Naktinis Talinas ketvirtadienį netikėtai tuščias, miesto gatvėse blaškosi daugiausia tik vienaip ar kitaip su Talino muzikos savaite (TMW) susiję personažai. 7-ąjį kartą Estijos sostinėje vyksta renginys, jau tapęs ne tik muzikos, bet ir svarbia viso miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Nieko nuostabaus, jog prie pagrindinės programos prisišliejo pridėtinė vertė – “TMW Talks”, “TMW Arts”, “TMW Tastes” ir net “Tallinn Craft Beer Weekend”. Nuo pat pradžių aktyviai renginį rėmęs miestas (sako, ir vos ne Prezidentas asmeniškai), šiemet vadžias perdavė komercinei struktūrai. Festivalio organizatoriai padarė taip, kad vienaip ar kitaip prisidėti prie TMW yra garbė ir geras tonas. Pavyzdžiui, festivalio interneto svetainę sukūrusi dizaino studija “Haiku” už šį darbą gavo “Auksinį kiaušinį”, aukščiausią Estijos reklamos apdovanojimą, digital design / B2C website kategorijoje. Žinoma, iki to organizatoriai ėjo visus tuos metus ir, anot jo vadovės, nuo to kiekvienais metais netampa lengviau.
Todėl čia noriai važiuoja ne tik artimiausi kaimynai suomiai, latviai ir mes, bet ir visos Europos muzikos pasaulio gyventojai. Šiemet čia prisistatė Austrija, Danija ir ugro-finų bendruomenė su savo samane. Muzikinėje mugėje savo sugebėjimus demonstruoja virš 200 įvairiausių stilių atlikėjų, o konferencijoje pranešimus skaito nuo pankroko veteranų Viv Albertine (sakė, kad oralinis su Johnny Rotten buvo šiaip sau, o Vivienne Westwood tada neparduodavo savo drapanų bet kam – turėdavai būti vertas juos nešioti) ir John Robb, įvairaus kalibro grupių ir festivalių vadybininkų, iki “FatCat”, “Matador”, “Secretly Group” ir kitų indie leiblų atstovų, kurie sutartinai tvirtino, kad ateities kova slypi skaitmeniniame pasaulyje, o viskas bus gerai, kol bus geros muzikos.
Festivalio pradžioje atsidūrėme viename geriausių “Ore” nuomone Talino klubų “Sinilind”, kur grojo estai Tallinn Daggers ir Elephants for Neptune. Jų kūryba per daug neužlaikė, todėl patraukėme link naujo miesto ir festivalio taško – Telliskivi rajono, įsikūrusio buvusioje gamykloje geležinkelio stoties prieigose. Pati vieta primena Vilniaus Naujamiesčio loftų kvartalus, čia taip pat įsikūrę klubai, restoranai, galerijos ir kiti artsy dalykai. Čia esantis “Erinevate Tubade Klubi” padarė įpūdį – trečiame aukšte įsikūrusi vieta pasitinka žalia augalų siena, o po to patenki į savotišką priimamajį, kuriame turi nusiauti batus ir gauni šlepetes – visa tai priminė apsilankymus Kauno muziejuose. Taip lankytojai įgauna tam tikro vienijančio bendrumo jausmo. Gali susirasti labiausiai patinkančio dizaino kėdę arba sėstis tiesiog ant kilimo. Atėjus savo laidus jau vyniojo elektroniniai lietuviai Black Water, patenkinti savo pasirodymu. Juos pakeitė latvis Stillhead, pradedantis mūsų “Temsta Ore – TMW special” radijo laidą. Dubby elektronika. Beje, netrukus šis Latvijos škotas pasirodys “Minimal Mondays” Vilniuje. Pro vieną pusę matosi Talino pilies bokštai, pro kitą – geležinkelio bėgių vingis – puikios dekoracijos. Ir puiki pirmos dienos pabaiga. Rytoj kalbės Prezidentas.
Antroji diena prasidėjo nuo vieno pagrindinių festivalio headliner’ių Estijos prezidento Toomas Hendrik Ilves kalbos, kuris šalį valdo jau beveik 10 metų. Kasmet perpildyta salė laukia šio rokenrolinio politiko. Tiesa, jis nesiima tokių spalvingų veiksmų kaip mūsų tautietis A.Mockus Kolumbijoje, tačiau nuolat demonstruoja, kad jo muzikinės žinios – ne patarėjų surašytos kalbos, o tikra gyvenimiška patirtis. Šiemet jo kalba gal nebuvo tokia įkvepianti kaip pernai, tačiau jis palinkėjo muzikai netapti politikų įrankiu. Pažiūrėti, kuo tai pavirsta, jis pasiūlė čia.
Vėliau vyko jau minėti susitikimai su pankroko veteranais ir indie kompanijų atstovais. Pirmuosius garsus išgirdome iš danų Lowly, kurie įraše skambėjo stipriau nei gyvai. O štai po jų pasirodė Vilniuje prieš pusmetį matyti ir mūsų kalbinti britai Desert Mountain Tribe. Ar todėl, kad grupė per tą laiką geriau susigrojo, ar dėl kokybiško “Von Krahl” garso, psichodelinės trio kelionės nusitempė paskui save ir nenorėjo paleist. Panašu, tai tiko ir Estijos publikai, kuri, kaip ir kaip besukiotum, labiau linkusi prie gitarų. Pats klubas per tuos metus persitvarkė – scena padidėjo ir atsidūrė kitame šone, dingo balkonai iš visų pusių – galėjai pagalvot, kad esi visai kitur, o ne Talino klubų veterane.
“Sinilind” grojo lenkų atlikėja Julia Marcell. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė dar viena trapi ir švelni mergina su gitara, kuriai akomponavo perkusininkas, tačiau beveik kiekviena kompozicija pavirsdavo į nedidelę garsų sieną ir tuomet Julia jau nebeatrodė tokia paprasta ir tikrai ne prasta.
Toliau akmeninis grindinys vedė link kultūros katilo “Kultuurikatel” – buvusios elektrinės, Vilniaus energetikos muziejaus analogo, tik gerokai erdvesnės ir pritaikytos kultūros renginiams. Beje, šiame pastate ir aplink buvo filmuojami kai kurie A.Tarkovskio šedevro “Stalkeris” epizodai, nenuostabu, kad čia kasmet vyksta šiuolaikinio garso ir meno festivalis “Stalkeris”.
Įspūdingoje industrinėje “bažnyčioje” vyko klasikinės ir elektroninės muzikos jungtuvės – gana rizikinga ir subtilumo reikalaujanti ceremonija. Prodiuserio Brendan Jan Walsh sumanytas “klasikinės muzikos reivo” formatas jau kelis metus sėkmingai keliauja per pasaulį. Pataikėme kaip tik į merginų choro “Sirenos” ir elektroninės improvizacinės muzikos grupės Algorütmid projekto pasirodymą ir tai skambėjo įspūdingai, tačiau tai nebuvo reivas. Jis prasidėjo vėliau ir, anot liudininkų, nebuvo toks įdomus.
Užtat jau pernai mūsų numylėtame kino teatre “Sõprus” keturias gitaras kankino Teksti TV-666. Tai nebuvo planuota, tačiau suomių kelio filmo garso takelių vertos kompozicijos pasodino ir pašokdino. Paprastai, nuoširdžiai ir linksmai. Let’s rock! Po jų būtų visai tikę ekstremalūs metalistai Aghor iš Estijos arba kaip tik švelnūs indie rokeriai Tartu Popi ja Roki Instituut, bet laimėjo vidurys – keliautojai po roko progresijas ir kosmosą Superfjord. Instrumentinė muzika kelionėms mintimis.
Pakeliui į paskutinę vakaro atrakciją, užsukome į bass muzikos pasirodymą mažame “Paar Veini” klube-kambaryje. Siaura gatvelė, atrodo, vienas naktinio Talino taškų, visai šalia – įėjimas į barą antrame aukšte, už kelių metrų – “normalios” šokių muzikos klubo durys, priešais – keli barai ir benamiai, prašantys papūst ir nusiviliantys tabaku. Čia savo pusvalandį turėjo ir lietuvis Deep Shoq, tačiau jo laikas sutapo su lauktais ir taupytais serbais Repetitor. Po žarnas varčiusio pasirodymo Vilniuje, kur jie užtemdė pagrindinę vakaro grupę Super Besse, pozityvūs atsiliepimai pasivijo mus ir Taline, todėl laukėme šio trio su ypatingu susidomėjimu. Ir jie nenuvylė – dviejų merginų valdoma ritminė sekcija ir išstypęs vaikinas su gitara smogė iš visų jėgų. Purvinas garažinis post-punk ir klasikinio roko atgarsių sprogstamasis mišinys išjudino net estus. Negalėjai atitraukti akių – nuolat judantys muzikantai atidavė visą save ir tuo pačiu grojo kokybiškai ir sugebėdami valdyti savo sukeltą emocijų audrą. Hvala, Repetitor, ir labanakt.
Po penktadienio nuotykių šeštadienis atėjo apsiniaukęs. Bet miestas buvo pilnas bent jau akimis besišypsančių žmonių, žinančių ką veikei vakar. Beje, šiemet TMW stebino publikos gausumu beveik visose erdvėse (o jų buvo apie 15, neskaitant dieninių pasirodymų studijose, rekordšopuose, supermarketuose ir pan. – apie 70 nemokamų koncertų visame mieste). Išankstinis bilietas į visus renginius kainavo 45, vėliau – 55 eurus. Talino kainomis – apie 15 alaus bare.
Kaip konferencijos pradžia priklauso Estijos prezidentui, taip pabaiga – linksmam “Check my Demo” renginiui, kuriame ekspertai traukia iš dėžės sumestus įrašus, paklauso ir atvirai pasako, ką galvoja. Šįkart nuskambėjo net dvi lietuvių grupės. Po trijų gana vienodų estų grupių ba. nuskambėjo aštriai ir šviežiai. Duetas buvo įvertintas iš esmės teigiamai ir palygintas su Helmet bei Therapy. Colours of Bubbles pasisekė prasčiau – įmetę albumą, o ne demo, jie dėlto susilaukė kritikos, nes paprastai muzikos pasaulio žmonės turi per mažai laiko, kad išklausytų visą albumą, turi juos “paimti” per pusę, maximum vieną minutę. Išgirdę šiauliečių vokalą kai kurie vertintojai net susiraukė, kaip paragavę “Vytauto”. Bendras vertinimas – neįdomu, nebent visas albumas būtų kaip intro.
Muzikinė dalis prasidėjo nuo lyriškai dramatiško prancūzų projekto Cabadzi. Latviai Laika Suns, nors ir grojo minėtame kino teatre, kurio aplinka tik prideda, skambėjo nuobodokai ir apie nieką, todėl pasinaudojom vietinių rekomendacijomis ir užsukome į legendinį “Valli baar”, kuriame prie baro rymojo pagyvenusi publika, vienas jų kampe traukė akordeoną, kitas bandė šokdinti visas moteris paeiliui. Daug kas gėrė, panašu, firminį šotą degtinė+tekila+tabasco. Apie baro išskirtinumą ir legendą bylojo laikraščių iškarpos ant sienų ir dokumentinis filmas.
“Von Krahl” viena ausimi klausėm suomio Lubo-mir, kuris geriaus skambėtų namuose ir keistai įdomių rusų Prohor & Puzo, tačiau “Sinilind” hip-hopo fiestoje jau laukė spalvingas oriental step projektas iš Danijos Alo Wala, kuriam pranašaujama šviesi ateitis. Antrą kartą po Repetitor matėm taip šokinėjančius estus. Tai kainavo galimybę pamatyti naujos Alinos Orlovos programos debiutą, tačiau netrukus tai bus galima ištaisyti Vilniuje. Beje, Alina – šiuo metu tikrai žinomiausias LT vardas čia ir tai bylojo sausakimša kino salė. Užtat dar ketvirtadienį lankytame Telliskivi patikrinome, kaip nežinantieji reaguoja į ba. Iš pradžių kiek išsigandę fūzuotos gitaros, vėliau visi išsijudino ir finalinių “Klaidų” metu ne daug trūko iki pogo. Pats Telliskivi tą naktį hostino net 3 skirtingas erdves ir priminė festivalius Vilniaus loftuose. Per kelias dienas atsirado ne vienas pažįstamas, todėl laikas bėgo nepastebimai, daug atlikėjų ir liko tik programėlėje. Tačiau šis renginys akcentuotas būtent į pažintis ir susitikimus, muzikinė programa daugiau atlieka foninį vaidmenį. Jai skirti kitokio tipo festivaliai.
Aitäh, TMW komandai su dar vienu renginiu. Ir tikrai nereikia nieko panašaus Rygoje ar Vilniuje, geriau padėkime Talinui, kuris buvo pirmesnis ir gudresnis.
Komentarai