„Tylos!“: nebijok, tave stebi

Tarptautinio teatro debiutų festivalio „Tylos!“ spektaklio „Dievas yra DJ“ eskizas Šiuolaikinio meno centre gegužės vakarą. Laukdami ŠMC vestibiulyje svarstėm, ar gyvenimo realybės šou tema feisbuko eroje vis dar aktuali. Gyvenimą nuolat transliuoja ne žvaigždės – tai daro kiekvienas. Gal ne televizijoje, bet bent jau socialiniuose tinkluose.

Kad ir kaip bebūtų, nusileidus į ŠMC rūsį mūsų laukė pora – Ji ir Jis, į meno galeriją perkėlę savo namus. Lovą, televizorių, staliuką su kėdėmis, garso aparatūrą ir daug video kamerų. Jie čia gyvena, o mes galime juos stebėti. Mes čia to ir atėjome. Ji (Jovita Jankelaitytė) su geltonu peruku, gal todėl primena Yolandi Visser, per 5 centimetrus nuo kameros objektyvo pučia lūpytes, išdidintas daug kartų jas matom ant salės sienos. Jis (Aurimas Bačinskas) tiesiog paprastas hipsteris, pagros ką tik sukurtą gabalą ir viskas ok.

Jie trumpai pristato tokio gyvenimo aplinkybes – jie kartu, jie bučiuojasi, čia jie gali daryti viską, tik negali mylėtis, o žmonės mėgsta į juos žiūrėti, kai jie nieko nedaro, jie atsigula ir kurį laiką tiesiog guli ant lovos, Jis demonstruoja savo naują gabalą, jie valgo ir mus vaišina sušiais, o čia yra Jos kamera ir kai Ji ją įjungia, juos transliuoja tiesiogiai į internetą, jiems už tai moka po 300€ už pusvalandį, ir mums gali pasirodyt kad Ją veža filmuotis, Jį veža Ji ir šitas pasaulis yra super.

Šitą pasaulį Kamilė Gudmonaitė konstruoja pagal Falko Richterio pjesę „Dievas yra DJ“. Pasak jo: „Jie visada suvokia, kad yra stebimi, bet su tuo geba profesionaliai susidoroti“. Todėl truputį juokinga, kai antro kurso vaidybos studentai jaudinasi, kad juos stebi tiek daug žmonių ir jie turi gerai pasirodyti. Jiems pinasi žodžiai, jie griauna cool estestikos įspūdį, kurį patys turėtų sukurti. Heh, „Tylos!“ su Shaltmira festivalio dalyviams galėtų suorganizuot kieto įvaizdžio kūrybines dirbtuves.

Bet štai, iš tikrųjų, super pasaulis pradeda byrėti. Ji ima jį filmuot, Jis skaito laišką, kurį Jam vakar parašė mama, ji ligoninėj, Jis skaito ne taip kaip nori Ji, Ji pradeda Jį reguliuot, tai atrodo absurdiška, juk ką Ji gali žinot, tai labai asmeniška. Ji Jį prievartauja daryt tai, kas šioje situacijoje Jam nepatinka, tas laiškas netikras, Jis bando pasakyt, kad vakar Jam iš tikrųjų skambino mama, kad ji tikrai ligoninėj, Jis pagaliau pasako, Ji nufilmuoja, sako puikiai suvaidinai, puikiai suvaidinai sako, o tada Jį guodžia, lyg Jam iš tikrųjų būtų sunku. Veiksmų chaose sunku suprast, kas vyksta iš tikrųjų, o kas yra susitarta iš anksto.

Ir super pasaulis byra dar labiau, nes kas vyksta iš tikrųjų nebesupranta ir Jie. Sakytum, gal jiems ir nereikia suprasti, bet jie nebegali susikalbėti. Ji reikalauja, Jis žaidžia, Ji reikalauja kitko, Jis pyksta, Ji nežino pati, ko nori. Jie vis dar dviese, bet iš suokalbininkų virsta priešais. Ji kažkur pametė peruką, Ji pati nežino kas Ji, nieko nėra tikra, bet aš žinau, kad čia teatras, Ji tik vaidina, vaizdų ir veiksmų chaosas, Jis užvožia Ją šiukšliadėže ir nuogas išeina. Ir, atrodo, kad šis realybės šou baigėsi, bet ne – kažkodėl Jis sugrįžta. O tada jie susitvarko kambarį.

Ir jie vėl pradeda viską iš pradžių. Ir supranti, kad spektaklis baigėsi, bet ne – jis tik prasidėjo. Nes įdomiausia kaip tik dabar. Čia susirinkę žmonės pagaliau supranta, kad Ji ir Jis vėl viską daro iš pradžių, bet, kadangi čia yra spektaklis, o veikėjai toliau kažką daro, vadinasi negali nei ploti, nei išeiti.

Taigi, spektaklis nesibaigė. Žiūrovai toliau stebi tai, ką Ji ir Jis daro. O Ji ir Jis daro, nes juos stebi. Bet nebeįdomu žiūrėti į Ją ir Jį. Dabar įdomu stebėti žiūrovą – ką jis darys, kaip elgsis. Spektaklis nesibaigė, spektaklis persikėlė į realybę, žiūrovai tapo jo dalyviais, neaišku, kas yra susitarta, gal Ji ir Jis yra pasiruošę tai rodyti dar, ir dar, ir dar kartą… Tai labai įdomu, reikia pažiūrėti.

Ir kai pagaliau tapo iš tikrųjų įdomu, spektaklis baigėsi. Jie atsigulė ir tiesiog gulėjo ant lovos, o žmonės nenorėjo į juos žiūrėti, kai jie nieko nedaro. Jie pradėjo ploti. Ir spektaklis vis tiek nesibaigė, nes jie tiesiog gulėjo ant lovos, o žmonės atėjo pažiūrėti iš arčiau, nufotografuoti, padėti gėlių. Ir iš tikrųjų spektaklis truko iki tol, kol kažkam buvo įdomu stebėti.

Spektaklio „Dievas yra DJ“ eskize galima užčiuopti tapatybės temą, pajusti, kaip persipina žmogų kuriantis ir žmogaus kuriamas pasaulis. Būtų labai įdomu, jei eskizas galėtų išsivystyti į kūrinį, kuris žiūrovams leistų tyrinėti jų pačių stebėjimo malonumą. Juk mes visi esame realybės šou dalyviai, tik retai suvokiame, ką ir kaip šiame realybės šou veikiame. Tada vaidinantys aktoriai turėtų tapti realybės šou ekspertais ir visi ateitų stebėti, kaip tai galima daryti nuostabiai gerai.