Atidesni šokių muzikos mėgėjai šį vardą jau turėjo įsiminti. Pastaruoju metu Rygos elektroninės scenos judintoja Lietuvoje grojo ne tik klubuose, bet ir pagrindiniame šokių muzikos festivalyje “Sūpynės” (sklinda gandai, kad 2016-aisiais šio nuostabaus reiškinio gali nelikti). Ksenija nemėgsta užsisėdėti vienoje vietoje nei gyvenime, nei muzikoje, kur ji varijuoja nuo džiazo iki IDM, nuo lounge iki disco, nuo tech house iki techno.
2003-aisiais mergina pateko į muzikos pinkles, metė fotoreporterės darbą ir pradėjo vesti radijo laidą “Intelligent Beats”, kurioje miksuodavo jazz, downtempo, deep house & experimental electronica. Netrukus ir pati pradėjo groti kaip dydžėja, o 2007-08 metais buvo paskelbta geriausia DJ mergina Latvijoje.
Šiandien Ksenija daugiau užsiima savo kūryba – šiemet išleido debiutinį albumą “Japanese Georgians”, po kurio perklausos ir nutarėme susipažinti su atlikėja artimiau. Prisimenam “Sūpynes” ir kalbamės.
Užaugai muzikalioje šeimoje, apsupta klasikinės ir popmuzikos. Papasakok daugiau apie savo vaikystės muzikinę aplinką…
Mano senelė buvo operos dainininkė, ji dažnai man dainuodavo žinomų operų partijas. Taip pat turėjau daugybę vinilo su vaikiškomis Sovietinės animacijos dainomis ir popmuzika, Modern Talking, Alla Pugacheva ir panašiai. Tėvas buvo bitlų ir Vladimiro Vysockio fanas. Todėl žanrų ribos buvo labai plačios. Vėliau išmokau naudotis juostiniu magnetofonu ir klausytis Abba ir kitų grupių, kurių vinilinių albumų Sovietinėse parduotuvėse nebuvo. Mama vietiniame turgelyje pirkdavo piratines kasetes, tiesiog paklausydavo ir nusipirkdavo, kas jai patikdavo. Tik po 10-ies metų supratau, kad tai buvo tokie Detroit techno ir elektroninės muzikos pagrindai kaip Inner City ar Kraftwerk.
Radau tokį tavo apibūdinimą: “Ksenia Kamikaza – mergina iš Rygos su berlyniečio dvasia”. Kokius panašumus į Berlyną randi Rygoje? Ar kada nors galvojai kraustytis į Vokietiją?
Tiesą sakant, mano tėvas – vokietis, todėl šioje kultūroje jaučiu daug ką bendro. Žinoma, kaip DJ ir prodiuseris, turėjau minčių kraustytis į Berlyną, tačiau niekada neturėjau tikros galimybės. Todėl dažnai ten keliauju, lankausi klubuose, pagroju pati. Tai – vieta įkvėpimui. Ir nėra jokių panašumų tarp Berlyno ir Rygos (šypsosi). Berlynas – didelis miestas, augantis ir nuolat judantis. Ryga – maža ir labai konservatyvi. Todėl Berlynas yra tarsi šviežias oras Rygos atlikėjams.
Kaip manai, kodėl fotografija tavo gyvenime užleido vietą muzikai? Juk fotografas – pakankamai seksuali specialybė…
Tiesiog suvokiau, kad man patinka fotografuoti pačiai sau, o ne pagal kitų nurodymus. Dirbti fotoreportere laikraštyje nebuvo linksma, tačiau juolab neesu studijinis žmogus. Man reikia judesio aplink mane. Tuo metu bandžiau save kaip radijo laidų vedėja ir organizatoriai pradėjo kviesti groti jų vakarėliuose – tuo metu man tai pasirodė teisinga kryptis. Taip iš tikrųjų ir buvo. Dabar daug keliauju, fotografuoju aifonu ir “Lomo” – tik tam, kad atsiminčiau geriausius gyvenimo momentus bei parodyčiau pasaulį savo sekėjams.
Kalbant apie Latvijos muzikinę sceną, priekyje paprastai minimas indie rokas. Kokia situacija jūsų elektroninės muzikos scenoje?
Elektroninė scena išties maža. ’90-aisiais buvo kitaip, didžiulė reivų banga, žurnalai apie Rygą rašydavo kaip apie buvusios SSRS reivo sostinę. Turėjome (ir vis dar turime) Janį Krauklį, pirmąjį vinilo dydžėjų Sovietų Sąjungoje, didelį meistrą. Jis iki šiol yra guru visiems rimtiems elektronikos atlikėjams Latvijoje. Vis dėlto, nuo to laiko viskas po truputį mažėjo. Indie rokas iš tiesų valdo, turime teisingų komercinių klubų, tačiau elektronikos scena šiuo metu užima žemiausias pozicijas. Turime labai gerų prodiuserių, bet kažkodėl neturime reikiamos bendruomenės.
Prieš kažkiek metų buvai išrinkta geriausiu Latvijos dydžėjumi…
…iš tikrųjų buvau ne geriausiu dydžėjumi, bet geriausia DJ mergina Latvijoje. Bet niekada nesiekiau šio apdovanojimo, nes tokia neesu. Niekas nėra. Žinai, kai nuvažiuoji į festivalius Europoje ir klausaisi tokių žinomų vardų kaip Matthew Dear ar Kasper Bjorke, kaip gali vadinti save geriausiu? Kai sugebėsiu groti taip rafinuotai, kaip jie, tuomet sau pasakysiu “Esi gera”. Bet aš dar tik pakeliui.
O kurį Latvijos atlikėją apdovanotum už 2015-uosius?
Būtinai paminėčiau -=UHU=-, jis taip pat šiemet išleido albumą.
Daug kartų grojai Lietuvoje. Ar yra skirtumas tarp Latvijos ir Lietuvos publikos?
Didžiulis skirtumas. Lietuviai atviri, pasiruošę eksperimentams ir naujai muzikai. Jie pasiruošę tūsintis nuo vidurnakčio iki popietės. Kaip minėjau, latviai yra konservatyvūs, jie mėgsta tokią muziką, kurią gali suprasti. Jie nemėgsta ilgai tūsintis, jiems labiau patinka privatūs vakarėliai namuose nei ėjimas į klubus. Latviai mėgsta dainas, todėl čia toks populiarus indie rokas.
Įkūrei “Platz fur Tanz” promo leiblą. Ko galima iš jo tikėtis?
Įkūriau tam, kad galėčiau daryti savo tūsus. Per 6 metus jis tapo vienu svarbiausių Latvijoje ir pradėjome leisti muziką. Tik tokią, kuri man patinka. Padedu tiems, kas neturi galimybių išleisti savo kūrybos kur nors kitur. Pirmas žingsnis yra labai svarbus. Žinoma, dauguma muzikantų svajoja dirbti su “Kompakt” ar “Desolat”, tačiau jie turi nuo kažko pradėti. Jei muzika užkabina mano vidines stygas, žinoma, imuosi leidybos. Tai visada bus elektroninė muzika, bet nenoriu, kad tai būtų vieno stiliaus leiblas. Jis turėtų būti meniškas, o ne įprasta 4×4 šokių muzika.
Tu taip pat dalyvauji ir Naïve Dreamer projekte. Papasakok daugiau apie svajoklius?
Anksčiau tai buvo mano prodiuserinis slapyvardis. Tačiau pasaulinėje scenoje, kol nesi labai populiarus, geriau turėti vieną vardą. Jei esi žvaigždė, gali turėti nors ir 20. Todėl nusprendžiau toliau kurti muziką kaip Ksenia Kamikaza. Galbūt vėliau paliksiu Naive Dreamer IDM/ambient projektu, o Ksenia Kamikaza bus DJ ir techno prodiuserė. Pamatysim.
O jei klausi, kodėl taip pasivadinau… Manau, visi menininkai yra bent truputį naivūs svajokliai. Svajojame sukurti dainą, kurią visi pamėgtų. Realybėje tam reikia sunkiai dirbti. Taigi, Naïve Dreamer atspindi mano būseną, kai nedirbu, o tik svajoju, kuriu muziką, įrašinėju garsus, galima pasakyti, bėgu nuo realybės.
Tavo debiutinis albumas “Japanese Georgians” dalyvauja sutelktinio finansavimo platformoje “Indiegogo”. Ar kampanija sėkminga?
Nelabai. Tačiau ji vis dar tęsiasi. Galbūt problema ta, kad beveik visi mano gerbėjai yra draugai ir jie tikisi, kad gaus albumą dovanų. Pastaruoju metu muziką per lengva gauti, niekas neįžiūri joje darbo, didžiulio darbo, o tik malonumų kupiną hobį.
Kas tie Japonijos gruzinai?
Prieš daugelį metų sutikau vaikiną ir jis, išgirdęs mano slapyvardį Kamikaza, paklausė, ar tu – Japonijos gruzinė? Atsakiau, kad tai – tik mano pseudonimas, tačiau man patiko ši idėja. Todėl, pradėjus kurti savo albumą ir pajutus, kad jis – labai asmeniškas, pamaniau, kad galėčiau pavadinti jį “Japanese Georgians”, kaip savo slapyvardžio alter ego.
Kokio kūrinio geriausia klausytis pakeliui iš Rygos į Vilnių?
Keliaudama į Vilnių, paprastai klausau techno, taip besiruošdama savo setui. Tai galėtų būti Phil Kieran – Wasps Under A Toy Boat (Planetary Assault Systems Remix), jei kalbėtume apie 2015-ųjų gruodį. Pakeliui atgal, miegočiau arba klausyčiau ambient arba dub reikalų, tarkim DeepChord arba Strië.
Internete:
soundcloud.com/ksenia_kamikaza
Komentarai