Gdynėje nuskambėjo 14-asis “Open‘er”, tam tikruose sluoksniuose dar žinomas kaip „Varguolių Glastonbury“. Ir tai, toli gražu, nėra pašiepiantis epitetas.
Prieš du metus iš savo pavadinimo išbraukęs pagrindinio rėmėjo – “Heineken” – pavadinimą, festivalis nenustoja demonstruoti raumenų ir išlieka muzikiniais atlaidais kelioms dešimtims tūkstančių žmonių (nesiverčia liežuvis sakyti „melomanų“, kadangi šie metai išskirtinai parodė, kad tikrai ne visi festivalio bilietus įsigiję suvokia, kas yra gera, ar bent jau padori muzika. Bet apie tai vėliau).
Jūsų nuolankusis tarnas atstumą nuo Vilniaus iki Gdynės matavo jau penkti metai iš eilės. Vykimas į “Open‘er” ir, kas įdomiausia, elgesys festivalyje, yra vienos labiausiai nusistovėjusių tradicijų mano gyvenime – tradicija į festivalį ir atgal išvykti naktį, tradicija visai lietuvių bendruomenei prieš festivalį susitikti tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, tradicija paskutinius kilometrus iki festivalio įveikti kolonoje, su įjungtais avariniais automobilių žibintais, tradicija tose pačiose Gdynės ir Sopoto vietose valgyti tą patį maistą, su tais pačiais žmonėmis, tradicinis svarstymas „gal šiemet reikia išbandyti kažką naujo“ bei tradicinis tokių planų neįgyvendinimas, – viskas taip aišku, pažįstama, lengvai rutiniška, kad jau tapę net nebe tradicija, o savotišku keliolikos bendraminčių ritualu. Ir tai yra geriausia, kas gali nutikti pirmą liepos savaitę.
Šiemet Gdynė nusprendė palepinti orais. Per visas festivalio dienas neiškrito nė lašas lietaus, botai pirmą sykį galėjo būti išbraukti iš privalomų festivalio atributų, o iš paskutinių koncertų, kurie baigdavosi 3:30 ryto, iki palapinių buvo galima ramiai grįžti trumpomis rankovėmis.
LIEPOS 1-OJI:
“Open‘er” visada žavėjo sklandžia organizacija – jei lietuviški festivaliai dažniausiai neišvengia automobilių kamščių ar varginančių eilių prie įėjimo, “Open‘er” srautų valdymas kelia tik pasigėrėjimą, kai nuo įvažiavimo į festivalio teritoriją iki palapinės statymo pradžio, tenka sugaišti ne daugiau pusvalandžio.
Vakarą pradėjau nuo pagrindinės scenos ir indie veteranų Modest Mouse. “Open‘er” esminė scena yra veidu į Vakarus (tiesiogine prasme, nors, be abejo, tinka ir perkeltinė), tai reiškia, jog besileidžianti saulė ją apšviečia itin ryškiai. Grupėms, kurios groja iki saulės nusileidimo, tenka didelis išbandymas, kadangi tiesiai į sceną nukreipta šviesa atima nemažą dalį jaukumo. Modest Mouse kažkokiu būdu sugebėjo įveikti gamtą, prikaustyti publikos dėmesį, sukurti itin energingą pasirodymą, kurį geras draugas, ilgametis “Open‘er” bendražygis ir didelis melomanas Paulius Ambrazevičius, vėliau netgi įtrauks į asmeninį geriausių festivalio pasirodymų trejetuką.
Antrą Modest Mouse pasirodymo dalį labai nenoriai teko praleisti, tačiau labai knietėjo pažiūrėti, kaip ir į kur per metus evoliucionavo australas Chet Faker, prieš metus matytas latviškame “Positivus”. Vieno neoriginaliausių sceninių pseudonimų savininkas (pasivadinęs pagal džiazo legendą Chet Baker ir banalokai pakeitęs Baker į Faker) scenoje atrodė daug užtikrinčiau nei pernai, “Tent stage” buvo sausakimša, jaunos panelės spygavo, visi laimingi. O manęs vis nepaliko nuojauta, kad Faker pseudonimas yra ne tiek ironiškas, kiek norėtųsi pačiam atlikėjui.
Pirma diena tapo fiziškai sunkiausia, kadangi po Chet Faker reikėjo verstis kūliais, norint spėt į labai įdomų Father John Misty, jam nepasibaigus – bėgti pas Alabama Shakes, jiems nespėjus galutinai ištaškyt – bėgti iki pagrindinės scenos, kur laukė patys Alt-J, o po jų dar bandyti suspėti pas ukrainietes Dakh Daughters. Vėliau sekę Die Antwoord telieka nepaminėti. Tai ir yra didžiausias festivalio minusas – visko tiek daug, o visur suspėti – neįmanoma. Vien dėl to net nesinori lankyti “Coachella” ar “Glastonbury”, kur frustracijos kiekiai būtų pavojingi sveikatai.
Buvęs Fleet Foxes narys Father John Misty galutinai nusprendė, kad prie būgnų jam per ankšta, šiemet paleido fantastišką albumą “I Love You, Honeybear”, o Gdynėje tapo vienu didžiausių festivalio atradimų. Puikus vokalas, itin organiškas elgesys scenoje, puikus humoro jausmas bendraujant su publika. Pirmą (bet ne paskutinį) kartą aplankė nuojauta, kad toks atlikėjas labiau tiktų ne mainstream’iniam Open’er, o subtilesniam lenkų “OFF Festival”.
Vienas madingiausių šių metų vasaros festivalių kolektyvų – Alabama Shakes – buvo visiški energiniai vampyrai, iš šono atrodantys tarsi Jėzų priimantys ir velnią varantys pietinių JAV valstijų sektantai. Būtų įdomu pamatyti juos po poros metų ir pažiūrėti, ar sugebės neatsibosti patys sau ir išlaikyti tą pirmykštę energiją.
Alt-J tapo vakaro vinimi ir vienu esminių festivalio pasirodymų. Prieš porą metų jau lankęsi Gdynėje ir sukūrę jaukų, minimalistinį, tačiau ne itin įsimenantį pasirodymą, šiemet britai iš Lydso atrodė užsiauginę trūkstamus raumenis ir visiškai pribrendę didžiosioms scenoms. Tingus vokalas, tamsokas skambesys, puikūs vizualiniai sprendimai ir, kas svarbiausia, visiškas grupės užtikrintumas, tuo, ką daro.
Vakarą užbaigiau su Ukrainos „banderovcų moterimis“, kaip jos yra vadinamos antiukrainietiškų elementų, aktorių grupe Dakh Daughters. Klasikinis freak cabaret, ukrainietiškas folkas, Šekspyro sonetai, Brodskio eilės, kurios imamos iš sumaišomos su Shaggy, Bomfunk MC‘s elementais. Rezultatas – itin teatrališkas ir įsimenantis muzikinis balaganas.
LIEPOS 2-OJI:
Festivalis toks jau dalykas – kad ir kaip vėlai baigtųsi prieš tai buvusi festivalio diena, naujoji prasidės gana anksti. Saulės kepinimas ir vėl neleido palapinėje išbūti ilgiau nei 8:00 ryto. Galutinai suvažiavus ir įsikūrus absoliučiai daugumai šiemetinių dalyvių, plika akimi buvo matyti, jog šiemet “Opener” buvo mažesnis nei pernai ir daug mažesnis nei užpernai, kai Blur ir Arctic Monkeys priviliojo begalę britų turistų. Jei ankstesniais metais palapinių miestelis driekdavosi per visą tam skirtą plotą, šiemet tuščių erdvių buvo daugiau nei pakankamai. Eilės prie maisto ir gėrimų irgi buvo pastebimai mažesnės. Lenkijoje, beje, šiemet pagaliau įvyko paradigminis lūžis, kai iš festivalio meniu praktiškai dingo tradiciniai troškinti kopūstai su dešrelėmis ir panašūs liaudiški dalykai. Dabar viską valdo visagaliai burgeriai. Skirtingų pavadinimų, skirtingų filosofijų, tačiau su vienas į kitą itin panašiais juodai baltais minimalistiniais logotipais.
Fiziškai sunkiausią pirmąją festivalio dieną pakeitė muzikine prasme sunkiausia antroji. Be kita ko, laukė Enter Shikari, Eagles of Death Metal, Refused.
Enter Shikari pagrindinėje scenoje grojo 20:00, kada, kaip jau minėta, į atlikėjus tebeplieskia saulė. Modest Mouse sėkmės jiems pakartoti nepavyko, teenage angst iki galo neatsiskleidė, nors „The Last Garrison“ nuskambėjo labai įspūdingai,
Tuo metu “Tent” scenoje laukė, mano subjektyvia nuomone, antrasis iš trijų geriausių festivalio pasirodymų. Eagles of Death Metal. Rednekų apaštalas Jesse Hughes, atrodantis ir besielgiantis kaip pats tikriausias pietinių valstijų tolimųjų reisų vairuotojas, buvo vienas geriausių, jei ne pats geriausias, festivalio frontmenas. Liaupsės publikai nėra jo išradimas, bet taip jau nutinka, kai jei vienais norisi tikėti, kitų veidmainiškumas pykina (kaip kad nutiko Kings of Leon prieš porą metų). Jesse Hughes mėgavosi buvimu ant scenos, nepaliaujamai žarstė komplimentus žiūrovams, kurie tai priėmė ir įvertino su kaupu.
Itin mano lauktiems The Libertines kažkiek nepasisekė, kadangi po Eagles of Death Metal bet kas būtų skambėjęs prėskai, tačiau ir pati grupė, jautėsi, atvyko tik „atgroti“. Labai nemėgstu, kai pasijaučia, jog grupei ne tas pats, kokiai publikai jie groja. Teko matyti neseniai vykusio The Libertines pasirodymo “Glastonbury” įrašą, kur jų energetika buvo visiškai kito lygio. Vienas nedidelių festivalio nusivylimų.
Palapinės stogą tuo metu kilnojo Django Django, tačiau suspėjau išgirsti tik porą kūrinių. Atrodė labai įspūdingai, žmonės sako, kad taip ir buvo. Dar vienas iš nusivylimų. Tik šiuo atveju dėl to, kad nespėjau tinkamai pasimėgaut.
Iš 16 metų trukusios užmaršties grįžę švedų hardcore’riai Refused atrodė kaip itin išsiilgę scenos (dar vienas gyvas priekaištas The Libertines). Nors išskirtinio susidomėjimo grupės pasirodymas nesulaukė, vokalisto Dennis Lyxzén ir kompanijos negalima kaltinti tuo, kad „pasitaupė“ ir neatidavė visko, ką turėjo.
Muzikinį nesusipratimą Major Lazer sąmoningai praleidau, o smalsumo genami apsilankę draugai liko daugiau nei pasipiktinę. Ir ne vien dėl to, kad skambėjusi muzika ir pasirodymas balansavo ant silpnaprotystės ribos, bet ir dėl to, kad šita muzikos parodija sutraukė neįtikėtiną žiūrovų skaičių. Sėkmingas marketinginis “Open‘er” festivalio sprendimas – pritraukta masė žiūrovų, kurių nesuviliosi bent kiek subtilesniais vardais. Ir jei tai yra kaina, už kurią gauname Father John Misty ar Swans, aš ramia širdimi linkęs ją sumokėti.
LIEPOS 3-IOJI:
Po itin intensyvių pirmų dviejų dienų festivalis apmažino apsukas, „a must“ vardų buvo ženkliai mažiau. Gal ir gerai, nes nesinorėjo, kad jau pradedančios linkti kojos ir miego deficitas neleistų išnaudoti festivalio pasiūlą iki galo.
Eiliniai saulės apšviestieji, islandai of Monsters and Men, buvo kaip „Heineken“ alus – neįsimenantys ir blankoki, bet tą karštą dieną sunkiai išvengiami.
Mumford & Sons į “Open‘er” grįžo po trijų metų pertraukos. Trečiame albume nuėję lengvuoju Coldplay keliu, praradę dalį kokybiškų klausytojų, bet atradę krūvas mažiau reiklių, jie tapo visiškais festivalio headliner‘iais. Įdomu, kaip Marcus Mumford miega naktimis? Pasirodymas nebuvo blogas, lietuvaičius pamalonino Lietuvos paminėjimas nuo scenos, tačiau tai ir yra viskas, ką galima pasakyti apie kažkada įdomia buvusią grupę. Sekantis žingsnis – duetas su Guetta ar Avicii?
Swans pasirodymas buvo tai, kas netelpa į kategorijas „gerai“ ar „blogai“. Krūva karmos taškų “Open‘er” organizatoriams už riziką pateikti savo publikai Michael Gira ir kompanijos muzikinę kelionę. “Alter stage” buvo pustuštė, kas yra šiek tiek liūdnoka – vienu metu galėjau net prigulti ir mėgautis muzika maždaug 10 metrų nuo scenos. 2 valandų trukmės muzikinė patirtis su Swans buvo daug stipriau už tai, ką dauguma iki tol grojusių grupių pateikė kartu sudėjus. Tai buvo dar vienas momentas, kai jaučiausi, ne “Open‘er”, o “OFF’e”.
The Prodigy. Meh. Pasirodymas prasidėjo 2 nakties, jėgų buvo likę ne per daugiausiai, bet nuoširdžiai stengiausi suprasti ir įsijausti. Nepaleido nuojauta, kad jie jau seniai užstrigę savo šlovinguose 1997-uosiuose, tačiau, savo nelaimei, nesugeba to pripažinti. Iš 18 kūrinių setlisto, gal tik 5 buvo sukurti jų šlovės metais. The Prodigy piktnaudžiavo savo nauja kūryba, kuri, asmeniškai man, žemiau plintuso. Dar pora metų, ir jie taps liūdna savo pačių parodija.
LIEPOS 4-OJI:
Paskutinę festivalio dieną karštis nebebuvo labiausiai erzinantis dalykas festivalyje. Festivalio teritorijoje, per pirmas dienas, tarp lenkų jaunimo gimė memas „Jarek“, kuris pasireiškė nuolatiniu ir nesiliaujančio šio vardo kartojimu, kelioms dešimtims tūkstančių žmonių šaukiant mistinį „Janeką”.
Iš karto po koncertų laukė bemiegė naktis už vairo, todėl visai nebuvo liūdna, kad festivalis įjungė dar mažesnę pavarą ir paskutinę dieną sudomino tik trimis vardais.
Hozier. Festivalio publikos numylėtinis parodė, kad išankstinis mano skepsis gal buvo ne toks ir pagrįstas. Išskirtinai stiprus vokalas, puikūs grojimo gitara įgūdžiai, vienas po kito skambantys įsimintini ir skoningi kūriniai, įrodantys, kad tai, galbūt, ir nebus vieno hito atlikėjas.
Kasabian. Vienas iš trijų geriausių festivalio pasirodymų. Ėjo gandas, jog prieš penkerius metus Kasabian Gdynėje sugrojo labai blogai. Buvo keistoka tai girdėti, kadangi Kasabian kūryba itin tinka valdyti stadionus. Mano abejonės pasiteisino – Kasabian buvo visiški festivalio karaliai. Grupė atrodė pailsėjusi ir besimėgaujanti tuo, ką daro. Publika tai pajuto nuo pirmų akordų. Kasabian pasirodymas yra etalonas to, kas mane traukia į vasaros festivalius.
St. Vincent. Dviprasmiški įspūdžiai. Viena vertus, originalus skambesys, daugiau nei originali scenografija ir elgesys scenoje. Kita vertus, nepalieka nuojauta, kad nulupus gražiai pateikiamą originalumo luobą, turėsim ne ką kitą, o „St.Faker“. Tie teatrališki griuvinėjimai ir sąmonės netekimai scenoje labiau priminė ne elitinės atlikėjos, o 11 klasės dramos būrelio aktyvistės, elgesį.
SUMMA SUMMARUM:
“Open‘er” eilinį kartą pavyko. Galbūt, šiemet festivaliui pritrūko pačių garsiausių vardų (o žiūrovai jau buvo spėję išlepti), bet vidutinio kalibro žvaigždžių sąrašas buvo itin stiprus.
Grįžęs iš festivalio, iš pirmų 28 valandų namie, miegojau 17. Ir tai yra daugiau, nei pavyko nusnausti per visas keturias festivalio dienas. “Open‘er” nėra festivalis, subalansuotas fiziniam poilsiui – atstumai tarp scenų nemaži, koncertų tvarkaraštis – suspaustas ir priverčiantis lėkti. Ir visgi, tiems, kam svarbi muzika, tai yra geriausias laikas metuose.
Apibendrinant, už 8 valandų kelio nuo Vilniaus yra visiškas muzikinis rojus, kurio dėka per 5 metus, be šiemet aprašytų, esu matęs visą būrį daugiau mažiau aktualių muzikos pasaulio vardų – mūsų šalyje jų sulaukti neužtektų ir dviejų gyvenimų. Ir aš jau dabar žinau, ką veiksiu kitų metų liepos pradžioje.
Internete:
Komentarai