau šalia – savižudybė, psichologinės problemos, išdavystė. Žinoma, ir garsusis, nors ne visai tradicinis, trikampis. Žodžiu, viskas komplektas. Catherine herojė – pavargusi, psichologinių sutrikimų ir alkoholizmo kamuojama našlė, elegantiška ir puiki vaidyba, kurios šešėlyje Emmanuelle jaučiasi kiek nejaukiai. Vyrai – tik epizodinė aplinka, bet jie irgi pavargę. Truputį pavargsta ir žiūrovas. 7/10
(bus papildyta)
Komentarai