Kas dedasi moters galvoje, kuomet neišvengiamai 24 valandas per parą tenka būti nedidelėje patalpoje su penkiomis pradžioje visiškai nepažįstamomis bei absoliučiai skirtingo charakterio moterimis? Atrodo, pabėgti būtų lengviausia išeitis, tačiau tai nėra taip paprasta kuomet esi prijungta prie chemoterapijos aparato. Atsakymo į šį klausimą ieško jauna dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, jau vasario 1 d. kartu su septyniomis aktorėmis pristatanti savo pjesę „Terapijos“. Skaitymas vyks OKT Studijoje. Įėjimas laisvas.
Dramaturgė pjesę pristatė bei tobulino festivalyje „New Baltic Drama“, vykusiame Latvijoje. Vienas iš kūrybinių etapų vyko tarptautinėje moterų dramaturgių konferencijoje Pietų Afrikos Respublikoje. „Terapijų“ pristatymas OKT Studijoje – taip pat pjesės vystymo dalis. Dramaturgė bei aktorės tikisi, jog žiūrovai pasiliks ir pokalbyje po skaitymo.
Pjesę skaitys žinomos skirtingų kartų aktorės. Tai – Nelė Savičenko, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Agnieška Ravdo bei Eglė Valadkevičiūtė.
Pristatome trumpą pokalbį su pjesės autore Birute Kapustinskaite.
Kodėl vienai pirmų savo pjesių, kai tau yra dar tik 26-eri, pasirinkai tokią temą? Ir apskritai, kas paskatino rašyti „Terapijas“?
Visi kalbame apie dalykus, kuriais gyvename ir kurie mums rūpi. Pjesėje susipina kelios mane dominančios temos. Tai kovojimas su vidinėmis baimėmis, šiuo atveju mirties ir nežinomybės akivaizdoje: kaip kiekvienas iš mūsų jas slapstome, ką darome, kad tik jų negirdėtume, o gal kaip tik – garsiai rėkiame, juokiamės iš jų, bandydami jas deaktyvuoti. Kita vertus, tai priverstinis buvimas vienoje nedidelėje patalpoje su absoliučiai skirtingo charakterio žmonėmis ir neišvengiamas susidūrimas su jų principais, norais, buitimi 24 valandas per parą.
Pjesė labai asmeniška. Asmeniškumo aspektas ir motyvavo, ir veikė kaip trukdis, kurį reikėjo perlipti, kad galėčiau žiūrėti į medžiagą iš tam tikros distancijos.
Skaitant pjesę atrodo, jog tame procese dalyvavai betarpiškai, tarsi gulėjai septintoje lovoje ligoninės palatoje ir gėrei visą informaciją į save. Kaip iš tiesų viskas vyko?
Pusę metų praktiškai gyvenau vienoje iš tokių palatų, lankydama mamą. Būnant ten matai tuos pačius veidus, laikui bėgant susipažįstate, sužinai vis daugiau apie juos, matai jų buitį, įpročius, konfliktus. Vienos moterys linkusios atsiriboti – kitos bendrauti. Vienas erzina kitų pokalbiai, antros nori juokauti ir dalintis istorijomis, trečios gali ištisą dieną pragulėti užsidariusios savyje.
Dar būnant palatoje sakiau mamai, kad būtinai reikės apie tai rašyti pjesę, nes čia toks gyvenimas vyksta! Toks specifinis – ne tik gyvenimas uždaroje patalpoje, gyvenimas tarp nepažįstamų žmonių, gyvenimas vien tik tarp moterų, bet dar ir kovojant – su liga, sveikatos nebuvimu, baimėmis. Ten atsidūrusios moterys turėjo ne tik ieškoti būdų kaip priimti situaciją, į kurią pateko, kaip rasti vidinę harmoniją, bet ir kaip priimti kitas. Norėjosi tą fiksuoti, bet ne dramatizuojant, o išlaikant humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Papasakok apie patį „Terapijų“ kūrimo procesą.
Procesas ir prasidėjo ten, prieš trejus metus. Idėja fiksuoti chemoterapijos palatose praleistą laiką nepaleido manęs. Man buvo labai svarbu dirbti su medžiaga ir patirtimi, kurią radau tose palatose, nors pradžioje dar nežinojau nei kaip, nei kokia forma galėsiu tą medžiagą „minkyti“.
Pjesės konceptą pristačiau Latvijoje, dramaturgų dirbtuvėse. Atsirado pirmas draftas, antras draftas. Kuo toliau, tuo aiškiau supratau, kad noriu ją vystyti. Susitikau su bendrakursėmis, pasidarėm skaitymą savame rate, be žiūrovų, buvo labai naudinga išgirsti ir jų komentarus.
Tada pristačiau „Terapijas“ dramaturgių konferencijoje Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje, vyko vieši pjesės skaitymai. Pradėjau įsivaizduoti veiksmą konkrečiau: konkrečioje erdvėje, pradėjau galvoti apie konkrečias aktores.
Kodėl būtent šios šešios aktorės? Kaip jas rinkais? Kaip jos sureagavo gavę kvietimą prisijungti prie tokios medžiagos?
Seniai norėjau išbandyti tokį darbo principą, kad dar rašant pjesę susitinki su aktoriais. Jie garsiai skaito pjesę, dalinasi savo įžvalgomis tiek iš aktorinės pusės, tiek iš savo personažo perspektyvos: kas veikia, kas neveikia, kas tikra, ko dar reikėtų ieškoti. Labai džiaugiuosi, kad būtent šios aktorės, kurias ir įsivaizdavau konkretiems vaidmenims – sutiko. Jų įsijungimas dar rašymo etape labai padėjo suvokti tam tikrus dramaturginius dalykus.
Apskritai, dramaturgija yra taikomoji literatūra, todėl dramaturgui būti „su savimi“ sveika iki tam tikros ribos, kažkuriuo metu personažams reikia išlįsti į dienos šviesą, pasižiūrėti, ar sugalvotos scenos iš tiesų veikia. Kas veikia galvoje, dar nebūtinai veikia realybėje. O šios aktorės iškilo prieš akis dar galvojant, gryninant personažus. Nebuvo dvejonių, kad tai turi būti jos, buvo tik nerimas, kad nesutiks. Kai sutiko – labai džiaugiausi, visuomet žavėjausi jų kuriamais vaidmenimis.
Pradžioje dalinomės situacijomis, susijusiomis su ligoninėmis, pačia liga. Buvo ir nerimo, ir nejaukumo momentų, nes tai labai arti – visų draugų, šeimos ratuose yra žmonių susidūrusių su vėžiu. Bet kalbėti viešumoje apie tai vis dar, kažkodėl, nemalonu, nepatogu. Tarsi kalbėjimas prišauktų ligą, o susirgusieji būtinai turi būti matomi kaip pasmerktieji. Vėliau, kuo toliau, tuo dažniau pradėjome dalintis kasdienėmis situacijomis, galinčiomis atsitikti nebūtinai gulintiems palatoje, atsirado perspektyva, išryškėjo humoro aspektas, aiškėjo personažai, jų tikslai, baimės ir norai. Man pačiai tai buvo ir yra nauja patirtis.
Birutės Kapustinskaitės pjesės „Terapijos“ atviras skaitymas – jau vasario 1 d., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val. Įėjimas laisvas.
Komentarai