Į Liverpulį šiemet važiavome jau žinodami, kad mūsų laukia rajonas, panašus į Naujininkus, kad viskas aplink festivalio erdvę atrodo apleista ir šiukšlina, bet, nepaisant to, velniškai brangu, ir kurioje pusėje ieškoti miesto centro. Praėjusiais metais parašyta apžvalga atvėrė galimybę gauti akreditaciją, todėl pasklaidykit ir Justės vienkartiniu fotoaparatu darytas nuotraukas. Didelių naujovių šiemet festivalis neprikūrė, neskaitant ketvirtosios scenos ir kiek daugiau kino erdvių. Tačiau augimas gana akivaizdus, nes vietoj pernai buvusios vienos gatvės šiemet festivalio proga atitvertas visas rajonas, daugybė įvairaus maisto ir kitų festivalio, vykstančio mieste, patogumų.
Šių metų PZYK‘ą pradėjom tamsiai ir psichodeliškai nuo pačių pirmų akordų. Vieni labiausiai lauktų atlikėjų – The Underground Youth – kažkodėl buvo pastatyti groti į pačioje pradžioje. Na, bet negali pykti – ausys dar nepavargusios, dėmesys neišblaškytas, tad galim sakyti, kad ši trijulė festivalį pradėjo ramiai, bet labai stipriai.
Grupė iš Londono labai geru pavadinimu Phobophobes kiek vėlavo pradėti pasirodymą. Deja, dėl suspausto grafiko nusimušė vaibas ir publikai, ir pačiai grupei. Paklausę poros trejetos dainų nusprendėm, kad įraše skamba smarkiai geriau ir nuėjom paklausyti, kaip dabar skamba pop-punk’as – toks, kurio ne gėda klausyt, kai tau jau daugiau nei 13 metų. Pakliuvom į pasirodymo vidurį, žmonės buvo kiek pasyvūs, užtat nesunkiai nusibrovėm iki pat scenos. Vedami į priekį PNKSLM įkūrėjo Lucern Raze vyrukai grojo smagiai, galva linksėjo, bet atrodė kažkokie užsiparinę ir susikaustę. Na, pabaigoje pramušė net ir bosistas, kuris, panašu, visą setlistą išmoko ne iš to galo.
Po jų laukė praėjusiais metais labai dominę, tačiau pakeliui sugedę ir neatvykę ZHOD (Zentralheizung of Death, kitaip – Centrinis mirties šildymas). Šįkart jie vietoj ir M&Ms’u apsirengęs gitaristas nuo pirmų akordų vadovauja vakarėliui. Trypiančios kojos ir prasidėję šokiai skelbia tikrąją festivalio pradžią ir man sunku suvokti, kaip visos grupės iš Vokietijos, ką jos begrotų – hardkorą, garažą ar dar ką – groja taip gerai ir laisvai. Gal ten mokykloj muzikos praktika privaloma iki 12 klasės? Kaip bebūtų, buvo labai smagu ir praėjusiais metais atsiradęs lūkestis atsivežt juos čia sustiprėjo dar labiau.
Nusisausinę prakaitą pamatėm, kad turim šiokią tokią pertraukėlę tarp grupių, per perklausas niekas labai neužkabino, bet smalsumo vedami visgi nusprendėm nueiti paklausyt Dengue Fever. Soundcloude tai skambėjo kaip muzika, grojanti kinų restoranuose, tik smagesnė – kad visi savo 17-tą, 5-tą ir 93-čią patiekalus surytų dar greičiau. Gyvai žiūrint į grupę, kuri totaliai nesiderina, supranti, kad girdi kažką, ko nesi girdėjęs. Kambodžos pop vokalas sumaišytas su psichodeliniu funk roku. Toks įspūdis, kad kiekvienas groja kas sau. Nežinau ar man patiko, nežinau, ar tiko į visą festivalio visumą, galbūt čia šituo sumišimu ir pasireiškė psichodelika savo geriausiame pavidale?
Mažiausioje ir mielausioje scenoje “Blade Factory” radom jau grojančius švedus Holy su Lucern Raze būgnininku jau vokalisto-gitaristo rolėje. Saldus, mielas dreampop’as su nuokrypiais į triukšmingo garage intarpus. Gražiai pagrota, tik čia turbūt tokia atlikėjų stoikė – jokių šypsenų, jokių kontakto su publika, jokio kontakto tarpusavyje. Kartais atrodė, kad gal jiems patiems nuobodu, o be reikalo.
Po jų niekur toli nėjom ir toje pačioje scenoje sulaukėm danų Yung. Kaip ir įprasta, Yung turi nešti jungą nuolatos būti lyginamiems su kita panašia garsia danų grupe Iceage. Panašumų yra, bet kopijavimu apkaltinti negali.
Po gana griežtų Yung perbėgom į didžiausią “Furnace” sceną, kur Čilės leiblas “Blow Your Mind” turėjo savo showcase’ą. Panašu, jie ten rimtai su psichodeliniais garsais bujoja kitam pasaulio krašte! Chicos de Nazca suko lėtus, repetityvius, kartais kiek į stonerį linkstančių rifų ratus. Deja, iki galo neišbuvom, nes “Camp’e” laukė kitas svarbus įvykis. Festivalio rezidentas Anton Newcombe iš Brian Jonestown Massacre, be festivalio meno erdvių kuravimo, DJ’avimo, dar ir koncertą grojo su Tess Parks pašonėj. Žiūrint į sceną, atrodė, kad žiūri į žmones iš filmo – kimus Tess balsas ir Antono gitara su milijonu reverbo gramzdino į transą. Jie tikrai žino, ką daro, ir žodis žodin įsipaišo į festivalio vardą, nors kartais ir atrodė kiek per daug panašu į prieš anksčiau jau grotą dainą.
Po gaivinančios ramios psichodelikos ir trumpo pagulėjimo kino salėj keliavom žiūrėt noise pankų Destruction Unit. Pavadinimas kalbantis pats už save! Žinant festivalio garsistų aistrą garsui, penketukas iš Arizonos dėjo tokią garso sieną, kad ne visi išlaikė iki galo. Bet kas liko – gavo labai gerą dozę chaoso, kurios finale skraidė instrumentai bei žmonės, griuvo kolonėlės ir viską vainikavo mikrofonas gitaristo gerklėje, supraskite tai pažodžiui.
Na, o pirmają dieną baigėm proper prancūzišku garage panku – JC Satan. Vedami priekin ūsuoto gitaristo jie kiek nervinosi, ypač dvimetrinis klepistas. Panašu, į vakarą garsistai jau rimtai atsipalaidavo ir ganėtinai dėjo į reikalus, vykstančius scenoje. Kaip bebūtų, jėzus kristus šėtonas dėjo gerą setą šokių prieš miegą. Smagu matyti grupėj ir grojančių bei dainuojančių merginų, džiugina, kad nemažai grupių mišrios, nes nu blemba – juk čia not just boys fun!
Šeštadienis, antroji festival diena, prasidėjo anksti, apie pirmą valandą dienos, ir žinodami, kad mūsų laukia apie 16 valandų ant kojų bei skrydis namo paryčiais, ramiai paklausėm portugalų Equations, trumpam užmetėm ausį į vietinį festivalio projektą Bonnacons of Doom ir olandus Pauw, kurie grojo labai kokybiškai, naudodami daugybę instrumentų, nors jų tereikėdavo vienam ar keliems svarbiems akcentams, ir kiek priminė Tame Impala. Detalūs vyrukai, inventoriaus turėjo tiek, kad laisvai būtų dvi grupės pagroję.
Popietę atėjo metas nekantriai lauktiems vyrukams iš Londono Crows. Jų muzika balansuoja tarp post punko ir hardkoro pasiimdama geriausias detales iš abiejų ir visko, kas įpuola in between. Vokalisto maniera ir išvaizda kiek primena kultinę grupę iš Los Andželo Ceremony, praėjusią kelionę per žanrus nuo powerviolence iki post punk – pakrikęs, tvarkingas ofiso vyrukas, mėgstantis nardyti publikoje ir šaukti tau į veidą. Buvo labai gerai, reikės sekti juos atidžiau, nes pirmojo albumo jie dar tik laukia atvykstant iš spaustuvės.
Iškart po jų skubėjom į triukšmo pilną “Camp”, kur grojo hipiško college roko grupė Menace Beach. Nežinau, ar čia vėlgi garsistų parkė, ar tas noizo elementas iš sintezatoriaus mušė visą grupę iš vėžių, bet deja deja, įrašuose jie skambėjo žymiai geriau. Toliau sekė airiai The Altered Hours ir jų energingas pasirodymas bei indėniškas (ne bajeris – grupės nariai keliavo į Wirikuta dykumą, kur gautas įkvėpimas vis dar stumia juos pirmyn) kraut duetas Tau iš Vokietijos.
Pradėjo vakarėti ir aštuonios valandos ant kojų jau darė savo, tad nuėjom tingiai sklaidyti dėžių su plokštelėm, apžiūrinėjom kasetes. Šiemet turgelis gerokai didesnis nei praėjusiais metais, bent jau įrašų prasme, tai buvo ką veikt. Bet negalėjom per daug įsijausti, nes buvom apsibraukę “London-based tinnitus machine” Hey Colossus. Šeši, jau ilgą laiką drauge grojantys (9 albumai šį tą pasako) vyrukai atrodo kaip everyday normal guys, ką tik pakilę nuo savo darbo stalų ofisuose ar patogių sofų namuose – jokių įmantrių kostiumų ar mados. Bet to ir neprireikė, nes jų grojami į stonerį linkstantys stori rifukai ir šizofreniškos vokalisto manieros tapo vienu didžiausiu festivalio atradimu. Po jų sekę Cult of Dom Keller vis labiau spaudė prie žemės ir nešė kažkur toli. Bet dar norėjosi išlaikyti budrumą ir dėmesį laukiamiausiai festivalio grupei – Hookworms.
Panašu, ne mes vieni jų laukėm, nes kaip tik prieš jų pasirodymą vėl prasidėjo nesąmoningos britų saugumo priemonės bei kilometrinės eilės prie įėjimų į sales, nes one out – one in. Jautėmės truputį nejaukiai su presspassais eidami kiaurai, nu, bet ką darysi – reikia kuo greičiau prie scenos. Grupė pateisino viltis nuo pat pirmų akordų – garsas švelnus ir kokybiškas, sintezatorius, kaip bebūtų keista, neplėšė ausų, o buvo geras akcentas ir užsisuko turbūt smarkiausias vakarėlis per visą festivalį. Buvo ir steidždaivų, ir pamestų akinių, publikai buvo smagu, tik, deja, grupė atrodė labai nusivylusi, kai scenos menedžeris pradėjo juos krapštyti lauk, kai jie, panašu, to dar nesitikėjo.
Na, o po jų sekė didieji festivalio headliner’iai – The Heads ir Spiritualized, per kuriuos visa euforija ir dvasia kažkaip ėmė ir… išgaravo. Ir ne mums vieniems. The Heads skambėjo kažkaip taip, kaip ir atrodė – pagyvenę. Lyginant su dieną mažose scenose grojusiomis grupėmis, kažkaip tikrai nebe itin aktualiai. O Spiritualized, per kuriuos tikėjomės ilgai mėgautis “Ladies and Gentlemen, we are floating in space” ir panašiomis melodijomis, festui pasirinko savo keistąją pusę ir grojo kažkokį roko ir kantri mišinį. Aišku, nesu susipažinęs su jais taip gerai, kad galėčiau labai plačiai vertinti – aplink mus buvo ir šokančių bei dainuojančių drauge, bet nu kažkaip net ne ‘drummer at the wrong gig’, o visa grupė. Tai festivalis taip ir baigėsi, su aukštai užkelta “jaunųjų” grupių kartele ir nepadėtu senių tašku. Beliko nusipirkti nusižiūrėtus marškinėlius ir įrašus, praeiti po betuštėjančią kavinukių alėją ir leistis į jau liūdnai patirtą taksi medžioklę su zombių apokalipsės elementais, nes skrydis jau visai netrukus.
Psichodelika nesibaigė ir Vilniuje – sugrįžus vyko “Vilnius Psych Test” su The Soft Moon “Kablyje”. Parskridom, pamiegojom ir pasidėjom savo tašką “Liverpool Psych Fest” – The Soft Moon buvo turbūt geriausia, kas buvo nutikę “Kably” ir vienas stipriausių pasirodymų, matytų per savaitgalį. Visiškas šaltis, viskis ir jėga, sklindanti nuo scenos. Smagu, kad tai nutiko čia, ir kiek liūdna, kad toks turiningas savaitgalis jau baigėsi.
Internete:
Komentarai