Idealo ilgesys, tobulo grožio paieškos daugelį menininkų įkvėpė geriausiems jų darbams. Iš to radosi ir vienas subtiliausių bei giliausių Luchino Visconti filmų „Mirtis Venecijoje“ („Morte a Venezia“, 1971), ekranizuota pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę. „Skalvijos“ kino klasikos vakarų cikle „Mirtis Venecijoje“ bus rodoma nuo vasario 15 d. penkis sekmadienius iš eilės. Žiūrovams siūloma reta galimybė Visconti šedevrą pamatyti iš 35 mm kino juostos.
Italų kino klasikas ne kartą yra minėjęs, kad „Mirties Venecijoje“ sumanymą brandino ilgus metus, tačiau vis atidėdavo į šalį. Norėjosi sulaukti brandos, įgauti daugiau patirties ir gyvenimiškos išminties, kad būtų galima imtis galutinių išvadų, kurias užčiuopė glūdint ir T. Mano kūrinyje. Domino jame slypinti meno ir gyvenimo prieštaros tema, konfliktas tarp menininko, jo estetinių siekių ir gyvenimo, tarp jo buvimo tarsi virš istorijos ir dalyvavimo buržuazinės visuomenės gyvenime.
„Mirtis Venecijoje“ laikoma viena tiksliausių ir talpiausių T. Manno novelės ekranizacijų. Tik iš novelės pažįstamą rašytoją Gustavą Ašenbachą Visconti pavertė kompozitoriumi. Šiuo gestu išreiškė savo žavėjimąsi itin vertintu vokiečių kompozitoriumi Gustavu Mahleriu. Filme skamba būtent jo kurta simfoninė muzika, emociškai papildanti juostą ir suteikianti jai dar daugiau niuansų.
Taupų, jautrų, vidinius išgyvenimus, o ne išorinį vyksmą perteikiantį filmą Visconti mėgdavo apibūdinti kaip „žvilgsnių“ dramą. Pagrindinis filmo herojus – sunkią krizę išgyvenęs vokiečių kompozitorius (Dirk Bogarde‘as), atvykęs pailsėti į Venecijos kurortą. Jo dėmesį patraukia čia apsistojusi lenkų šeima ir jų sūnus Tadzio (Björnas Andersonas), išsiskiriantis tobulu grožiu. Jį stebėdamas kompozitorius patiria džiaugsmą ir laimę.
Visconti kūryboje glūdintys prieštaravimai, bandymai jungti aukštąją kultūrą su prigimtiniais instinktais, nuolat lydėjo ir patį menininką. Garsioje italų aristokratų šeimoje gimęs kūrėjas užaugo „ant scenos“ (jo šeima ilgus metus buvo „La Scalos“ mecenatė ir net turėjo atskirą ložę), supamas intelektualų, iškilių asmenybių ir rafinuotos estetikos. Tačiau tuo pačiu priklausė Italijos komunistų partijai, dalyvavo antifašistiniame Pasipriešinimo judėjime.
Kurti kiną Visconti pradėjo 4-ojo deš. pabaigoje. Iš pradžių asistavęs Jeanui Renoirui vėliau pradėjo režisuoti savarankiškai. Visconti režisūrinis debiutas – išsyk pripažinimą pelnęs filmas „Apsėstieji“ (1942), sukurtas pagal amerikiečio Jameso M. Cane‘o kriminalinį romaną „Laiškanešys visada skambina dukart“ ir pradėjęs italų neorealizmo judėjimą kine.
Visconti pasakojo, kad į kiną jį atvedė troškimas papasakoti gyvų žmonių istorijas. „Žmonių, gyvų jų darbuose, o ne pačių darbų istorijas“, – pabrėžė italų kino klasikas.
Garsiausi Visconti kino kūriniai – „Žemė virpa“ (1948), „Rokas ir jo broliai“ (1960), „Leopardas“ (1963), Kanuose įvertintas „Auksine palmės šakele“, ir, žinoma, „Mirtis Venecijoje“. Visconti garsėjo ir kaip talentingas operos režisierius, jo ryškiausi spektakliai sukurti su Maria Callas. Taip pat statė draminius spektaklius, ne sykį ekranizavo Jean‘o Cocteau ir Tennessee Williams‘o kūrybą.
„Mirties Venecijoje“ seansus „Skalvijoje“ pristatys teatro ir kino kritikas Vaidas Jauniškis, kino kritikė Izolda Keidošiūtė, scenaristas Pranas Morkus. Plačiau www.skalvija.lt.
Komentarai