Kas būtų, jei visuotinių rinkimų dieną žmonės staiga neitų balsuoti arba atėję imtų masiškai gadinti biuletenius? Taip ir nutinka bevardžiame ateities mieste, kurio gyventojai tuščiais popiergaliais paverčia 83 proc. biuletenių. Valdžia, siekdama sustabdyti šį pavojingą reiškinį, izoliuoja miestą ir paskelbia jo apsiaustį, tačiau pilietinio sąmoningumo užkratas ima veržtis už miesto sienų…
Vienas svarbiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio premijos laureatas José Saramago (1922– 2010) romane „Praregėjimas“ groteskiškai pašiepia dabarties gyvenimo principus ir įžvalgiai svarsto būsimas žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės ir inertiškos prigimties apakintą, tačiau tvarkos išsiilgusią visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių priežasčių.
„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.
Prieš dešimtmetį pasirodęs romanas greta politinio valdžios legitimumo klausimo nagrinėja universalias egzistencines žmonių atsakomybės, pasirinkimo laisvės ir gyvenimo prasmės problemas – tas, kurias užgriebė ankstesniame romane „Aklumas“, lietuvių kalba išleistame 2007-aisiais. Knygą džiugiai sutiko kritikai bei J. Saramago gerbėjai ir ji šiandien laikoma vienu geriausių šio autoriaus kūrinių.
José Saramago. Praregėjimas. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2015.
Komentarai