Metų pradžioje redakciją pasiekė laiškas nuo australų grupės Nite Fields lyderio Danny Venzin. Tuo metu jis dar nebuvo tikras, kad vasario 18 d. “Kablyje” apšildys britus The KVB renginių cikle “Vilnius Psych Test”. Vis dėlto netrukus ši informacija buvo patvirtinta, o mes nuo pirmojo Danny laiško pradėjome sukti debiutinį grupės albumą “Depersonalisation”, išleistą amerikiečių leiblo “Felte”.
Nors daugelis kritikų australus deda į indie revival lentyną, kurią sukalė tokie kaip Joy Division ir ankstyvieji New Order, The Cure, Spacemen 3, Clan of Xymox, This Mortal Coil, kurių mieguistų gitarų garsovaizdžiai ataidi ir Brisbane kvarteto kūryboje, Nite Fields nėra dar viena grupė, noriai besikabinanti vis mažiau prasmės turinčią indie etiketę. Nepriklausomą roką jie, visų pirma, supranta kaip kūrybos procesą ir meninę išraišką, o ne muzikos stilių. Ir gal nelabai svarbu, kad jų kūryba kartais skamba pernelyg pažįstama. Svarbiausia, kad jie tai daro nuoširdžiai ir skamba organiškai bei, kaip pastebėjo vienas leidinys, išlaiko klasikinį australietišką skambesį.
Pakeliui į Vilnių, kalbamės su grupės idėjiniu lyderiu Danny Venzin.
Pokalbio metu turėtumėt būti Ukrainoje, kažkur tarp Charkovo ir Kijevo. Prieš tai grojote Rusijoje. Spėju, kad krašte, kur vyksta karas, grojate pirmą kartą. Ar tai kaip nors jaučiasi?
Jokiais būdais negaliu pasakyti, jog pajutome karo poveikį, tačiau, ypač Ukrainoje, tikrai jauti užsidegimą, sukeltą politinės įtampos. Šįkart turuojant mus ypatingai paveikė tai, kad Ukrainos koncertuose daug žmonių prieidavo ir sakydavo, jog suteikėme jiems šiek tiek atokvėpio nuo šiuo metu vykstančių tamsių dalykų. Kijeve, be abejonių, buvo kol kas geriausias turo pasirodymas. Tikiuosi, kai kurios jo dalys neatsiras jutūbe.
Danny, prieš turą mėnesį praleidai Rusijoje, ką ten veikei?
Jau kelis metus žaviuosi Rusijos menu ir kultūra. Atsiradus galimybei čia koncertuoti, nemačiau daug prasmės tik atvažiuoti, pagroti ir išvažiuoti. Atvykau kiek anksčiau nei kiti grupės nariai su tikslu užbaigti EP, kurį planuojame išleisti šiais metais, bet, kaip gali įsivaizduoti, čia buvo tiek kitų pramogų ir užsiėmimų, kad nebuvau toks produktyvus, kaip norėjau.
Ar tai jūsų pirmasis užsienio turas?
Taip.
Nick Cave sakė, kad Australija yra beviltiška kalbant apie muziką, todėl jis savo karjerą pradėjo Anglijoje. Ar taip ir yra?
Na, pastebėjau, kad kartais Nick mėgsta pasakyti ką nors provokuojančio, nors, kita vertus, jis labai mėgsta ir rėžti tiesą. Mano atrodo, kad kurti ir būti menininku gali būti ten, kur esi, dėl šios priežasties Australija yra tokia pat gera vieta, kaip Anglija, Rusija ar Lietuva. Australijoje susiduriame daugiau su kultūrine problema. Vyrauja savotiškas pakuotės mentalitetas ir visi tiesiog mėgsta prisitaikyti. Jei darai ką nors prieš nusistovėjusią tvarką, kas netelpa toje mažoje kvadratinėje dežutėje, tuomet žmonės greitai tave nusodins – netgi tavo paties tėvai. Iš savo patirties, galiu pasakyti, kad tokios vietos kaip Berlynas, Londonas ar Niujorkas geriau priima naujas idėjas.
Jei Australija netinka muzikai, kam tuomet ji tinka?
Gulėjimui paplūdimyje, alaus gėrimui, kengūrų burgerių valgymui – atvirutės nemeluoja.
Vienas pirmųjų mano susidūrimų su australiška muzika buvo filmo “Dogs In Space” garso takelis, gautas praėjusiame amžiuje. Niekada nemačiau šio filmo. Gal matei, jei taip, ar geras?
Iš tikrųjų, mačiau tik filmą. Mano įsitikinimu, nė vienas projektas, kuriame dalyvavo Michael Hutchence, nebuvo ir negalėjo būti prastas. (savo feisbuke “Michael Hutchence ant virvės” grupė nurodo kaip pagrindinę įtaką – ore.lt past.)
Anksčiau organizuodavau koncertus. Vilniuje grojo australai Ninetynine, Baseball, Love of Diagrams, Sea Scouts. Ar kada nors girdėjai šias grupes?
Žinoma. Nepatikėsi, kiek kartų paskutinėmis savaitėmis girdėjau minint Sea Scouts. Grįžtant prie tavo klausimo, atrodo, jie žymiai populiaresni Rusijoje nei Australijoje. Love of Diagrams tebegroja ir neseniai išleido naują įrašą. Man atrodo, prie jo netgi prisidėjo Steve Albini.
Papasakok truputį apie Australijos indie sceną, nes beveik nieko apie ją nežinome…
Žinai, “indie” pastaruoju metu Australijoje tapo nelabai gražiu žodžiu. Aš, be abejonių, save su juo sieju, daugiau iš “pasidaryk pats” pusės, tačiau tokios grupės kaip mes, stengiasi vengti “indie” etiketės, nes šiandien tai tapo sinonimu šimtų nuobodžių grupių, kažkaip sugebančių daryti pelningą karjerą, klonuodamos “indie” atlikėjus Arcade Fire, Phoenix, Vampire Weekend, Best Coast ir visas likusias vakardienos bangas. Kitas kelias į sėkmę – groti grupėje, kurios koncertuose išgeriama daug alaus, nes indie Australijoje dažniausiai skamba pub’uose. Jei klaustum apie “pasidaryk pats” sceną, pateikčiau gerokai pozityvesnį atsakymą.
Soundsbetterwithreverb.com sako, kad jūs “pataikot į klasikinį australišką skambesį”. Kas tai yra?
Ko gero, kalbama apie nuoširdų (tikiuosi) dainų rašymą ir įrašinėjimą. Įrašų kompanijų atstovai nesitūsina koncertuose, kad pasirašytų sutartį su tokia grupe kaip Nite Fields iš Brisbane, duotų mums milijonus dolerių nuglostyto albumo įrašams ir įmantriems drabužiams. Vienintelis dalykas, ką išties galime daryti, tai įrašinėti ir būti savimi. Sakyčiau, australai iš esmės gana sąžiningi ir teisingi žmonės, todėl visa tai atrodo savo vietoje.
Brisbane tavo žodžiais: “Konservatyvūs žmonės, neišmanėliai politikai, +40 laipsnių karštis, 95% drėgmė ir į Sidnį ar Melburną bėgantys žmonės”. Skamba nelabai viliojančiai, ar Nite Fields tapo jums pabėgimu į geresnį pasaulį?
Visiškai, tačiau nereikėtų apsigauti – per pastaruosius kelis metus krausčiausi gyventi tiek į Melburną, tiek į Sidnį. Mūsų būgnininkais visam laikui persikraustė gyventi į Sidnį ir, jei galėčiau sau leisti nuomotis ką nors ir turėčiau laiko muzikai, irgi ten grįžčiau. St.Peterburgas dabar man atrodo kaip patraukliausia vieta, kur būtų galima praleisti daugiau laiko. Bet abejoju, ar pavyks ką nors įtikinti prisijungti.
Albumą “Depersonalisation” įrašinėjot trijuose miestuose. Kaip manai, ar kiekvienas miestas turi savo skambesį?
Neįmanoma, kad aplinka nedarytų tau įtakos. Trumpiau tariant, sakyčiau, kad labiau optimistiški albumo elementai galėtų būti Sidnio įtaka, Melburnas būtų, be abejo, labiau melancholiškas, o už tą visą dygliuotą nusivylimą turėtume būti dėkingi senam geram Brisbane.
Albumą suvedė Nigel Lee-Yang iš HTRK. Gal atsimeni, kokie buvo jo pirmieji žodžiai apie Nite Fields?
Nigel – nekalbus žmogus. Jis niekada tiesiogiai nepripažino, kad būtų mūsų gerbėjas ar kažkas panašaus. Tiesiog vieną dieną netikėtai gavau iš jo meilą, kuriame buvo rašoma kažkas panašaus: “Labas, internete girdėjau keletą jūsų gabalų. Ar norėtum kartu padirbėti?” Atsakymo ilgai negalvojome.
Man labiausiai patiko “Fill the Void”. Ką įsivaizduoji, kai jį dainuoji?
Džiaugiuosi, kad patiko šitas kūrinys. Pagal mūsų albumo apžvalgas, kurias skaičiau, panašu, kad nuomonės išsiskiria, o tai, mano galva, yra gerai. “Fill the Void” buvo parašyta 2011-aisiais, todėl kai šiandien grojam jį gyvai, jaučiuosi beveik praradęs ryšį su jos lyriniu turiniu. Realiai, tegaliu sudainuoti dainą gyvai 5-10 kartų, kol nepradedu jaustis tarsi karaokės pasirodyme, nebėra tos pirminės emocijos, kai daina buvo sukurta.
Ar kada nors buvai sutikęs gyvą lietuvį? Turėtų būti vienas kitas Brisbane…
Tik negyvą. Juokauju. Niekada nebuvau sutikęs lietuvių Birsbane, tačiau ragavau jūsų duonos.
Internete:
Komentarai