Geros naujienos visiems oro gitaristams ir būgnininkams – nuo šiol mokėti groti šiais (ir visais kitais) instrumentais nebūtina. Užtenka paimti į rankas lietuvių startapo prietaisą “Motus”, sujungtą wi-fi su atitinkama programa ir… mojuoti. Dėžutės viduje yra jutikliai, matuojantys pagreitį, posūkius, magnetinius laukus ir slėgį, o visa aplinkinė erdvė tampa virtualiu touch-pad’u. Kūrybinis judesio stipriklis, taip lietuviškai galėtų skambėti “Motus” apibūdinimas. Nors filmo “Atgal į ateitį” prognozės apie futuristinę dabartį nepasitvirtino, vis dėlto po truputį judame pirmyn. Galbūt netrukus vietoje ukulelės, lūpinės armonikėlės, dambrelio ar kito mobilaus instrumento, užteks kišenėje turėti žiebtuvėlio dydžio prietaisą, kuriuo galėsi groti, kur tik bus pakankamai vietos judinti rankas, t.y. iš esmės visur. Taip nutiks, jei “Motus” idėjos autoriams “TZM Creative Lab” pavyks surinkti pakankamai lėšų pirmajam tiražui – šiuo metu jų pačių sukurtoje sutelktinio finansavimo platformoje yra trečdalis reikalingo biudžeto. Liko kelios savaitės…
“Motus” vartotojas pats gali pasirinkti norimą skambesį: būgnus, smuiką, seną pianiną, gitarą, arfa, džedajaus kardo ūžesį, kūdikio verksmą, paukščio čiulbėjimą, trimitą ar D.Hasselhoff’o dainavimą. Kartu su “Motus” kūrėjai planuoja pasiūlyti ir specialią garsų biblioteką, kur būtų galima rasti įvairiausių garsų. Galėsi pats pasirinkti, ar nori savo garsus dalinti nemokamai ar užsidirbti keletą papildomų eurų.
Šiandien, be idėjos autorių, šias technologijas realybėje turbūt geriausiai pažįsta kompozitorius Antanas Jasenka, choreografė Birutė Letukaitė ir „Auros“ šokėjai. 2014-ųjų balandį jie savo spektaklyje „Padaryk iš manęs jungiklį“ panaudojo “Motus” išradimą. Muzika paprastai inspiruoja judesį, tačiau šį kartą tapo judesio rezultatu – pasinaudojęs “Motus”, kompozitorius mėgino čia ir dabar kurti garsinį spektaklio audinį. Agnė Biliūnaitė šio spektaklio recenzijoje “Orvelas, Baumanas, Pina ir Aura” rašo: “Į garsines odisėjas su tokiu Motus galėtų išsiruošti ne tik didžėjai ir šokėjai, bet visų pirma vaikai, tokiu smagiu būdu galintys tyrinėti ritmą, melodiją, harmoniją, tylą, chaosą, o svarbiausia – savo pačių judesių plastiką ir emocijų kaitą.”
Jungiame tiesioginį ryšį su Čile, kur šiuo metu savo projektą tobulina “TZM Creative Lab” ir “mojuojamės” su kompanijos įkūrėju Mindaugu Badoku.
Šiuo metu jūsų komanda Čilėje dalyvauja verslo akseleratoriuje “Start-Up Chile”. Kokie įspūdžiai?
Pietų Amerikos šalis, kur nėra kavos, bet yra gerų vietelių, kur nuvažiuoti. Pats akseleratorius panašus į KTU’no startap speisą, tik kad duoda pinigų.
Pristatyk savo “Kūrybinę Laboratoriją”. Kada pradėjote, kiek žmonių dalyvauja, kokios sritys jus labiausiai domina?
Pradėjom maždaug prieš metus. Dabar esam keturiese, du iš “Vienakojo Trikampio”, trečias – labiau prie rinkodaros, ketvirta piešia. Domina muzika, grojimas, tembras, kompozicija, atlikimas, technologijos ir do-it-yourself. Yra dar kitų žmonių kurie pataria, apžvelgia, kosultuoja. Komanda šiek tiek keitėsi, buvom išsiplėtę iki 6, bet dabar, Čilėje, nusistovėjo tokia. Jei pavyks sutelktinio finansavimo kampanija, reikės plėstis.
Kada ir kaip kilo mintis kurti “Motus”?
Studijavau muzikos technologijas Kaune, sugalvojau daryti elektroninę perkusiją semestriniam projektui. Viskas peraugo iki baigiamojo darbo “Woodrum”, medinio “tamburino” su judesio gestų paturbinimais. Į medį įleisti kontaktiniai mikrofonai gaudė, ką ir kaip groji, o užgavus garsą, jį galėjai keist sukiodamas patį būgną. Lyg judesio “mod-wheel” perkusijai. Vėliau, bekuriant muziką, reikėjo būdo vienu metu valdyti šešis feiderius arba prigeneruot atsitiktinių, bet žmogiškų automation’ų. Pasiėmiau modulį, kuris apdoroja judesius, ir taip prasidėjo “Motus” konceptas.
Paieškoje įvedus “motus”, visų pirma, randi mobilios vadybos programinę įrangą, motociklų ir keliautojų kompanijas ir net biomechaninės analizės sportininkams technologijų gamintojus. Nepasiklysite tarp tiek “motus”? Kodėl ne, tarkim, “Mojuoti”?
Įvedus push pirmiausia randi filmą, nors tai yra gana žinomas “Ableton” kontroleris. Tačiau žinant, ko ieškai – sunkumų nekyla. Anksčiau “Motus” vadinosi “Desys”, nuo žodžio judesys, laimėjau kelis konkursus ir žmonės sakė “daryk toliau”. Tada nusprendžiau keist pavadinimą, nes angliškai žodis judesys skambėjo kaip you disease ir, atmetus mojuoti ir kitus variantus, prilipo lotyniškas motus (judėjimas – “Ore” past.). Vien dėl to jis ir daug naudojamas. Bet produktą gamina “TZM”, kam reikės, tas suras. Jei viskas klosis kaip ir planuojam, tai vietoj logistikos įmonių bus randamas creative motion enhancer.
Pažiūrėjus savireklaminius “Motus” video, iškart kilo mintis apie vieną pirmųjų judesio instrumentų – tereminą, kurį rusas Leon Theremin patentavo dar 1928-aisiais. Ar pasinaudojote beveik 100 metų senumo atradimais?
Ne. “Motus” veikia kitu principu. Viduje yra jutikliai matuojantys pagreitį, posūkius, magnetinius laukus ir slėgį. Šią informaciją jungiant kartu (data fusion) galima gauti labai įdomių realaus laiko duomenų, kurie yra gerai pritaikomi muzikoje. Prie teremino žmogus turi stovėti vienoje vietoje ir būti susikoncentravęs į rankos atstumą nuo antenų. O “Motus” nesvarbu, ar nueisi arčiau ar toliau, tai belaidis motion tracker’is, kuris visą info apie judesį siunčia į kompą, o ten mūsų (arba nebūtinai mūsų) soft syntikai skleidžia garsą. Patį teremino panaudojimą įgyvendinti su “Motus” yra įmanoma, bet mes jo dar nebaigėm iki galo. Kol kas turim daug barškučių interakcijų, tačiau padarius tereminą, turėtume nerealų instrumą – nuo lokacijos (antenų) nepriklausomą trijų dimensijų erdvinį instrumentą, kuris gali būti ir šeikeris, ir dirigento batuta ir 3D sci-fi tereminas.
Pernai AUUG pristatė savo “Motion Synth” projektą kikstarteryje ir surinko reikiamą sumą. Kuo “Motus” skiriasi nuo savo konkurentų?
AUUG yra apps’as plius telefono (kurių naujus modelius išleidžia kasmet) dėklas. Mes siūlom daiktą, kurį gali naudot ant scenos ir nereikia pirkti naujo iphone. Būtų galima vardinti daug skirtumų: įgarsinimui nereikia kišti laido į telefoną, mes nenaudojam MIDI over WIFI, kuris lagina, siūlom judesio gestus, dėl kurių iš judesio galim gauti daugiau info nei pasuk į kairę ar dešinę. Yra ir daugiau konkurentų, bet visi pasidalinam skirtingus dalykus.
Kodėl nusprendėt nesinaudoti sutelktinio finansavimo lyderių paslaugomis, o sukūrėt savo individualią platformą?
Nes žiauriai nesinorėjo važiuot į UK ar JAV ir atsidarinėt marionetinės įmonės, kuri galėtų priimti pinigus iš “Kickstarter”. Tas pats ir su “Indiegogo”, jie siūlo tik “PayPal”, kurie Europos verslų dokumentus tikrina daugiau nei pusę metų ir tuo pačiu metu leidžia priimti tik iki 2500 eurų per metus. Yra ir kitų papildomų pliusų/minusų, bet čia – pagrindinė priežastis. Be to, anksčiau ar vėliau vis vien reiktų susikonfigūruoti e-parduotuvės variklį, tai kodėl ne dabar? Nesvarbu, kokią platformą bepasirinktum, tavo projektas tikriausiai bus pastebėtas tik reklamos dėka. Gal parekomenduotum užsienio žurnalistų?
Vienas komentatorių siūlo jūsų produktui suteikti pirštinės formą, kad būtų patogiau juo “groti”. Ką apie tai manote?
Pirštines daro kita chebra, mes gal pasiūlysim kokį diržą, kad būtų galima prisitaisyt prie galvos ir kinkuot į bytą. Ypač kasdieniniams dydžėjams. Jau rašėm ir rodėm galimybę pritaisyti “Motus” prie gitaros ar boseko grifo, kad besisukiojant būtų galima keist panning’ą arba sukrečiamt grifą kontroliuot delay’ų ir panašiai. Kažką tikrai sugalvosim ir rankoms.
“Motus” prototipą jau antrus metus naudoja šiuolaikinio šokio teatras “Aura”. Šis bendradarbiavimas turbūt padėjo jums patobulinti prietaisą. Kokie buvo pagrindiniai priekaištai ir pagyrimai?
To spektaklio kompozitorius Antanas Jasenka buvo mano lektorius, kuris dėstė KTU’ne. Vėliau jis buvo “Woodrum” oponentas darbo gynime ir juokaudamas sakė jog lauks, kada bus galima instrumentą įsigyti “Tamstoje”. Dar kažkada susitikom ir išsirutuliojo šneka. Tada spektakliui daviau “Motus” prototipą ir kelis demo patch’us iš ankstyvųjų testų, jis įkėlė garsų, pabandė. Tą, ką skleidė mano softas sujungė su savo rašoma muzika. Priekaištų nebuvo, gal tik tai, kad reikia išjungti “Apple OS X Gatekeeper”, nes neturėjau pinigų ir motyvo nusipirkt developers license ir pasirašyti softą (unidentified Apple developers). Kažkada dar šokėjas išjungė “Motus”, nors žadėjo, jog scenografė atspausdins savo korpusą ir pasirūpins “mygtuko saugumu”. O pagyrimai tokie, kad fainai, įdomu ir panašiai. Yra atsiliepimų ir čia:
Kol kas “Motus” daugiausia kalba apie garso valdymą, tačiau galima modeliuoti ir vaizdus. Ar jį matote jį daugiau profesionalų rankose ar paprastas jo valdymas skirtas būtent mėgėjams?
Daugiau profesionalų rankose. Galėtų naudoti ir Squarepusher, jeigu jo komanda dar kažko panašaus nepasidarė.
Ar “Motus” galėtų būti panaudotas, tarkim, žmonių su negalia komunikacijai?
Tokį klausimą gavau, kai buvau San Franciske. Mes judesio gestus paverčiam į muzikos garsus, tad visi gali naudot, kaip sugalvoja. Bet šiuo metu turim daug darbo vien tik su muzikantais ir šokėjais, todėl artimoje ateityje šio panaudojimo būdo plėtoti neplanuojame, nebent patys žmonės tą atras organiškai.
Jei būtų tokia galimybė, kuriems atlikėjams su mielu noru padovanotumėt “Motus”? Kokios muzikos klausotės dirbdami?
Tiems, kurie daug kasa ir sukioja garsus. Kas mėgsta adaptuoti naujoves, nebūtinai sudėtinguose užmanymuose. Arba kažkam iš megapop industrijos, kuri yra šlykšti, bet atneša daug reklamos.
Klausomės nuo dabo ir regio iki nozės ir lotynų amerikos ritmų. Kartais prisimenam LMP ir Dr. Green.
Kokiu garsu labiausiai mėgsti “mojuoti”?
Dažniausia mojuoju kažkuo tarp marimbos ir kalimbos. Už kelių mėnesių padarysiu daugiau interakcijų ir garsų nei tik baby scratch, kruopos ar shaker.
Internete:
Komentarai