Planas paprastas – grupė susirinko, per kelias dienas gyvai įrašė naujus kūrinius, albumą pavadino “Cassette Concert”, nukopijavo į kasetes, sudėjo jas į 10 magnetofonų ir išdalino žmonėms. Buvo paprašyta paklausyti albumo ir perduoti magnetofonus kitiems. Taip buvo atsigręžta ne tik į primirštą muzikos laikmeną, bet ir į “skaitmenizuotus” mūsų santykius, kuriuose viską galima sužinoti, išsiaiškinti ir perduoti virtualiai. Ar mūsų “analoginiai” ryšiai dar gyvi, nusprendė išsiaiškinti latvių psichodelinio roko grupė The Pink Elephant.
Po to, kai praėjusį pavasarį buvo išleistas debiutinis kvarteto albumas “Mellowing”, reikalai pajudėjo. Grupė išvažiavo į turą po Baltijos šalis (gal ir tau teko juos pagauti Vilniuje?), o vasarą pasipylė festivaliai, tarp jų solidžiausias – “Positivus”. Lietuvoje “drambliai” sugrojo tokiuose skirtinguose renginiuose kaip “Vilnius Psych Fest” “Kablyje” ir… “Bliuzo naktyse”. Po tiek kelionių, The Pink Elephant aprimo ir per kelias savaites gimtajame parke ir mokyklos rūsyje įrašė naujus kūrinius.
Įrašų sesijos rezultatas – antrasis albumas “Cassette Concert”, įrašytas į kasetes ir išdalintas kartu magnetofonais. Žmonių paprašyta paklausyti ir perduoti magnetofonus savo draugams, giminėms ar nepažįstamiesiems. Muzikantai tikisi, kad kiekviena perklausa taps nedideliu koncertu. Turint omeny, kad prieš perduodami albumą, žmonės pasiklausys vieną ar kelis kartus ir tai bus savotiškas įsimintinas laikas, panašiai kaip praleistas gyvame koncerte. Grupė supranta, kad užduotis gana sudėtinga – kažką reikia atiduoti, nepasilikti tik sau (visiškai priešinga užsidariusių melomanų-kolekcionierių mąstymui), tačiau ši idėja paremta visišku atsisakymu. Grupės gitaristas Edvards Broders sako: “Suteikiame tau šansą nebūti savanaudžiu, nebūti godžiu, bet mylėti ir dovanoti”.
Kasetės yra analoginės, jos turi vienintelę paskirtį – garso atkūrimą. The Pink Elephant neleis jokių skaitmeninių kopijų, albumą bus įmanoma išgirsti tik kasetėje. Kasdien internete išleidžiama nesuskaičiuojama galybė įrašų, šis informacijos perteklius daugumai mūsų jau kelia nuobodulį ir nuovargį. Ši grupė trumpam, bet nori viso tavo dėmesio. Galbūt vieną dieną “albumas” (t.y. magnetofonas su kasete) atsidurs tavo draugo rankose ir jūs vėl susitiksite, paklausysite šio albumo ir tai išliks kaip nostalgiškas prisiminimas apie puikų koncertą. Galbūt tai skamba kaip naivi ir romantiška svajuko dramblionė, bet vis įdomiau nei dar vienas pro ausis praslydęs e-albumas?
Trumpai pasikalbėjome su jau minėtu gitaristu Edvards Broders ir bosistu Alberts Levics.
Savo naująjį albumą “Cessette Concert” įšleidot, natūralu, kasetėse. Kaip jums atrodo, kodėl toks nepatogus retro formatas grįžta kartu su vinilais? Atrodo, virtualūs skaitmeniniai formatai kažką pavogė iš muzikos…
Edvards: Sakyčiau, tai prasidėjo labai anksti mūsų vaikystėje. Pirmoji mano išgirsta muzika skambėjo iš kasetinio magnetofono ir, atsimenu, valandų valandas klausydavu AC/DC ir keleto Latvijos grupių. Kažkur pasąmonėje susiformavo savotiškas ryšys su šiuo formatu ir buvo tik laiko klausimas, kada padarysime kažką panašaus. Nežinau, ar tai grįžta, ar ne, bet, kaip minėjau, su šiuo formatu mane sieja labai asmeninis ryšys. Nemanau, kad tai kuo nors keistas ar “blogas” formatas, kaip ir vinilas, jis suteikia muzikos klausymui išskirtinę patirtį. Negali naudotis kasetinio ar vinilo grotuvo kaip daugiafunkcinio aparato, jie yra skirti tik muzikos klausymui.
Alberts: Na, galima teigti, kad skaitmenininiai formatai pavogė kažką iš muzikos, bet sakyčiau, kad jie suteikė per daug galimybių. Kiekvienas gali įrašyti albumą ir kasmet išleidžiamų įrašų skaičiai staigiai auga, palyginus, pavyzdžiui, su prieš tai buvusiu dešimtmečiu. Ir tas pat vyksta ne tik su muzika, tačiau su visa informacija iš esmės. Visko tiesiog per daug. Todėl mes grįžome prie vieno prietaiso, skirto vienai funkcijai. Nesakau, kad skaitmeniniai formatai ir informacijos marios yra kažkas blogo savaime. Turiu omeny, kad turėtume daugiau dėmesio skirti kaip tai keičia mūsų mąstyseną ir veiksmus, ar tikrai tai – geriausias kelias… Sorry, truputį nugrybavau… Kodėl tai grįžta? Skiriasi skambesys ir visas procesas klausant vinilo ar kasečių yra žymiai asmeniškesnis.
Taigi, kiekvienas magnetofonas su jūsų albumu viduje yra tarsi asmeninis grupės pasirodymas. Kitą įrašą paskleisite VHS kasetėse, kad žmonės galėtų jus matyti?
Edvards: Jo, galima ir taip sakyti. Tai – tarsi koncertas kasetėje jau vien todėl, kaip jis buvo įrašytas – visi kartu grojome dviejuose kambariuose (atskiros būgnų ir gitarų erdvės) ir viską įrašėme gyvai. Nemanau, kad darysime kažką panašaus ateityje, tai buvo tik eksperimentas ir įdomi patirtis mums ir grupės gerbėjams. Nors kas žino… Galbūt net minidiskuose, jei kas nors atsimena tuos mažus dalykėlius.
Alberts: Jei kažkam duodi magnetofoną su įrašyta kasete, tuomet taip, tai tarsi koncertas. Po to, kai jis perduoda magnetofoną toliau, visa tai baigiasi ir lieka tavo atmintyje kaip tam tikra patirta emocija. Kad ši patirtis būtų gyvesnė, viską įrašinėjome kartu. Kalbant apie VHS, nemanau.
Klausytojui suteikiate galimybę nebūti savanaudiškam ir godžiam, o priešingai – mylėti ir dovanoti. Kaip manote, ar žmonės šia galimybe pasinaudos?
Edvards: Galbūt, sunku pasakyti. Jei būčiau šių žmonių vietoje, greičiausiai dalyvaučiau. Bet aš esu tik aš, todėl negaliu pasakyti, kuo visa tai pavirs. Iš esmės visi žmonės, kuriems pasakojome apie savo idėją, vertino ją skeptiškai, tačiau išgirdę, kas už to slypi, jie suprato esmę ir užtikrino mus, kad jei magnetofonas atkeliaus iki jų, jie perduos jį toliau.
Alberts: Iš tikrųjų nežinau, man tai – įdomioji dalis, pamatysime.
Kas nors perrašys ir nukopijuos jūsų albumą į skaitmeną. Persekiosite juos ar leisite procesui vystytis natūraliai?
Edvards: Na, sėkmės! Bet jei rimtai, didelė tikimybė, kad tai nutiks, bet, manau, čia mes nelabai galime ką nors pakeisti. Quentin Tarantino ką tik sukėlė skandalą dėl savo naujausio filmo, bet, spėju, jis taip pat nelabai galėjo ką nors padaryti.
Alberts: Būtų šaunu, jei albumas keliautų iš rankų į rankas tik magnetofonuose ir idėja išliktų švari, tačiau jei kas nors nukopijuos jį, tai irgi gerai. Tikrai nekovosiu prieš tai.
“Casette Concert” platinimas priklauso nuo pirmųjų 10 žmonių, kurie gavo magnetofonus su kasetėmis. Kaip nusprendėte, kas bus tie pirmieji?
Edvards: Bijau, šiuo metu tai yra paslaptis, todėl reikia palaukti ir sekti mūsų socialinius tinklus, kad sužinotumėt, kaip viskas vyksta.
Alberts: Pagrosime “Scrabble” ir pamatysime, kurie žodžiai pasigirs pirmiausia.
Tikitės, kad albumai iškeliaus už Rygos ribų? Ar yra galimybių išgirsti albumą Lietuvoje?
Edvards: Žinoma! Turime minčių, kaip išplatinti jį visame Baltijos regione, tačiau visa tai dar tik vystosi ir, tikiuosi, savo brangius draugus ir gerbėjus Lietuvoje bei Estijoje pasieksime dar prieš festivalių sezoną!
Alberts: Planavome paskleisti daugiau magnetofonų Estijoje ir Lietuvoje, tačiau būtų jėga, jei jie patys ten nukeliautų iš Rygos.
Internete:
Komentarai