Tarptautinio teatro debiutų festivalio „Tylos!“ spektaklis „La Merda“ Vilniaus mažajame teatre gegužės vakarą. Scenoje tik moteris, pasodinta ant pakylos ir apšviesta prožektorių, lyg būtų išstatyta parodai. Nuoga, nugara į besirenkančius žiūrovus. Salė pilnutėlė, prie durų susispietę tie, kurie spektaklį žiūrės stovėdami. Šviesos gęsta, ji atsisuka. Nuogas kūnas ir didžiulė raudonu lūpdažiu apvesta burna tikrai neatrodo simpatiška. „Žinoma, reikia labai daug drąsos…“ į mikrofoną pradeda vemti angliškus žodžius. Pusantros valandos Silvia Gallerano savo balsu piešia pasaulį, kurį parodyti reikia drąsos.
Panašiai kaip Ch.Bukowski, ji pristato vieno žmogaus gyvenimą. Tik pasakotojas čia ne savim patenkintas girtuoklis, o wannabe aktorė. Kai jai buvo trylika, ji vaikščiojo į grožio saloną, kad turėtų normalias šlaunis. Bet jos vis tiek didelės. Ir ji labai žemo ūgio. Ir dar (girdite?) ji labai keistai kalba. Bet ateis jos šlovės valanda !!! Ją kviečia į atrankas, ji ruošiasi. Gyvenimo malonumui vietos nėra, svarbiausia dirbti ir aukotis. Darai tai, kas reikia, atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu metu ir tau pasiseka. Kažkaip panašiai ją mokė tėvas. Dar jis mokė dainuoti nacionalinį himną. Sekmadieniais, kai kiti eidavo į bažnyčią, ji dainuodavo. Šiandien dainuoti himną yra jos talentas. Per atranką ji visus sužavės. Ateis jos šlovės valanda.
Bet kol kas ji yra nevykėlė. Pasąmonės srautu, tiesmukai, nevyniojant žodžių į vatą, viena po kitos išpažįstamos nesėkmės. Kai jai buvo trylika, tėvas nušoko po metro traukiniu (tik pamanykit, jis turėjo drąsos!). Pirmasis sekso nuotykis įvyko mokyklos užkampy su invalidu, kuris į ranką įgrūdo pimpalą, liepė dirbt ir negalėjo girdėt jos atsikalbinėjimų, nes buvo kurčias. Kad suplonėtų iki vienos atrankos, ji norėjo laikytis obuolių dietos, bet iš bado ėmė valgyt savo nagus, o kai šie baigėsi – savo pirštų mėsas. Taip, ji laikėsi dietos ir ėdė save. Kad sustorėtų iki kitos atrankos, ji valgė viską – sausainius, spagečius, šokoladą, duoną, nutelą – kimšo, kišo į save ir nešiko – negalėjo leisti sau išsišikt. Tualete jai pavyko, ji susivaldė. Tik vėliau vis tiek nepavyko, šūdas išlindo ant sofos ir, sofa čia tik detalė, ji sušiko visą pasiruošimą atrankai.
Visuomenėje įprasta dailumo estetika, spektaklyje pakeista sunkiai pakeliamu bjaurumu. „La Merda“ herojė žiūrovams į veidą ištėškia visą gyvenimo šūdą. Ji pasakoja iš savo perspektyvos, lyg stand-up komedijoje kitus veikėjus parodydama savo balsu ir kūnu. Mergaitė akimirksniu virsta į seną pirdylą, seną grožio ekspertę su sėkmės istorija, ejakuliuojantį invalidą ar cool agentūros direktorių… Silvios Gallerano persikūnijimai žavingi. Ji perteikia monstrišką pasaulį, tačiau tai daro nepaprastai tiksliai ir subtiliai. Po brutalia forma spektaklio kūrėjai paslėpė jautrią žmogaus būtį. Per apnuogintos moters išpažintį jie išrėkia kritiką šiuolaikinei visuomenei, kuri nepalieka erdvės kultūrai, o žmogų laiko įrankiu sėkmingai pasiekti tikslus.
Kartu su patyrusia aktore S.Gallerano prie šio spektaklio dirbo debiutuojantis dramaturgas Cristianas Ceresoli. Ši 2012 metais sukurta pjesė yra pirmasis jo kūrinys. Jam pavyko parašyti taip, kad tekste išliktų žodinio pasakojimo savybės. Keturiasdešimties puslapių tekstą aktorė sako taip, lyg jis būtų jos pačios pasakojimas, nė akimirkai nesuteikdama galimybės nei sau, nei žiūrovui pajusti skirtumo tarp jos pačios ir jos kuriamos herojės tapatybės. „La Merda“ sudaryta iš trijų judėjimų – Šlaunys, Pimpalas, Šlovė – ir vieno kontrajudėjimo – Italija. Visi trys judėjimai scenoje juda viena kryptimi – aktorės išpasakojimas virsta išrėkimu. Kontrajudėjimą perteikia Italijos himnas, kurį aktorė niūniuoja spektaklio pradžioje, įpina į savo pasakojimą ir su meistriškai jautriomis balso transformacijomis išdainuoja spektaklio pabaigoje.
„La Merda“ yra stulbinantis žmogaus ir visuomenės susidūrimas, pykčio ir švelnumo manifestas, bejėgiškumo ir vidinės valios deklaracija. Plintantį šūdą skelbianti stand-up komedija, jautriai paversta stand-up tragedija. Nors tarptautinėje arenoje kūrinys pelnė daugybę apdovanojimų, sulaukė ir kritikų, ir publikos pripažinimo, Italijoje jis nėra taip vienareikšmiškai priimamas.
Komentarai