Už lango žvarboka, bet saulėta bobų vasara, o pasąmonė vėl skaičiuoja kilometrų stulpelius pakeliui į Rygą. Pastaraisiais metais „Skaņu mežs” vyksta rudenį, anksčiau į Latvijos sostinę važiuodavom pavasarį. Bet kuriuo atveju, šiam renginiui labai tinka toks pereinamasis ir kintantis metų laikas, savotiškai akomponuojantis tarp žanrų nardančiai programai. Kasmet festivalio organizatoriai ieško naujų garso kalbos formų ir kviečia auditoriją palikti įprastas komforto zonas bei pasiklysti garsų tankmėje.
Festivalio organizatorių radijo laida specialiai “Resonance FM”
13-ąjį kartą organizuotas reiškinys šiemet buvo išskaidytas į kelis savaitgalius. Viskas prasidėjo pirmą spalio penktadienį nuo ritmiškos muzikos nakties su Pasajera Oscura (Chra + Irradiation), Lorenzo Senni, Powell, Squarepusher, Gábor Lázár, DJ Nigga Fox. Vengrą Gábor Lázár jau netrukus išgirsime festivalyje “Centras” Kaune, o elektroninės muzikos chirurgas Squarepusher operuos Vilniuje pačioje spalio pabaigoje. Dėl šios ir kitų priežasčių, pasirinkome sekantį savaitgalį, bet liudininkai pasakojo, kad dėmesio buvo vertas ir šis. “Palladium” klube buvo susirinkę arti pusės tūkstančio žmonių, tačiau didžioji jų dauguma pabėgo iškart po Squarepusher’io, nesulaukę nei jau minėto vengro, nei šiuo metu visą pasaulį šokdinančio portugalo DJ Nigga Fox.
Publika panašiai elgėsi ir sekantį festivalio savaitgalį – paskutinieji atlikėjai matydavo daugiau tuščių sienų nei klausytojų veidų – nelengva 6-7 valandas išbūti už komforto zonos ribų. Antrąjį savaitgalį „Skaņu mežs” persikėlė į miuzikholą “Daile”, kur vyko ir pernai. Gaila, nebeliko koncertų neįprastose erdvėse, pvz., bažnyčiose – jie turėdavo kažkokią ypatingą atmosferą. Nors, pasirodo, savotiškas festivalio įvadas “Baltosios nakties” metu rugsėjo pradžioje vyko būtent… Rygos anglikonų bažnyčioje. Bet grįžkime į ex-kino teatrą “Dailę”, juolab, ši juoda erdvė su balkonu, skirta 450 sėdimų ir apie 600 stovimų žmonių, savo anonimiškumu puikiai tinka festivalio garsams. Ironišką šypseną kėlė tik jos bufetas su savo balta mišraine ir vieno kąsnio “kanapėmis” po 3 eur (alus – 3,5, vynas – 3 eur). Aptarnaujantis personalas, kaip ir pernai, atrodė kiek nustebęs dėl tokio klientų antplūdžio. Bet taip būna visose panašaus profilio vietose. Stovi prie pisuaro ir negali nežiūrėti į “Sniego karalienę” ar Raimondo Paulso pasirodymus anonsuojantį led’inį ekraną priešais.
Kol atkeliavome, kol įsikūrėme, kol “pasikūrėme”, praleidome pirmuosius kelis atlikėjus (Frederic Rzewski, Christoph Heemann, Stine Janvin Motland) ir pirmą kartą ausį į salę įkišome instrumentus virpinant Lemur. Tačiau tą vakarą perpildyta salė laukė pagrindinio įvykio – vieno svarbiausių Europos free džiazo meistrų Peter Brotzmann, pirmąjį savo albumą įrašiusio dar 1967-aisiais, ir jo ne ką mažiau žymių kolegų: Jason Adasiewicz, John Edwards, Steve Noble. Nesame džiazo improvizacijų gerbėjai ir ekspertai: gal ir išsilavinimo trūksta, o gal ir noro. Žinoma, visada smagu matyti virtuoziškai savo instrumentus valdančius žmones. Pvz., Jason Adasiewicz atskleidė visiškai negirdėtus vibrofono atspalvius. Bet kai baltabarzdis P.Brotzmann pasileisdavo savo saksofonu lėkti nevaldomais “kalneliais”, belikdavo įsivaizduoti, kad sėdi prirūkytame klube kur nors Niujorke ar Čikagoje. Pavyko.
Visai kitokio pabūdžio “atrakcioną” pasiūlė belytė Rrose asmenybė, pastačiusi visus tikraja to žodžio prasme ant kojų ir įrėminusi erdvę tamsiais ir gana griežtais eksperimentinio techno ritmais. Kolegos iš “RA” nurodo asketišką šios paslaptingos asmenybės biografiją: “Born 1969. Died 1909.” Rrose iš tikrųjų atrodo truputį kaip gyvasis numirėlis – taip po kažkiek metų galėtų atrodyti S13. Publika, galbūt pavargusi nuo plūduriavimo beorėje džiazo erdvėje, šoko visose erdvėse tarp kėdžių. Pilkame stand by ekrane Rrose nerodė jokių emocijų, tik tolimą šypseną po publikos riksmų.
Pasirodė, linksmas vaikinas su beisbolke, užkalbinęs mus prie įėjimo ir klausęs dėl funny smoke buvo ne kas kitas, kaip būgnininkas Greg Fox, susijęs su tokiais vardais kaip (prieš kelis metus “Off” festivalyje sužavėjusiais) Guardian Alien, Liturgy, Ben Frost, Dan Deacon, GDFX ir kitais, o į Rygą atvykęs su Bruklino avangardo trio Zs. Būtent jie tapo vienu įdomiausių “garsų miško” atradimų. Savo sudėtimi ir nuotaika jie truputį pirminė lietuvius Sheep Got Waxed ir norėtųsi pastariesiems palinkėti eiti ta linkme. Zs pateikė subalansuotą struktūros ir laisvos formos mišinį, kuriame sodriu tenor saksofonu “meditavo” grupės įkūrėjas barzdyla Sam Hillmer. Jei P.Brotzmann mūsų ausims skambėjo sofistikuotai ir net kiek pretenzingai, tai Zs skambėjo paprasčiau, bet įtikinamiau. Net nesinorėjo klausyt po jo grojusio Ame Zek.
Lietingą ir pritemusią dieną praleidome besivažinėdami priemiestiniais traukiniais iki jūros ir atgal. Pajūryje sklandė kitesurfo parašiutai ir šiuoliavo žirgai. Vakarop šildėmės bokalu vasariško “Saules dūriens” populiarame Rygos bare “Chomsky”.
Vėl neskubėjome ir palikome 1/2H 1/2W (ft. VJ Linda Konone), Jakob Ullmann ir Susanna pareigingesniems. Užtat vienu geriausių pasaulio būgnininkų tituluojamas Paal Nilssen-Love ir jo scenos partneris saksofoninkas John Butcher atskleidė naują grojimo pusę. Duetas savo instrumentais grojo… ne pagal paskirtį. Saksofonas šiugždėjo, barškėjo, švogždė, dūsavo ir skleidė kitus ne saksofoniškus garsus, o Paal kartais atrodė, kad neranda reikalingos lazdelės ar barškaliuko, bet net jo rausimasis savo dėžėje buvo ritmiškas ir “į temą”. Struktūros griuvo ir kilo iš naujo. Gražu.
Pasimokę iš vakar dienos, po šio pasirodymo, žmonės iškart sunešiojo kėdes ir atlaisvino šokių aikštelę britų elektronikos atlikėjui ir prodiuseriui James Holden. Tiesą sakant, po dviejų dienų komplikuotų garsų, jo kūryba skambėjo neįprastai sklandžiai ir net kiek pompastiškai popsovai. Nors šiaip jis nėra šviesiausios muzikos atlikėjas. Kosmiškai transiškai kraut-sintezatoriškame pasirodyme James Holden valdė savo elektronikos pultą, truputį priminusį Novo Line set-up’ą praėjusios vasaros “STRCamp’e”. Daug gyvos spalvos ir bent kažkiek pasiklydimo pridėjo gyvas būgnininkas. Šokiams dabar jau niekas nebetrukdė. Išvarginta dvi dienas trukusių garso komplikacijų, publika mielai atsidavė paprastiems pasikartojantiems garsams.
Festivalį užbaigė Voldemārs Johansons feat. Rolf-Erik Nystrøm & Frode Gjerstad, Christian Wolfarth, Hild Sofie Tafjord, tačiau jų klausytis, kaip ir praėjusiais paryčiais, liko visai mažai žmonių. Paryčiais Rygos naujamiesčio (senamiestį vietiniai jau galutinai “atidavė” turistams) cokoliniame aukšte stebime koldūnus belipdančias rankas. Nors klasikinių “Pelmeni” užeigų vis mažiau…
Internete:
Komentarai