Savo laiką pralenkę filmai dažnai įvertinami tik po kurio laiko. Taip atsitiko ir su garsiojo „saspenso“ meistro Alfredo Hitchcocko juosta „Svaigulys“ (Vertigo, 1958). Filmui pasirodžius ekrane jį šaltai priėmė ir kino kritikai, ir žiūrovai. Tačiau 2012 m. BFI žurnalo „Sight and Sound“ paskelbtoje apklausoje (dalyvavo 846 kino ekspertai) būtent „Svaigulys“ buvo išrinktas visų laikų geriausia kino juosta. Daug kam netikėtai Hitchcocko filmas aplenkė daugelį metų šioje pozicijoje karaliavusį Orsono Welleso „Pilietį Keiną“.
Hipnotizuojantis Hitchcocko šedevras bus rodomas „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose lapkritį. Seansus pristatys kino kritikai Auksė Kancerevičiūtė (lapkričio 1 d. ), Narius Kairys (lapkričio 22 d.), Izolda Keidošiūtė (lapkričio 29 d.).
„Svaigulys“ – vienas kompleksiškiausių siaubo kino meistru tituluojamo Hitchcocko filmų. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti tiesiog kruopščiai apgalvota ir nufilmuota istorija, tačiau kuo labiau į ją giliniesi, tuo daugiau jos prasmių atsiveria – ir filosofiniame, ir psichologiniame lygmenyje. Filmo herojus yra tarsi apsėstas praeities: jis siekia ją atkurti iš naujo.
„Tai istorija apie du žmones, kurie patenka į savos regimybės spąstus. Ir Madlen, ir Skočio asmeninis matymas nėra tikrovė. Viskas prasideda kaip blefas, klastotė, apsimetimas, tačiau tai įtraukia. Grožio kerai – tai visada kaukė, slepianti košmarus, o už lemtingos moters visada stovi mirtis“, – sako filosofas ir kultūros tyrinėtojas Slavojus Žižekas.
Pats Hitchcochas yra minėjęs, kad „Svaigulys“ pasakoja istoriją apie vyrą, įsimylėjusį mirtį, kurią filme įkūnija aktorė Kim Novak. Šis vyras (akt. James Stewartas) – tai detektyvas Skotis, netekęs tragiškai žuvusio savo partnerio ir dėl to jaučiantis kaltę. Pradėjęs paniškai bijoti aukščio jis meta detektyvo darbą. Tačiau netrukus jam ir vėl teks susidurti su šia baime, nes įkalbėtas savo seno bičiulio imasi sekti jo žmoną Madlen. Ji vis dažniau dingsta iš namų.
K. Novak pasakoja, kad tik perskaičiusi filmo scenarijų, išsyk susitapatino su filmo heroje: „ Joje radau daugiau savęs nei kur kitur. Apskritai „Svaiguliui“ būdingas keistas déjà vu jausmas, kurį pajunta visi: ne tik filmo personažai, bet ir žiūrovai“.
A.Hitchcockas pagarsėjo kaip vienas didžiausių manipuliatorių kino istorijoje. Teigiama, kad joks kitas režisierius nemokėjo taip auginti žiūrovų baimių, nerimo, prietarų kaip jis. Tai padaryti Hitchcokui padėjo jo kūrybos skiriamuoju bruožu tapęs „saspensas” (suspense). Palaipsniui kuriama įtampos, netikrumo, nejaukumo atmosfera skatindavo žiūrovą visiškai įsitraukti į veiksmą ir panirti į patį filmą.
Genialus režisierius tapo milžinišku įkvėpimo šaltiniu jaunosios kartos kūrėjams, ypač Prancūzų Naujosios bangos judėjimui. Jo filmų atgarsiai ir citatos esti Alaino Resnais, Francois Truffaut ir daugelio kitų režisierių darbuose.
A. Hitchcockas vienas pirmųjų išmoko pasinaudoti televijos ir kitų medijų sklaida ir sukūrė plačiai auditorijai pažįstamą asmenybę, kurią visi vadino tiesiog „Hitchu“. Jo palikimas – per pusšimtis filmų. Be „Svaigulio“ garsiausi iš jų „Virvė“ (Rope, 1948), „Nepažįstamieji iš traukinio (Strangers on a Train, 1951), „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954), „Psichopatas“ (Psycho, 1960), „Paukščiai“ (The Birds, 1963).
Komentarai