“Sundance 2016” kadras nr.2

Viena festivalio dalių yra “Midnight” skiltis, kurioje ūžia naujo siaubo šedevrai. Nors daug kas – Europos kino kritikai, tai jūs – iš karto nurašo šiuos filmus į nišinius ir žanrinius, bet visi žinom, kad siaubo kūriniai dažnai kelia nerimą ir siaubą būtent todėl, kad ištraukia į paviršių giliausiai įsišaknijusias visuomenės problemas ir prieštaravimus, ir jas teškia žiūrovui į veidą kaip smirdančią supuvusių gėlių puokštę. Nelabai žinai, ką daryti su tom gėlėm ir jų kvapu, bet susimąstai kažkiek, iš kur jos tokios dabar atsirado. O vakarėliai, tai ką – ar matė kas linksmų vakarėlių filmuose, kurie gale nevirto į košmarą? “Sundance” festivalyje šiais metais tikri vakarėliai kartais baigdavosi ašaromis, couture drabužių vagystėmis, desperatiškais “Tinder” pasimatymais, nežmoniškai plėšiančiomis “Uber” kainomis ir policija. Va, prašau – tokie filmai, tokia ir aplinka.

BELGICA

Belgicą festivalio programos sudarytojai pasirinko kaip pirmąjį festivalio filmą, ir gan aišku kodėl. Filmas paremtas tikra istorija – režisieriaus tėvas nusipirko pavadinime minimą klubą iš dviejų brolių, kurie jau nebegalėjo suvaldyti pačių užsukto naktinio vilkelio. Filmas prasideda tuo, kas iš namų traukia kiekvieną klubinėtoją – jaunatviškos energijos, muzikos, draugystės, bendrumo ir įvairiais būdais pasiektos euforijos išgrynintu mišiniu. Taigi, du broliai atidaro klubą, kuris greitai tampa pagrindine miesto naktinio gyvenimo traukos vieta. Klubo programa nuostabi, ir čia norėčiau paploti visai filmo komandai – mielai pati ten apsilankyčiau ir pasitūsinčiau pagal tuos didžėjus ir ant performance art ribos laviruojančias grupes. Tačiau paskutinės disko dienos jau netoli – verslas plečiasi, ir, deja, komercija visada nuskandina undergroundą, o trys valandos miego per parą ir nuolatiniai kokaino takeliai nėra geriausias būdas vadovauti klubui ir prižiūrėti tūkstančius tusovčikų.

Belgica, nesileisdama į įprastus “coming of age” pamokslus ir banalybes, puikiai parodo, kas atsitinka su žmonėmis, kuriems sunku pabaigti vakarėlį. Bet ką daryti, kai laikui bėgant supranti, kad esi viena(s) minioje?

Vietomis pereidamas beveik į miuziklą, kūniškai įtraukiantį žiūrovą į klubo atmosferą ir bendruomenę, filmas galiausiai išmeta mus į šiurkščią ir vienišą kasdienę realybę, kurioj tenka tvarkytis su veikėjų ego, ydom ir priklausomybėm.

Patiks tiem, kurie neina namo muzikai pasibaigus.

THE LURE

Kas jums augant labiau patiko – “Mažoji Undinėlė” ar pasakos apie sirenas/laumes? Visi žinom atsakymą, aš turėjau kuprinę su Ariele, o dėl laumių n laiko nemokėjau plaukti, nes bijojau ežerų. Sirenos ir laumės atskleidžia ir tęsia iš amžių amžinųjų atėjusią moters kaip nepažinaus, neprognozuojamo, blogo linkinčio ir labai pavojingo demono baimę. Demonas vilioja, o susigundžius – baudžia. Tokios pasakos ir personažai siekia kažkiek paaiškinti seksualumą kaip viliojantį, bet destruktyvų, ir dėl tos kančios, žinoma, kaltos moterys. Disnėjaus pasaulyje undinės-demonės rolė pakeista – ji atsisako savo nepriklausomybės, neigiamai įformintos kaip vienišumas, ir sutinka atiduoti savo balsą (!!!), norėdama ištekėti už mylimojo žemėje. Liūdna, undinėlė ne tik atsisako savo nepriklausomybės, titulo, savo ypatingos galios – magiško balso, ir apskritai bet kokio balso.

The Lure, lenkų drama/romantinė komedija sumaišo kraupias sirenų ir laumių pasakas su ne kiek mažiau kraupia Disnėjaus ode moterų pasiaukojimui ir paklusnumui. Čia mes turim atviro ir gausaus sekso, nuogumo, muzikos ir kitų paprastų malonumų pripildytą miuziklą. Auksinė ir Sidabrinė, dvi moralės normų nevaržomos jaunos undinėlės atsiduria mažam miestelyje su burlesko klubu, ir čia joms pats tas. Merginos nori išbandyti visus naujosios lokacijos potyrius ir savo gąsdinančiai atviru seksualumu sparčiai skinasi kelią šou biznyje. Ilgainiui žmonių visuomenė pradeda laužti laukines undines į savo pusę. Pirmasis blogas ženklas – uodegos persodinimas, kurį nominuočiau kaip geriausia metų operaciją kine. Labai abejoju, ar iki gruodžio atsiras kas nors geresnio.

Viena undinių įsimyli, o tai pavojinga. Jos draugė siūlo apsidrausti – suvalgyti mylimąjį, kol jis dar nespėjo jos įskaudinti, nes jei taip atsitiks, undinėlė pavirstų jūros puta. Stafkės didelės, kaip ir kasdieniam gyvenime. Niekada neatsiduoti jausmams ir pažeidžiamumui, t.y. apsidraudžiant nuo išdavystės suėsti savo partnerį, ar atsižadėti savo mitinio gyvenimo, vešlios uodegos ir magiško balso, tapus Ariele?!

Ar esi seksualiai nesuvaržyta lenkų undinė, ar Arielė? Sužinok šių metų “Kino Pavasaryje”. Autorė filmą pamatė po to, kai vienas arthousinių filmų platintojas pareiškė, kad tai yra “Eastern European insanity, you’ll definitely like it”. Ir tai tiesa. Ne eite, o bėgom rezervuotis bilietus!

ANTIBIRTH

Ar tai buvo dangaus malonė, ar chaotiško pasaulio atsitiktinumų virtinė, bet praktiškai kiekvieną mielą festivalio dieną papuldavau į susitikimus, vakarėlius ir įvairaus plauko nuotykius su filmo kūrybine grupe ir/arba aktoriais. Vieną žvarbų vidurnaktį, per pūgą, buvau už rankos nuvesta į Antibirth premjerą pagrindiniam festivalio “Egyptian” teatre.

Pagal žanrą Antibirth yra supernatural reproductive justice horror. Labai tikiuosi, kad filmą atsiveš koks nors lietuviškas festivalis ir jį bus galima užtikti Lietuvoj legaliai, nes pamatyti tikrai yra ką. Patinka Animal Collective, žinot jų klipus, matėt “Oddsac”? Puiku, Antibirth režisavo Danny Perez, tik čia video meno haliucinacijos turi naratyvinį stuburą, kurį judina apsirūkę mažo miestelio narkotikų prekeiviai, nesibodintys ir sandorių su nežemiškom jėgom. Patinka arba nepatinka Chloe Sevigny? Puiku, čia ji bus tokia pati Chloe, kokią mylit arba ne.

Čia Chloe juodai pasišiukšlina išduodama draugę, nuostabią Natashą Lyonne iš Orange is The New Black, kuri po vieno lievo bet lemtingo vakarėlio (kuris tokių pasekmių tikrai nebuvo vertas) tampa nėščia. Čia pasakojimą turiu baigti, nes negaliu nupasakoti daugiau. Tiesiog verta paminėti, kad filmo kulminacija, pats tas anti-gimimas iš filmo pavadinimo, buvo išrinktas viena šlykščiausių scenų šių metų “Sundance” filmuose.

Patiks nėščiosioms siaubo filmų fanėms, nenėščiom bet paniškai bijančiom tokiomis tapti, ir abiejų lyčių atstovam, kurie kartais susimąsto, ar tai antsvoris ar tai nežemiškos kilmės gyvybės forma. Čia kaip Junior, tik giliau.