Disclaimeris: autorė pirmiausia norėtų prisipažinti, kad į “Sundance” važiavo pirmą kartą ir dalį sprendimų, kuriuos filmus žiūrėti ir apžvelgti, ją įkvėpė staigus pakilimas aukštai virš jūros lygio, gaivus Jutos kalnų oras bei energiją stimuliuojantys deguonies flakonėliai, šaltis, žiema, vėlavimas, filmų kūrėjai, aktoriai, komikai, agentai ir atstovai spaudai, sutikti vakarėliuose, lounguose, atsipalaidavus viename šilto vandens krateryje ir keliose jacuzzi. Nepaisant to, kritinio autorės mąstymo malonumai ir stresas beveik nepaveikė, ir ji, pailsėjusi, pristato jums blaivų žvilgsnį į šių metų festivalį: filmų apžvalgas, virtual reality experiences, instaliacijas ir bendras šių metų filmų programos bei Amerikos kino industrijos tendencijas.
Kadangi “Sundance” yra pagrindinis Amerikos kino įvykis, pirmiausia noriu apžvelgti filmus, kurie pristato šalį su visom jos traumomis, skauduliais, prieštaravimais, stebuklais ir žavesiu. Programos direktorius ir sudarytojai minėjo, kad šių metų filmai parinkti pagal dabarties realijas, t.y. senų visuomenės žaizdų atvėrimą – “Black Lives Matter” judėjimą prieš institucinį rasizmą ir policijos smurtą, kalbėjimą, apie problemas dėl ginklų kultūros ir suvokimą, kad radikalių dešiniųjų politikų kišimasis į moterų kūnus ir autonomiją nuolat stiprėja. Šių problemų atgarsius girdim ir Lietuvoje. Pirmyn.
BIRTH OF A NATION
Birth of A Nation, filmas apie tai, kas atsitinka, kai žmogus nusprendžia nusimesti grandines, kurių nebegali ir nebenori pakelti, buvo didžiausias šių metų “Sundance” hitas. Jis susižėrė stambiausius apdovanojimus, stovinčios publikos ovacijas kiekvieno seanso pabaigoje, ir buvo kino platintojams parduotas už didžiausią sumą festivalio istorijoje.
Veiksmas vyksta 1831 Amerikoje, Virdžinijos valstijos plantacijoje. Herojus, Nat Turner, vergauja medvilnės laukuose ir laikas nuo laiko skaito pamokslus bažnyčioje kitiems vergams. Aplinkinėse plantacijose kalasi vergų nepasitenkinimo užuomazgos ir, nors Nat vergvaldys, palyginus su kitais, nėra žiaurus, jis Nat “išnuomoja” bibliniais tekstais aiškinti kaimynų vergams, kad jų dalią nulėmė dievas ir nieko čia nepadarysi. Nat emociškai žlugdo ne vien tik prievolė varyti propagandą priespaudos kamuojamiems likimo draugams – jis priverstas žiūrėti, kaip išraunant dantis ir per prievartą maitinant kankinami pasipriešinti bandę vergai, kaip jo žmona buvo sumušta ir išprievartauta. Galima nuspėti, kad istorija baigiasi sukilimu – naktį vergai, keliaudami iš sodybos į sodybą, vieną po kito žudo visas vergvaldžių šeimas ir jų (baltaodžius) padėjėjus.
Skerdynės rodomos atvirai ir pilnai, kamera neleidžia žiūrovui pailsėti ar nusukti akių. Toks revoliucinis smurtas yra paskutinė nevilties instancija, verčianti susimąstyti apie tai, kaip siekiama pokyčių esamoj santvarkoj. Garsiai ir aiškiai visuomenėje įsišaknijusį rasizmą pastaruoju metu į viešumą keliantys juodaodžių judėjimai mandagiai nelaukia, kol visuomenė bus “pasiruošusi” pokyčiams. Vergvaldžiai, kad ir kokie kilnūs būtų, niekada savanoriškai neatsisakys savo privilegijų.
Režisierius Nate Parker, juostoje atliekantis pagrindinį vaidmenį, taip pat nemandagiai pasisavino filmo pavadinimą iš tragiškai rasistinio D W Griffith 1915 m. nebylaus kino “šedevro”. Ir jis tikslus – tikroji nacija negalėjo egzistuoti, kol atskirtoji dalis žmonių patys neišsiplėšė sau laisvių ir teisių. Čia jau nebe “Dėdės Tomo Trobelė,” kurią, beje, jau seniai reikėjo išmesti iš privalomosios literatūros sąrašų.
Apdovanojimai:
Didžiosios žiuri prizas dramos filmų kategorija
Žiūrovų apdovanojimas dramos filmų kategorija
TRAPPED
Trapped arba Įsprausta į Kampą – dokumentinis filmas apie JAV besikerojančius abortų atlikimą sunkinančius įstatymus, iš esmės vedančius prie nėštumo nutraukimo uždraudimo. Daugeliui žiūrovų, ypač moterims, filmas turbūt patektų į body horror kategoriją. Pagrindinis veiksmas vyksta respublikonų (dešiniųjų) valdomose, daugiausia pietinėse, valstijose, kur didelę įtaką politikams ir juos renkantiems piliečiams daro krikščionių radikalų bendruomenės, kurių programos tikrai nesiderina su seksualine laisve ar moterų apsisprendimo teise savo kūno ar vaikų skaičiaus planavimo atžvilgiu.
Šie įstatymai siekia uždaryti kiek įmanoma daugiau abortus atliekančių klinikų, prigalvojant joms vis naujų su medicininiais faktais nesusijusių taisyklių, tarkim: klinikos negali būti arti mokyklų ar bažnyčių, įranga – tokia pati kaip skirta širdies operacijoms, nors tai visai nereikalinga, ir taip toliau. Jei negali paklusti nuolat besikeičiantiems reikalavimams, klinika turi užsidaryti, ir moterims, kurios finansiškai išgali, tenka keliauti į kitus miestus ar kitas valstijas – arba pačioms nelegaliai ir pavojingai bandyti nutraukti nėštumą arba tiesiog gimdyti. Prie likusių klinikų vyksta nuolatiniai protestai, asmeniškai gėdinantys ir įžeidinėjantys pacientes ir daktarus. Jie, beje, kasdien rizikuoja savo gyvybe – klinikos užminuojamos, jose esantys žmonės šaudomi. Paskutinį kartą, praėjusių metų lapkritį, nušauti trys, o sužeisti devyni žmonės. Vienas daktaras prieš kelerius metus buvo nušautas patarnaujantis bažnyčioje, kitas – savo namuose.
Trapped nagrinėjama situacija JAV, bet su panašiais dalykais susiduriam ir Lietuvoje. Idėjos ir įstatymai, suveikę ten, po kurio laiko atkeliauja pas mus – pasižiūrėkim, kad ir į propagandinius “krizinio nėštumo centrus”, neseniai atkeliavusius į Lietuvą, ir bažnyčios lobizmą reprodukcinio įstatymo ruošime. Visos pergalės yra laikinos.
Apdovanojimai:
Specialus žiuri apdovanojimas už dokumentinį filmą, darantį socialinę įtaką
HOLY HELL
Dabar nusikellkim į ’80-ųjų vidurį, Los Andželo apylinkes, “Buddhafield” bendruomenę, kurioje ypatingai sveikai gyvena, reguliariai sportuoja ir pramogauja būrys labai patrauklių ir dvasingų jaunuolių. Juos įdvasino iš niekur atsiradęs charizmatiškas lyderis, raginantis jaunimą rūpintis ir siela, ir kūnu. Lyderis ne tik suorganizuoja visą bendruomenę savo jėgomis pastatyti teatrą (taip, visą pastatą), bet ir pradeda jame rengti baleto spektaklius. Kostiumai siuvami ir repetuojama ištisus metus, iki pat proceso kulminacijos – vienintelio pasirodymo, kurį stebi tik kiti (kaip jau paaiškėjo) sektos nariai. Laisvalaikiu jie filmuoja muzikos klipus, spėkit, kas pagrindinė jų žvaigždė, arba atsipalaiduoja dieviškoj šviesoj po Kalifornijos saule, žvilgindami raumenis ir nuoširdžiai spindinčias šypsenas. Laikui bėgant grupės lyderio elgesys keičiasi, jis elgiasi vis keisčiau ir įtariau, į paviršių iškyla baisios paslaptys ir amoralus elgesys. Idilė griūva, nariai vėl praranda gyvenimo kelią, o lyderis, pakeitęs tapatybę, suburia aplink save jau naują bendruomenę.
“Sundance” festivalis ilgai slėpė, kas filmavo šį filmą, nes norėjo apsaugoti autorių nuo “tam tikrų žmonių įsikišimo” vykstant paskutiniams filmo montavimo darbams. Prieš pat premjerą buvo atskleista, kad tai – buvęs sektos narys Will Allen, filmavęs bendruomenės gyvenimą iš vidaus daugiau nei dešimtmetį. Will Allen medžiaga iš bendruomenės gyvenimo spinduliuoja laime, draugyste ir meile tarp geriausių draugų, atradusių kažką daugiau. Po truputį pradedam tapatintis su gražiais ir laimingais jaunuoliais, pasirenkančiais nematyti, kad jų dvasinio vedlio emocinis būvis pavojingai svyruoja, veidas tirpsta nuo plastinių operacijų, o geriausi draugai skundžiasi seksualiniu išnaudojimu. Čia ir slypi emocinės manipuliacijos triukas. Labai sunku atsisakyti totalios meilės ir neribotos laimės idėjos, ją pajutus esant labai arti, ir, ja įtikėjus, labai lengva užsimerkti ir aklai ginti utopiją.
Holy Hell yra labai artimas žvilgsnis į bendražmogišką sektų patrauklumą, tai – vienas intymiausių ir jautriausių filmų apie dvasinius ieškojimus, žaidimus jausmais ir emocinę kontrolę. Jared Leto, tapęs vykdančiuoju producer, irgi rekomenduoja pažiūrėti.
Komentarai