“Track sleep, track sleep, track life, track habits, tricks of the mind”:
Pernai jau rašėme apie “Transmediale”, šiemet 28-ąjį kartą vykstantį medijų ir skaitmeninio meno festivalį Berlyne. Šiemet festivalio bazė – Pasaulio kultūros namai (HKW), tarsi simbolis, stovintys ant banguotos Šprė upės kranto, netoli centrinės Berlyno traukinių stoties, Vokietijos parlamento bei Šveicarijos ambasados pastatų tinklo.
Kadaise Berlyno “Kultūros tyrimų institute” (ICI) viešėjusi Rosi Braidotti užpylė medaus ant berlyniečio širdies, sakydama, jog naujovės Berlyną pasiekia greitai. Išties, naujovių variklis – kritika – čia kartais persipina su gyvenimu, paliečia materialias problemas arba radikalizuojasi nuolat vykstančiose demonstracijose ar politinėse/meno akcijose. Kritika dažnai tampa instrumentalizuojama. Netgi turistai gali pasinerti į šią ore tvyrančią Berlyno alternatyvos įtampą ir apsilankyti kokiame nors dar nenugriautame fabrike, griuvėsiuose ar modernizmo architektūros laimėjime, kuriame skamba madinga muzika ar diskutuojama kapitalizmo griūtis. Iš kitos pusės – mieste vis dar galima rasti kairiaja dvasia alsuojančių vadinamųjų house projects ar atsidurti skirtingų politinių pažiūrų susidūrimuose gatvėse. Berlynas vis dar – rytų ir šiaurės Europos kritinės minties centras!
Ir “Transmediale” šiemet suklykė stipriu kritikos balsu, įsimaišė į miesto kasdienybės atmoferą bei sukvietė daug tarptautiniu mąstu išgarsėjųsių menininkų bei teoretikų, tarp kurių: autorių McKenzie Wark (“A Hacker Manifesto”), privatizuoto interneto, start-up kultūros bei kapitalizmo kritiką, sollutionism koncepto autorių Evgeny Morozov, neapmokestinamo darbo socialiniuose tinkluose kritikę Tiziana Terranova, cyberpunk šeimos narį Bruce Sterling, politikos teoretiką Benjamin H. Bratton ir daug kitų.
Penkias dienas vyko nesibaigiančios diskusijos. Kokiomis temomis buvo diskutuojama ir kritikuojama? Kaip festivalio tema “Capture All” (“Užfiksuoti visus”) bei jo skirstymas į sferas “darbas”, “gyvenimas”, “žaidimas” leidžia nuspėti, buvo analizuojamas žmogaus gyvenimas ir šiandieninis nenuilstamas bandymas jį aprašyti, keisti ir kreipti, formuoti ir lipdyti, pasitelkiant į pagalbą technologijas, algoritmus bei ateities vizijas. Tokia biopolitika, anot festivalyje kalbėjusio filosofo Byung-Chul Han, nebesiremia bandymu valdyti visas žmogaus gyvenimo sritis, tačiau kuria atmosferą, kurioje žmogus pats save “laisvu” noru valdo, disciplinuoja ir varžo. Taigi, šiandieninė biopolitika – gyvenimo forma, kuriame nebėra skirties tarp laisvės ir suvaržymo, kuriame algoritmizuotas žmonių sekimas internete, darbe – visur, veda prie naujų būties formų kūrimo. Anot Gilles Deleuze, tokia biopolitika kuria supermeną – žmogų, kuris, susijungdamas su aplinka, tampa daugiau nei žmogus. Ir teoretikas Benjaminas H. Brattonas festivalyje teigė, jog ji veda prie kitų gyvybės formų bei rūšių pripažinimo ir žmogaus gyvenimo nuvertinimo. Robotai, naujos gyvybės formos, mechanizuota jų produkcija kelia klausimų. Kas pelnosi iš to, jog mūsų gyvenimas tampa vis labiau apskaičiuotas, o duomenis apskaičiavimo operacijoms teikiame nemokamai patys (pavyzdžiui, per platformą “Facebook”)?
Ar norime, jog ateityje žuvys būtų kuriamos mašinų? Ar valgysime jas? Ar norime, jog senjorus prižiūrėtų “žmogiškai” atrodantys robotai?
Festivalio pozicija šiame teorijų ir vizijų tinkle buvo išreikšta įvadinį pranešimą skaityti pakviečiant Peter Sunde, vieną “The Pirate Bay” įkūrėjų, kuris dėl šios populiarios torentų programos veiklos kurį laiką praleido kalėjime.
Kadangi festivalis truko net penkias dienas, programa buvo išsami. Diskusijas keitė filmai, menininkų pasirodymai, performansai, workšopai, vyno gėrimas bei elektroninės muzikos vakarėliai. Ir filmų programoje buvo gilinamasi į savęs optimizavimo taktikas, interneto bei algoritmų logiką, stebėjimo technologijų vystymą ir t.t. Vienas iš parodytų – 1971 m. Peter Dobai iš Vengrijos filmas – paskoja apie bauginančiai disciplinuotą veikėją, kuris skaito Spinozą ir šluoja gatves, ir taip puikiai apibendriną filmų programos žinutę. Atrodo, jog artėjame prie savi-optimizacijos, kuri iš mūsų gyvenimo siekia panaikinti kiekvieną dvejonę, netikrumą bei klaidą:
Pagrindinė festivalio paroda taip pat pasakojo apie nematomą interneto infrastruktūrą ir mus, vartotojus, kurie turėtų suvokti save kaip verslininkus, online pardavinėjančius savo duomenis. Išties paroda nenustebino – galbūt todėl, jog neretai parodos darbai atrodė kaip konferencijos idėjų iliustracija. Visgi norėtųsi paminėti Oliver Walker projektą “vienas euras”, kuriame analizuojama, kiek laiko užtrunka uždirbti eurą skirtingose šalyse dirbant skirtingus darbus (aktualu ir Lietuvai!) ar Tuur Van Balen bei Revital Cohen darbus, kurie tyrinėja įvairias produkcijos formas, pavyzdžiui, gyvybių kūrimą automatizuotu būdu.
Norėtųsi paploti “Transmedialei” už tai, jog tokia svarbi tema kaip, grubiai tariant, kapitalizmo poveikis technologijų vystymui ir žmonių gyvenimams buvo analizuojama įdomiai, aktualiai bei aršiai. Įdomu, kokiu keliu pasuks festivalis iš jo (tikėkimės, tolimoje) ateityje pasitraukus pagrindiniam meno direktoriui Kristofferiui Gansingui. Galbūt ateityje kritika nebebus svarbi Berlyne, kurio gentrifikacija vystoma šviesmečiais. Tačiau kol kas plojame, mėgaujamės, dalinamės informacija ir tokiu būdu patvirtiname festivalio tezę: įgaliname algoritmus juo maitindami savo ekshibicionizmo efektu – duomenimis.
Internete:
Komentarai