“Scanoramai” tikrai pasisekė su oru – kartu su festivaliu atėjo drėgnas ir tamsus ruduo – idealus metas smukti vidun į kino sales. 2003 metais kino festivalis prasidėjo kaip Šiaurės šalių kino forumas ir iš pradžių traukė išskirtinai skandinaviško kino gerbėjus. Pastaraisiais metais jo geografija išsiplėtė – šiandien renginio principai ir vertybės: dalintis geriausių filmų atradimais, provokuoti diskusijas, formuoti diskursus su kūrėjais ir ieškoti atsakymų į kinui aktualius klausimus. Lapkričiui “Scanorama” siūlo daugiau nei 100 įdomiausių ir vertingiausių pastarųjų metų Europos kino kūrinių, kviečia į susitikimus su reikšmingiausiais šiuolaikiniais kino kūrėjais ir į akistatą su pačiais savimi.
Tačiau prieš akistatą su savimi, stoji į akistatą su pinigine. Vieno seanso kaina – 5,5 euro (tiesa, yra 5 arba 10-ies bilietų abonementai ir bilieto sumažėja). Tiek dažniausiai moki už kiną multiplekse, bet čia – festivalis. Paprastai tokiuose renginiuose gauni krūvą visko už mažesnę kainą, brutaliai kalbant – didmena. Negaliu tvirtinti, bet spėju, kad festivalinių parodymų teisės kainuoja mažiau nei įprastų komercinių. Galbūt todėl pirmuosiuose mūsų aplankytuose seansuose salės buvo labiau pustuštės nei puspilnės. Nors sprendžiant iš paskelbtų papildomų populiariausių filmų seansų – publika ekonominę akistatą atlaikė.
“Scanorama” per daugiau nei dešimtmetį tapo savotiška atsvara anksčiau startavusiam “Kino pavasariui”. Pastarojo istorija skaičiuoja jau kelias dešimtis, todėl, natūralu, kad užsiimta patogesnė vieta priešais ekraną. Mums, kaip žiūrovams, tik geriau, kad yra bent šiokia tokia konkurencija ir festivaliai turi pasistumdyt ir pasitempt dėl savo programų.
“Meilė” / “Love” (rež. Gaspar Noé)
Pradėjome nuo vieno labiausiai intriguojančių festivalio filmų lakonišku pavadinimu. Intrigavo tai, kad jo režisierius – Gaspar Noé, atsakingas už tokius kino grynuolius kaip “Enter the Void” ir “Irreversible”. Žmogus, kurį visada domina tamsioji žmogaus pusė, paslėpti troškimai, sąmonės ir pasąmonės paribiai ir užribiai. Visą filmą pagrindinis herojus prisimena kelis metus, kai jį elektrino dabar jau jo buvusioji Elektra. Didžioji filmo dalis vyksta lovoje, visiškai atvirai ir 3D (nelabai supratau šio efekto prasmės; taip, “Žvaigždžių karai” privalo tokie būti, bet realistiniuose filmuose tai atrodo pritemptai). Vienoje scenoje nejučia turbūt kažkas net akinius bandė nusivalyt po ejakuliacijos. Taigi, per daugiau nei 2 valandas nuogas kūnas nebeintriguoja ir išsielektrina. „Šiuo filmu labiausiai priartėju prie to, ką per gyvenimą sužinojau apie būtį,” – sako režisierius. Tuomet prisimeni prieš kelis metus toje pačioje “Scanoramoje” rodytą M.Haneke “Meilę” ir ten būties atrodo daugiau.
“Flotel Europa” (rež. Vladimir Tomic)
Iš pradžių naudojamas VHS glitch’as linksmina, bet ilgainiui pradeda varginti. Keliskart filmo pradžioje pagalvojau, kad nutrūko juosta. Tema šiuo metu ant bangos – imigrantai. Tik prieš daugiau nei 20 metų ir atvykę ne iš Sirijos, o iš Bosnijos. Kopenhagoje jie laikinai buvo apgyvendinti daugiaaukščiame flotelyje (viešbutyje-laive) simboliniu pavadinimu “Europa”. Mažose belangėse kajutėse vyksta gyvenimas, politikos ir meilės peripetijos. Kažkas eina į mokyklą, kažką labiau domina dragsai. Neskaniai skamba, kai bosniai, išlipę Danijoje, drebia, kad čia – šūdina šalis ir dar skundžiasi, kad laive neįmanoma gyventi, nes… siūbuoja. Simboliškai atrodo ir per vietinę šventę šokdinama (tiksliau – tampoma) danų policininkė. Susinervinę flotelio gyventojai dažnai išmeta televizorių į kanalą, o “Raudonasis kryžius” galvoja, kad vėl pavogė ir suka prie sienos naują. Jie pavydžiai žiūri į danišką gerbūvį kitame kanalo krante, tačiau iš esmės bando čia pritaikyti savo paniatkes. Bendrai filmui trūksta dramaturgijos, vien imigranto dalios ir flotelio neužtenka. Filmas sumontuotas iš asmeninės VHS dokumentikos – savotiškų to meto vaizdo dienoraščių-laiškų, kuriuos žmonės siųsdavo savo artimiesiems.
“Lobis” / “The Treasure” (rež. Corneliu Porumboiu)
Rumunų naujosios bangos juosta, kurioje per tragikomišką situaciją atskleidžiamos post-socialistinės šalies problemos: vertybes pakeitęs komunizmas, godūs bankai ir palūkanos, juodoji rinka, kartų nesutarimai, korumpuota policija, stiprėjantis materializmas ir kt. Tačiau tai nėra moralizuojanti socialinė istorija. Greičiau truputį romantiška, truputį komiška šiuolaikinio Robin Hudo istorija, kurią pagrindinis herojaus vakarais skaito savo sūnui. Miglota kaimyno istorija apie kažkur užkastą prosenelių lobį, įžiebia nuotykių ieškotojų dvasią. Kuris tėvas nenorėtų parvežti sūnui lobio ir tapti jo herojumi? Deja, daugelis tėvų savyje jau užgesinę tokias vaikiškas fantazijas. Gal ir laimei, nes lobio ieškojimas – nedėkingas užsiėmimas. Valstybė ir jos pareigūnai kėsinasi savo dalies, aplinkiniai kaimiečiai juokiasi iš kvailų miestiečių, už mokesčiams skirtus pinigus išsinuomojamas metalo detektorius. Viskas galėtų vykti ir Lietuvoje, aktualijos beveik tos pačios, gal todėl šis filmas atrodo toks artimas. Ne toks įsirėžiantis ir fundamentalus kaip tautiečių prieš kelis metus sukurtas “Anapus kalvų”, bet vertas dėmesio.
“Sauliaus sūnus” / “Son of Saul” (rež. László Nemes)
Dar vienas festivalio sunkiasvoris, buvusio vengrų kino meistr Béla Tarro asistento, pilnametražis debiutas, apdovanotas Didžiuoju komisijos prizu Kanuose. Sunki ir tema – Holokaustas, tačiau geriausi filmai dažnai būna emociškai nelengvi. Galbūt todėl, kad praėjusią vasarą teko lankytis Aušvice, juosta įgavo papildomo krūvio. Saulius dirba Sonderkommando – specialiajame kalinių būryje, kurio užduotis – tvarkytis dujų kamerose: nuo pasmerktųjų kišenių kraustymo iki sudegintųjų pelenų naikinimo vandenyje. Mirtis Sauliaus nebestebina, tačiau po dujų kameros išgyvenęs ir čia pat numarintas berniukas tampa jo įsivaizduojamu sūnumi. Sauliaus veiksmai Biblijoje vertinami prieštaringai, taip pat elgiasi ir juostos herojus, dėl mirusio berniuko rizikuodamas savo ir kitų gyvybėmis. Jaunas vengrų režisierius pasirinko įdomią formą – ilgus vientisus kadrus ir tarsi ginklą prie pagrindinio herojaus pristatytą kamerą. Žiūrovas sąmoningai varginamas nuolatinio gainiojimo, triukšmo ir rėkimo („Vulcain“ apdovanojimas už geriausią garso režisūrą), moralinių dilemų. Nereikia net tiesiogiai rodyti visų žiaurumų (jie dažniausiai nepatenka į ryškumo zoną), kad pajustum ten buvusią beprotybę ir nužmoginimą. Nėra čia ir spilbergiškos pompastikos, romantikos ir happy end’o.
“Jubiliejus” / “Jubilee” (rež. Derek Jarman)
Šįkart pataikėme į jau a.a. režsieriaus retrospektyvą ir 1978-uosius. Kas dėjosi tuometinėje D.Britanijos popkultūroje? Teisingai – punk sprogimas. Anglijos karalienė Elžbieta I angelo Arielio pagalba patenka į dabartį, t.y. jau minėtus ’78-uosius: sprogimai gatvėse, dūmų kamuoliai, išdraikytos šiukšlės, padegtas kūdikio vežimėlis. Maištas virtęs kasdienybe. Moderni dykvietė, kurios chaosą valdo nuolat kvatojantis televizijos magnatas. Jis pakuoja ir pardavinėja naująsias pankroko žvaigždes. Tuo tarpu gatvėse su jomis brutaliai susidoroja specialūs policijos būriai. Didžiulėje šventykloje vyksta orgijos. Vaizdai kartais primena perestroikos filmus, kai jau viskas buvo galima, tik dar nebuvo aišku, kaip tuo pasinaudoti. Natūralu, kad juostoje atsirado vietos ir tuometiniams pankrokeriams: štai The Slits merginos daužo automobilį, aplink trinasi ir pagroja Adam Ant ir jo The Ants, televizoriaus ekrane nuolat sukasi pankovi popčartai, sukiojasi kitos to meto gatvės žvaigždutės.
“Naujasis Baltijos kinas. I programa”
Gal todėl, kad savi marškiniai arčiau kūno, ši seansas ypatingai domino. Reikia nukelti kepurę prieš “Scanoramą”, jaunam ir nepatikrintam kinui suteikusiai visus kozirius: viešumą, penktadienio vakarą ir didžiąją salę.
„Kinas yra jaunas kol jis ieško ir kol tie ieškojimai yra kūrybiški. Tai padeda rasti naują kiną kalbą“, – sako festivalio vadovė Gražina Arlickaitė. Negali nepritarti.
Tikėjausi pamatyti iki palubių filmų komandų narių ir jų giminių užpildytą salę. Juk ne kiekvieną dieną jaunimas gali pamatyti savo darbus tokio dydžio ekrane. Bet salėje buvo nepilni 2/3, o po filmų prisistatyti išėjo tik keli režisieriai, kitiems tai pasirodė gal ne taip svarbu. Žinoma, svarbiausia – tavo kūrinys, bet už jo nepasislėpsi.
Visuose 5-iuose pamatytuose lietuviškuose filmuose vis dar per daug lyrikos ir, paradoksas, beveik visi šie trumpametražiai yra… per ilgi. Viskas vyksta lėtai ir montuojama atsargiai. Mažai ryškių eksperimentų formoje (išimtis – reklamos kūrėjų “Somefilms” pateikti “Pokalbiai”) ir per daug švarios estetikos. Per daug teisinga – tikiuosi, tai – ne LMTA ugdymo pasekmės. Kas, jei ne jaunimas, turi laužyti standartus, rodyti jiems gerai pažįstamą gyvenimo purvą, eksperimentuoti. Nebūti puipomis.
Domo Petronio “Poliarinis vakarėlis” iš pavadinimo skamba mažiausiai kaip “101 Reikjavikas” ir kalba panašiomis temomis. (Net) džointas jame rūksta, bet… Simono Storpirščio herojus rytais keliasi kaip agurkas, nors vaidina, kad bokalu vandens malšina stiprias pagirias. Antiherojus (kaip jį pavadino režisierius) neturi aiškių neigiamų bruožų. O štai jo kaimyną vaidinantis Vytautas Narbutas (beje, daugelio kultūrinių judesių dalyvis VJ Vytas Realtime) apsinešęs ir pasivėlęs visiškai natūraliai. Yra daugybė filmų, vienaip ar kitaip rodančių tūsą. Bet čia tai rodoma taip dorovingai, kad atrodo, jog už nugaros stovi klientas, žudantis visas drąsias idėjas.
Andrių Šarapovą kai kas galbūt prisimena iš prieš 10 metų šaudžiusių Pieno Lazerių, kuriuose savo laiku dainavo Jazzu ir Giedrė. Dabar Andrius “šaudo” kine. “Pokalbiai” yra jo išnešiotas kūrinys (scenarijaus ir muzikos autorius bei režisierius), labiau primenantis impresionistinį muzikinį klipą. Šis kūrinys – spalvingiausias išraiškos formomis, tačiau po stipraus pirmojo įspūdžio loop’inamas tekstas pradeda skambėti pretenzingai ir atskiestai, o vaizdas primena įvaizdinę asociatyvinių sprendimų pilną gyvenimo (?) reklamą.
“Tiltai” – ilgiausias tarp kolegų (26 min.), tačiau tai sužinojau tik po seanso. Ši istorija neprailgsta, nors filmuojama tik vienoje lokacijoje ir veikia tik du personažai. Minimalios priemonės – maksimalus rezultatas. Austėjos Urbaitės kūrinyje netrūksta poezijos, tačiau ji – gyvenimiška ir organiškai liejasi su rudens gamta. Dialogas baidarėje intriguojantis jau vien todėl, kad pašnekovai negali pažiūrėti vienas kitam į akis, o bandymas išlipti į krantą baigiasi… skirtinguose krantuose. Clotilde Solange Rigaud ir Gediminas Rimeika personažai priversti atsisveikinti su paauglystės prisiminimais ir statyti naujus tiltus į ateitį.
Dokumentinis Živilės Mičiulytės filmas “Žana” pasakoja apie lėšas savo draugams Ukrainoje renkančią merginą (beje, ex-LMTA aktorinio studentę). Kaip juokavo filmo operatorius Narvydas Naujalis, pusę filmo nufilmavo pati Žana. Tiesa, kadrai iš fronto linijos – vieni stipriausių. Tuo tarpu režisierę domina pagrindinės herojės savijauta balansuojant tarp saugios ir sočios taikos bei realistiško ir ne tik fiziškai varginančio karo. Savotiška šizofrenija. Tema įdomi ir (ne)dėkinga, tačiau Žanos portrete trūksta gilesnių štrichų.
Socialinė komedija “Iglu”, kurią pastatė Vytauto Katkaus ir Marijos Kavtaradzės duetas, kartu su “Tiltais”, įdomiausi darbai šių metų programoje. Beje, čia savo santykius su mergina vėl ne visai sėkmingai aiškinasi tas pat G.Rimeika. Tik šįkart visiškai priešingoje aplinkoje – pilkų devyniaaukščių apsuptame kieme. Netikėtai kieme atsiradusi ledo trobelė, sukelia kaimynų diskusijas ir gana aiškiai parodo daugumos priešiškumą viskam, kas neįprasta, keista ir kitaip. Filmo logiką griauna tik neaiški traktoriaus atsiradimo ir panaudojimo linija – kam visa tai? “Iglu” primena dažnai panašius visuomenės susvetimėjimo ir priešiškumo klausimus nagrinėjantį skandinavų kiną.
„Naujojo Baltijos kino“ konkurse varžėsi 14 filmų – 5 lietuviški darbai, 6 estų režisierių filmai ir 3 trumpametražiai iš Latvijos. Komisijos ir Ore.lt nuomonės sutapo – geriausiu programos trumpametražiu filmu buvo išrinktas Austėjos Urbaitės filmas „Tiltai“. Tai pirmas kartas „Naujojo Baltijos kino“ konkurso istorijoje, kai geriausiu Baltijos šalių trumpametražiu filmu tampa darbas iš Lietuvos. „Tiltai“ buvo pripažintas ir geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu.
“Bridžendas” / “Bridgend” (rež. Jeppe Rønde)
Festivalio pabaigai ir ramiam sekmadieniui pasirinktas dano filmas lietuviams tokia artima savižudybių tema. Nuo 2007-ųjų Velso provincijos miestelyje žudosi paaugliai ir jų skaičius jau perkopė 80. Juokingi skaičiai Lietuvai kur kasdien (!) nusižudo 2-3 žmonės. Pagrindinė herojė, vietinio policininko dukra, patenka į vietinę chebrą, kurioje mirtis – net šiek tiek romantizuojama. Jei vaidmeniui būtų parinkta daugiau emocijų reiškianti aktorė, gal būtų įtikinamiau, bet… Bosuojantis garso takelis gelbsti situaciją ir priverčia suklusti. Bet net tai, kad filmas paremtas tikrais įvykiais, nepriverčia įsijausti iki galo. Nors tema aktuali – ją viename epizode išrėkia vienas paauglių: “Nekenčiu jūsų visų!” Įsirašyt galima patiems: tėvai, mokytojai, bažnyčia…
Internete:
Komentarai