1998-aisiais pačiame Kosovo karo įkarštyje, Serbijoje švilpiant NATO bomboms, tenykščiai žmonės vistiek norėjo linksmintis, nes… tai tiesiog jų kraujyje. Du Belgrado studentai grojo grupėje ShazaLaKazoo, tačiau kolegoms emigravus, nebeliko su kuo groti. Likę dviese jie nusprendė išlaikyti muzikos sodrumą elektronikos pagalba. Šiandien Milan Djurič ir Uroš Petkovič sėkmingai miksuoja analoginę liaudies ir elektroninę šiuolaikinę muziką, o jų projektas ShazaLaKazoo – vienas žinomiausių Balkan beats kolektyvų pasaulyje. Uždegančioje serbų šokių muzikoje persipina Balkanų regiono, Lotynų Amerikos, Afrikos ir Vidurio Rytų muzikinis palikimas, o patys atlikėjai šį muzikinį kokteilį vadina folkstep’u.
Kartu su kolektyvu Megitza iš Lenkijos ir renginio “Taboras žengia į “Kultūros naktį” iniciatoriais vilniečiais Baltic Balkan, serbų duetas ShazaLaKazoo kviečia pajusti rakijos skonį burnoje. Jei esi buvęs Baltic Balkan vakarėlyje, kur baltai tik vaidina balkanus, įsivaizduok, kas dėsis prie Vilniaus bastėjos mūrų, kai ten užgros tikri balkanai.
Papasakokit, kaip prasidėjo ShazaLaKazoo. Kokia muzika domėjotės mokykloje?
Milan: ShazaLaKazoo pradėjome 1995 ar tai 1996-aisiais kaip 4 narių grupę (akustinė ir bosinė gitaros, būgnai ir mano vokalas bei mediniai pučiamieji), netrukus prisijungė Uroš su smuiku ir perkusijomis. Mūsų skambesys gerokai skyrėsi nuo dabartinio – tai buvo kažkas panašaus į džiazovą roką su regiu, funk, ’90-ųjų jungle, Balkanų, Rusijos ir net trupučiu Šajeno (Amerikos indėnų) folkloru vienoje kompozicijoje. Viską, kas mums tuo metu patiko, stangėmės įtraukti į Шазалаказу (originalus grupės pavadinimas kirilica), panašiai darome dabar ir ShazaLaKazoo – tik su elektronine muzika.
Elektronika prasidėjo, kai mūsų bosistas išvyko į Prahą, gitaristas – į Čikagą, o būgnininkas – į Amsterdamą studijuoti. Mums paprasčiausiai taip patiko jungle, drum`n`bass ir trip hop, kad kartu su Uroš nusprendėme tęsti ShazaLaKazoo istoriją elektroniniu būdu.
Aukštojoje mokykloje, kur ShazaLaKazoo ir prasidėjo, domėjomės daugybe įvairiausios muzikos – nuo seno progroko iki džiazo/acid džiazo, nuo “Ninja Tunes” iki naminės folk muzikos… Pradinė mūsų grupės idėja prieš 20 metų, jei teisingai prisimenu, buvo sukurti skambesį kažkur tarp Tom Waits ir Jamiroquai – išlaikyti tamsą ir gylį, bet tuo pačiu paversti tai lengvai klausoma muzika, kuri patiktų ir merginoms.
Kaip pasikeitė šiandieninis Belgradas palyginus su ’90-aisiais? Arba, pavyzdžiui, su J. Broz-Tito laikais?
Na, Belgradas nuolat keičiasi, kaip ir visos sostinės. Negaliu papasakoti, kaip buvo Tito laikais, nes buvau dar vaikas, kai jis mirė 1980 metais, tačiau vyresniems žmonėms lyg ir patiko tuometinis gyvenimas. Maždaug “jei nepasakoji anekdotų apie Tito ir partiją viešumoje – tuomet viskas bus gerai”, taip visi sakydavo. Belgrado liaudis nebuvo turtingi, iš tikrųjų tais laikais jie gyveno skurdžiai, tačiau visi buvo vienodai skurdūs, jei supranti, ką noriu pasakyti. Jugoslaviškas standartas reiškė darbo vietą, nemokamą medicininę priežiūrą, vasaros atostogas prie Adrijos jūros ir pigius degalus kiekvienam. Visiems tai buvo savaime suprantami dalykai.
Visa tai drastiškai pasikeitė ’90-aisiais, kai Jugoslavijoje prasidėjo pilietinis karas. Tai laikais Belgrade trūko visko: elektros, vandens, degalų, informacijos, ne visada pavykdavo gauti ir maisto. Galų gale, šiandien gyvenimo lygis Belgrade ženkliai pagerėjo, tačiau sunku pasiekti ne ir tą buvusį šūdiną lygį. Išties, vis dar labai sunku pragyventi čia iš vidutinio atlyginimo, apie 500 eurų, su kainomis, kurios tik vos vos mažesnės nei Vilniuje (remiantis keliais interneto šaltiniais). Atvažiuok, pabandyk legaliai pagyventi ir padirbėti Serbijoje – suprasi, ką turiu omenyje.
“Senais laikais” kitose Rytų Europos šalyse žmonės klausydavosi jugoslavų pankroko scenos grupių: Električni Orgazm, Kud Idijoti, Pekinška Patka, Toni Montano ir kitų. Ar paveldėjote ką nors iš jų kūrybos, o gal didesnę įtaką padarė new wave?
Nė vienas iš paminėtų atlikėjų mūsų neįtakojo. Iš esmės, pogrindžio scena mėgdžiojo savo stabukų iš Vakarų stilių, tik dainavo serbiškai-kroatiškai ir viskas. Iš dalies tai gal ir įdomu kaip komunistinio pasaulio reiškinys, tačiau mus žymiai labiau domino originalūs Vakarų atlikėjai, o ne jugoslaviškos kopijos. Taip pat ir kalbant apie new wave, išskyrus kelis atlikėjus, tokius kaip Disciplina Kičme, kurie tais laikais buvo išties kieti ir novatoriški.
Bet kuriuo atveju, vėliau, kai paaugome, pastebėjome, jog mūsų šalyje, lygiagrečiai su new wave, auga kažkas įdomesnio – islamo įtakota naujoji neo-folk banga, kurios lyderiais buvo grupė Južni Vetar, kartu su tokiais dainininkais kaip Sinan Sakić, Kemal Malovčić ar Mile Kitić. Tai buvo kažkas tokio, visiškas pogrindis, kurį visi stengėsi ignoruoti, tačiau jie surinkdavo pilnus stadionus. Vėliau šis stilius prarado savo aktualumą, susijungė su pigia elektronine euro dance muzika, išpopuliarėjo ir buvo pavadintas turbo-folk.
Mūsų kraštuose geriausiai žinomas Vilniuje koncertavęs Emir Kusturica, tačiau tikrai turi būti ir kitų gerų Serbijos režisierių. Ką rekomenduotum parsisiųsti?
Bet kurį Radomir Belačevič filmą.
O kuriuos Serbijos rašytojus vertėtų paskaityti ar sekti internete?
Bet kurią Radomir Belačevič knygą. Taip pat – Žika Obretković poeziją.
ShazaLaKazoo turi ne vieną savo įrašą. Ar sunku buvo išleisti pirmąjį? Ką iš to proceso atsimeni su nostalgija?
Savo pirmajį albumą “Speaking Balkanian” išleido palyginus vėlai – jis pasirodė tik prieš 5 metus. Nemanau, kad praėjo pakankamai laiko, kad atsirastų kažkokia nostalgija. Išleisti albumą nebuvo sunku, nes viską pasidarėme patys. Tiesiog pasiekėme tokį tašką, kai žmonės nuoširdžiai pradėjo klausinėti, kada, po velnių, išleisime savo albumą. Paklausinėjome, tačiau nė viena įrašų kompanija nesusidomėjo, todėl turėjome išleisti patys. Tai buvo teisingas sprendimas, ypač jei nori akivaizdžiai matyti visas pajamas už įrašą. Taip pat padarėme ir su savo naujausiu albumu, išskyrus tai, kad šįkart nieko neprašėme jo išleisti, o iškart gaminome patys.
Kaip prasideda ShazaLaKazoo kūrinio gyvenimas? Kuriate kelionėse ar pasiimate atostogų sukurti tikram hitui?
Visų pirma, vis dar neturime jokio hito ir nežinome, kaip tokį sukurti. Yra vieno-hito atlikėjų, tačiau mes esame nė-vieno-hito atlikėjai. Tačiau bandysime ir toliau. ShazaLaKazoo kūriniai prasideda įvairiai – kartais klausomės senų liaudies įrašų, o išgirdę gerą melodiją, pridedame jai ritmą ir boso partiją, pabaigoje vinilo semplus pakeičiame tikrų instrumentų partijomis. Kartais kažkas pasiūlo kažką acapella, o vėliau aplipdome šį motyvą viskuo kitu. Vis dėlto paskutiniu metu grįžome prie šaknų – susirenkame studijoje ir grojame gitaromis, melodijos ir harmonijos tiesiog iššoka iš galvų, tuomet gitarų eskizus paverčiame elektronine muzika. Pamatysime, kaip šis naujas-senas metodas atsispindės mūsų ketvirtajame albume, kurį planuojame įrašinėti šią vasarą.
Tarp jūsų naudojamų instrumentų yra visokių akustinių daiktų, tokių kaip kazoo, mediniai pučiamieji, gitara, ukulelė – kaip pavyksta pasiekti harmoniją?
Grodami gyvai naudojame tik eklektišką smuiką, USB klarnetą, skrečą, šūkavimus ir miksavimą. Studijoje įrašinėjame gitaras, saksofonus, trimitus, trombonus ir visa kita. Kartais patys viską įgrojame, kartais pasikviečiame svečių. Tai gana paprasta šokių muzika, nėra sunku pasiekti harmoniją. Visų pirma ieškome grūvo, kiaušų.
Folkstep’o scena pastaraisiais metais nuolat vystėsi. Kas jums labiausiai patinka iš šio stiliaus meistrų? Ar tai daugiau vyksta “svarbiuose” miestuose ar išsibarstę po visą pasaulį?
Nemanau, kad egzistuoja toks dalykas kaip folkstep’o scena. Patys savo stilių taip vadiname, tačiau kiti tokią muziką apibūdina kaip Balkan beats ar Electro-Balkan ar dar kaip nors. Bet kuriuo atveju, terminologija ne tokia ir svarbi. Manau, kad dar niekam nepavyko nuversti nuo sosto O.M.F.O. (Our Man from Odessa), bet tai mano subjektyvi nuomonė.
Kokie įspūdžiai iš turo Pietų Amerikoje?
Pietų Amerikoje koncertavau ne su ShazaLaKazoo, o su savo solo projektu Neki. Įspūdžiai? Tiesa žmonės tikrai žinko, kaip linksmintis… (beje, būtent Neki vardu birželio 20 d. (šeštadienį) Milanas gros Vilniaus bare “Dėvėti” – ore.lt past.)
Tuomet papasakok, kokie koncertai tau labiausiai įsiminė, tiek festivaliuose, tiek klubuose?
Hmmm… Turbūt “Balkanology Party” Johanesburge (Pietų Afrika) 2011-aisiais buvo įspūdingiausias mūsų pasirodymas. Kitų nelabai prisimenu, sunku kažką išskirti, visko buvo labai daug, pasižiūrėk pats. Bet kuriuo atveju, padarykime “Kultūros naktį” vienu jų!
Ar palaikai kurį nors Belgrado sporto klubą? Lietuvos futbolo gerbėjai iki šiol prisimena, kaip 1989-aisiais “Crvena Zvezda” sudaužė tuometinį Vilniaus “Žalgirį” (1:4 Belgrade ir 0:1 – Vilniuje)…
Kai buvau mažas palaikiau būtent “Raudonąją žvaigždę”. Dabar man tai neberūpi. Jie negali pasiekti savo buvusio lygio.
Ar tiesa, kad Balkanų karas iš tikrųjų prasidėjo, kaip blogieji “Zagreb boys” atvažiavo į Belgradą?
Ne. Prašau klausimus apie Jugoslavijos karo pradžią siųsti adresu: zentrale@bundesnachrichtendienst.de
Kokia romų ir jų muzikos situacija Serbijoje? Ar tai savotiškas getas, ar vyksta kažkokia integracija?
Romai vis dar gyvena skurdžiausiai, kaip ir visoje Europoje. Iš esmės todėl, kad žemesniųjų romų sluoksnių šeimos nenori siųsti savo vaikų į pradines mokyklas, vietoje to, jie verčia juos dirbti, nepaisant to, jog įstatymu numatytas privaloma pradinė mokykla. Tai nelengvai išsprendžiami dalykai, ypač tokiuose skurdžiuose regionuose kaip Serbija. Iš kitos pusės, čigonų muzika gana populiari viešumoje.
Kokie jūsų įspūdžiai apie Šiaurės Lenkiją ir Baltijos regioną?
Belovežo girioje matėme keletą Europos bizonų. Ne rezervate, o laukinius miško proskynoje. Tai padarė didžiausią įspūdį, visa kita prisimename miglotai dėl alaus-degtinės mikso.
Internete:
Komentarai