“Kino pavasario” dienoraštis

“Kino pavasaris”, atsiprašau, Vilniaus kino festivalis “Kino pavasaris” kasmet pučiasi vis labiau ir nežinau, ar man tai patinka. Raudoni kilimai ir black tie, prezidentai ir ministrai, putojantis kefyras, pompastika ir konfeti… Net festivalio prezidentė su vos-ne-steampunk suknele. Tikėtina, ir to matyt siekia organizatoriai, kad Vilniaus kino festivalis taptų solidžiu pasaulio sinefilų renginiu, o jame pasižymėję filmai dėtų jo laurų vainikėlį ant savo plakatų. Bent jau iš šalies atrodo, kad netrukus taip ir atsitiks.

Vis dėlto būtina pažymėti, kad prakandus persaldintą glaistą, viduje laukia įdomaus skonio įdaras – gero kino festivalyje netrūksta. Kaip muzikiniuose, taip ir kino festivaliuose turi iškart suvokti, kad visko nepamatysi. Norisi pažiūrėti žinomesnius ir pasižymėjusius, bet traukia ir neatrasti pavadinimai. Todėl rinktis reikia kuopščiai ir… įtariai, nes beveik visų filmų aprašymai intriguoja. Arba kaip tik – pasiduoti improvizacijai, žinoma, jei turi daug laisvo laiko ir finansų. Pagal artypilnes sales, panašu, nė vieno, nė kito netrūksta. Per dvi festivalio savaites Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje sulaukta beveik 113 tūkst. žiūrovų. Ne visus filmus pavyko pamatyti iš pirmo karto, nes salės buvo perpildytos. Kai kuriuos pamatėme tik per papildomus seansus

Žiūroviškiausiu šių metų festivalio filmu išrinktas „Trumanas“ („Truman“, rež. Cesc Gay), kurio taip ir neteko pamatyti, tačiau ir be jo užteks įspūdžių iki kitų metų “pavasario”.

Šiemet rekomendacijų daug kaip niekad. Savuosius variantus siūlėme ir mes. Kai kuriuos filmus aprašė speciali “Ore” korespondentė šiemetiniame “Sundance” festivalyje. Kai kuriuos (pvz., daugelio favoritą – “Omarą”, rusišką absurdo komediją “Ozo šalis” ar islandiškus “Avinus”, kuriuos teko žiūrėti… lėktuve) pavyko pamatyti anksčiau. Festivalio organizatoriai išleido virš 250-ies puslapių “talmudą” su visų filmų aprašymais. Vistiek, kaip dažniausiai būna festivaliuose, labiausiai dominantys filmai persidengia, rodomi nepatogiu metu arba… bilietai į juos išparduoti (gana dažnas šių metų “Kino pavasario” akcentas). Kita mano asmeninė bėda – per dieną pilnavertiškai galiu pažiūrėti 2-3 filmus. Jei bent vienas jų – itin stiprus, tuomet kitų vertinti objektyviai nepavyksta. Kita vertus, “Ore” esame subjektyvūs, o dėl skonio juk nesiginčyjama, ar ne?

“Didybės kapinės” / “Cemetery of Splendor” (rež. Apichatpong Weerasethakul)

Pirmas seansas – „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojo tailandiečio Apichatpong Weerasethakul naujasis kūrinys, kuriame režisierius gilinasi į savo šalies praeitį per dvasinę atsiminimų prizmę. Jei tikiesi Tailando gamtos grožio ir paplūdimių, šioje juostoje nerasi nieko panašaus. Provincijos miestelio ligoninė buvusioje mokykloje, kurioje… miega kariai. Jie serga keista liga ir gali užmigti net valgydami. Sako, iš jų energijos semiasi kažkada čia palaidoti karaliai. Fizinis ir dvasinis pasauliai yra čia pat, kaip ir gyvos deivės ir ežero šventyklos bei praėjusio gyvenimo atsiminimai. Filmas lėtas ir nelengvas (pvz., gana detaliai rodomas kakojantis vyras). Gal kalti kultūriniai skirtumai… Nors pagrindinis leitmotyvas – besikeičiančios led’ų šviesos, labai mėgstamos Tailande, naudojamos ir senajam Žvėryno tiltui apšviesti. Meditacinis. 7/10

“Apostatas” / “El Apostata” (rež. Federico Veiroj)

Viską anonse sudėliojo kino kritikas E.Pukšta: “Neprofesionalus aktorius Álvaro Ogalla iš tiesų mėgino atsisakyti katalikų tikėjimo ir įsitikino, kad tai praktiškai neįmanoma. Remdamasis savo patyrimu jis parašė scenarijų ir pats įtikinamai suvaidino savo išgalvotą personažą.“ Religijos atsisakymas turėtų būti sunki ir komplikuota tema, tačiau žiūrint taip neatrodo. Pagrindinis herojus filosofijos studentas (beje, vizualiai kažkodėl primenantis apostatą iš “Vikingų” serialo) yra pabrėžtinai teigiamas herojus, net jo ryšys su savo pussesere neatrodo nederamas. Juostoje daug teisingų minčių ir katalikų sistemos kritikos. Pasirinkimo kančią atperka keli herojaus košmarai, o fragmentiški vizitai pas bažnyčios atstovus atrodo panašiai kaip pokalbis su dėstytoju po neišlaikyto egzamino. Paviršutiniška. 5/10

“Geismas ir garsas Vakarų Berlyne 1979-1989” / “B-Movie: Lust & Sound in West Berlin 1979-1989” (rež.: Jörg A. Hoppe, Klaus Maeck, Heiko Lange)

1988-aisiais filmo herojus Mark Reeder organizavo pankų Die Toten Hosen koncertą Rytų Berlyne. Tais pačiais metais stovėjau priešais Berlyno siena atitvertus Brandenburgo vartus į žiūrėjau į Vakarus. Šiandien sėdžiu kino salėje Vilniuje ir žiūriu į tą patį Mark Reeder, pasakojantį apie paskutinį Vakarų Berlyno dešimtmetį. Prieš pat sienos griūtį čia pulsavo laisvo gyvenimo dvasia, išsiverždavusi kūrybingumu arba karingumu demonstracijose. Fiktyvi brito M.Reeder gyvenimo istorija kapitalizmo saloje, apsuptoje VDR. Išradingai sumontuota su jo paties filmuota ir iš visur surankiota archyvine vaizdo medžiaga ir puikiu garso takeliu. Geležine siena aptvertas Berlynas atrodo kaip svajonių miestas, nuolat traukęs įvairaus plauko kūrybingas asmenybes. Gerai, kad į filmo kūrimą buvo įtrauktas britas, nes, anot M.Reeder, vokiečiai būtų parodę gerokai niūresnį ir depresyvesnį Berlyną. 9/10

“Junun (Meilės beprotybė)” / “Junun (Madness of Love)” (rež. – Paul Thomas Anderson)

Jei muzikos galva Domas Strupinskas (ex-MIR project, No Dog Barking, The Bus ir kt.), ankstyvą pavasarį nebūtų parodęs keleto šio projekto klipų, greičiausiai neatkreipčiau dėmesio į “Junun”. O ir “Kino pavasario” programoje jį aptikau gana netikėtai – perskaitęs DJ Mamanios rekomendacijas. Neatbaidė net itin melomanams nepatogus laikas – šeštadienio rytas. Izraelio kompozitorius Shye Ben Tzur su Radiohead gitaristu Jonny Greenwood ir grupės prodiuseriu Nigel Godrich subūrė skirtingų tradicijų vietos muzikantus į Rajasthan Express, buvusiame forte Džodhpure įrengė įrašų studija ir kartu kūrė bei įrašinėjo vieną įdomiausių 2015-ųjų world muzikos albumų “Junun”. Žinoma, jei nepatinka Indija ir jos muzika, čia nerasi kažko ypatingo (rež. Ignas Jonynas, mačiau, išėjo neįpusėjus). Bet mėgstantiems muziką ir jos kūrimo procesą lieka tik mėgautis retai pertraukiamomis (elektros dingimas, vidun vėl įskridęs balandis arba reikia mieste suderinti instrumentus) sesijomis, skirtingų pasaulių muzikantų tarpusavio supratimu ir muzika. 8/10

“Nekalti prisiminimai” / “Innocence of Memories” (rež. – Grant Gee)

Dėka jau minėto soldouto (stebiuosi, kaip žmonės bijo “grūzo” ir nori tik pramogos), patekau į filmą apie Stambulą ir šio miesto rašytoją Orhan Pamuk. Pastarojo “Juodąją knygą” skaičiau viename Beyoglu rajono butų. Tarpusavyje neatsiejami miestas ir romanas paliko įspūdį, todėl filmas apie kitą O.Pamuk kūrinį “Nekaltybės muziejus” pasirodė artimas. Rašytojas paaukojo visą savo Nobelio piniginę premiją atidaryti Nekaltybės muziejui Stambule. Name, kuriame gyveno romano veikėja Fusuna, surinkti visi romano artefaktai nuo meilužio Kemalio nuorūkų iki jo mylimosios apatinių. Asmeninė patirtis keliauja po Stambulo pastatus bei gatves ir tampa šio melancholiškai romantiško miesto istorija. 8/10

“Meilė ir malonė”/ “Love & Mercy” (rež. – Bill Pohlad)

Popmuzikos genijaus, legendinės grupės the Beach Boys kompozitoriaus, dabar – solo atlikėjo Brian Wilson gyvenimo istorija, kurioje persipina muzika, narkotikai, komplikuoti santykiai su tėvu, balsai galvoje, virtuoziškas darbas studijoje, daktaro teroras ir meilė. “Nuo kada girdi balsus galvoje?” – “Nuo 1963-ųjų”, t.y. nuo tada, kai Brajanas pirmą kartą paragavo LSD – jo galvoje pradėjo skambėti ne tik muzika, bet ir keisti balsai. Broliai ir pusbroliai nori toliau kepti hitus pagal atrastą sėkmės formulę, tačiau Brajanui reikia daugiau, jis nenori sėdėti vietoje. Malonumas stebėti, kaip Paul Dano ir John Cusack meistriškai vaidina sutrikusį jauną ir senstelėjusį, bet tik dar labiau sutrikusį B.Wilson. Happy end salsvumas lydi visą filmą ir, jei nesi šio falceto gerbėjas, ima pabosti. 7/10

“Klubas” / “El Club” (rež. – Pablo Larrain)

Be abejonės, vienas stipriausių šių metų filmų, Berlyne jau atsiėmęs “Sidabrinį lokį”. Atrodo, visą juostą gaubia migla ir prietema. Galbūt tokios yra atokaus Čilės miestelio gamtinės sąlygos, tačiau, atrodo, tokioje vietoje negali būti giedra, nes čia uždaroje bendruomenėje priverstinai gyvena nusidėję kunigai, prižiūrimi kraupokai besišypsančios sesers Monikos. Iš pradžių atrodo, kad neoficialaus bažnyčios “kalėjimo” gyventojai jau susitaikę su savo praeitimi ir ramiai sau gyvena, kasdienybę paįvairindami dalyvavimu kurtų lenktynėse. Tačiau po langais rėkaujantis praeities liudininkas ir netikėtas įvykis atveria vis daugiau vidinių žaizdų, kurias, tarsi chirurgas, šaltai atveria bažnyčios siųstas tyrėjas. Daugelis seanso metu turėtų nepatogiai muistytis. Šunys sužmogėja, o jų šeimininkai sugyvulėja. Seksas tarp vyro ir moters skirtas giminei pratęsti, o santykiai tarp vyrų – palaiminti Dievo? Bažnyčia linkusi apie tai nutylėti. 9/10

“Belgika” / “Belgica” (rež. – Felix van Groeningen)

Kolegės “Sundance” festivalyje jau pamatytas ir aprašytas, atkeliavo ir iki mūsų. Skirtingų charakterių brolių meilė ir neapykanta jų valdomo klubo šurmulio fone. Klasikinė istorija apie tai, kad geriau nedaryti verslo su draugais, o ypač giminaičiais, apie tai, kad jei atsiduodi naktiniam gyvenimui, tikrai nukentės tavo dieninis. Ir dar viena liūdna klasika – kaip sėkmė ir godumas suvalgo nuoširdų ir paprastą underground’ą.  Posakis “ramus kaip belgas” šiai juostai nelabai tinka, nes filmo veikėjai labai daug rėkia ir taškosi emocijomis. Kartais atrodo, kad stringa dialogų plokštelė – tiek daug pasikartojimų ir nuspėjamų krypčių. Nors ekrane daug trankios muzikos (garso takelį sukūrė belgai Soulwax, “apsimetę” įvairiais skirtingais atlikėjais), alkoholio, kokso takelių, tarpkojų, prakaito ir kraujo, visa tai kažkaip… saugu ir net, kai vienas brolių atsibunda šiukšlyne po lietumi, supranti – viskas bus gerai. O siužetas lyg ir prašosi dramos… 7/10

“Viskas dėl šou” / “The Show of Shows: 100 Years of Vaudeville, Circuses and Carnivals”(rež. Benedikt Erlingsson)

Sakykit, ką norit, bet cirkas (plačiaja prasme), skirtingai nuo kino, sunkiai atlaiko šiandienos, o ypač rytdienos egzaminą. Gyvūnų ir lygių teisių gynėjai, internetas ir kitos pramogos atėmė liūto dalį dėmesio. Todėl islandų sumanymas įamžinti cirko palikimą – sveikintinas. Ypač jei įgarsinimo imasi Hilmar Örn Hilmarsson ir Sigur Ros nariai. Žinant pastarųjų nuotaikas įvairūs publikos linksminimo triukai atrodo taip-gražiai-kad-net-liūdnai. Tai nėra filmas su siužetu, o tribute įvairioms linksminimo formoms nuo striptizo iki šokių, nuo rodeo iki cirko gyvūnų, nuo akrobatikos iki klounų. Beje, vienintelis fragmentas, kuriame nutyla muzika – fragmentas su rusų komiko J.Nikulino pasirodymu. Kažkodėl nuošalyje paliktas Č.Čaplinas. Panašu, kaip su “Junun”, jei patinka islandų melancholija, tuomet… viskas dėl šou. 7/10

“Komuna” / “The Commune” (rež. – Thomas Vinterberg)

Praėjo 20 metų nuo revoliucingo danų kino kūrėjų judėjimo “Dogme 95” pradžios. Šiandien dogmininkams priskiriama virš 30-ies juostų, tačiau naujausio vieno judėjimo iniciatorių T.Vinterbergo darbo “Komuna” tarp jų nėra. Kartu su L. von Trier pradėjęs kaip ambicingas kino gelbėtojas, šiandien režisierius rodo gana ramų socialinį komunos pjūvį, kuriame balansuojama tarp tolerancijos ir egoistiškumo. Kaip jau kažkur matyta, iš pradžių visi maudosi nuogi ir glėbesčiuojasi, tačiau vėliau atsiranda trintis ir santykių viražai, kuriuose ne visada pavyksta “išimti” posūkį. Net jei iš pradžių atrodo, kad pasiūlyti vyro meilužei apsigyventi kartu – gera mintis. Režisierius pats su tėvais beveik 10 metų gyveno komunoje, galbūt todėl filme ryški vaikų, stebinčių suaugusiųjų socialinius eksperimentus, linija. Per lengvas ir per patogus. 7/10

“Epitafija” / “Epitaph” (rež. – Yulene Olaizola, Rubén Imaz)

Netikėtai be jokių išankstinių nusistatymų atsidūriau… 1519-ųjų Meksikoje. Trys ispanų konkistadorai pasiųsti ištirti ugnikalnį. Iš pradžių lydimi vietinių indėnų, didžiąją kelionės dalį jie praleidžia tryse, kopdami į milžinišką kalną. Pakeliui jie prisimena nukapotus vietinių testiculos ir kitas kūno dalis, savo didžius žygius. Viršuje vis sunkiau kvėpuoti, vis šalčiau, atrodo, kad tai pradedi jausti fiziškai, o akyse – mirgėti nuo deguonies trūkumo. Netiksli citata: “Visi turi paklusti mūsų viešpačiui, kas nepaklus savanoriškai, prieš tuos kovosim ir žudysim. Ir ne tu, Dieve, būsi kaltas, ne mes, o jie patys”. Nieko neprimena? Panašiai šiandien kalba musulmonų radikalai, skirtumas tik tas, kad praėjo beveik 500 metų… Lipimas į kalną su visa to meto kario apranga labiau primena fanatišką galvą-į-sieną nei didvyrišką žygdarbį. Juolab, kad šis žygis padėjo sunaikinti visą Lotynų Amerikos civilizaciją. Filmas-alegorija su lotynams būdingu ilgesiu ir minimaliu, bet stipriu garso takeliu. (Epitafija (gr. ‘ant kapo’) – užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį) 9/10

“Karas” / “A War” (rež. – Tobias Lindholm)

Šis filmas jau prieš festivalį kėlė bangas. Amerikonai ar rusai, vargu, ar sukurtų tokią ne heroišką istoriją, kurioje Afganistane gelbėdamas savo draugą, kareivis klaidingai įvertina situaciją ir dėl to žūna keliolika civilių. Šūvių, kaip tokio pavadinimo filmui, ne daug ir tikrasis karas prasideda minėtam kareiviui grįžus namo – jis teisiamas dėl civilių nužudymo. Siekiant sužvelninti rūstaus kariūno paveiklą, namuose jo laukia žmona su trimis vaikais. Vienareikšmiškai situacijos įvertinti negali net pats herojus – jei ne jo ryžtas, būtų žuvęs jo draugas, tačiau jo paties sūnaus nuoga pėdutė primena žuvusiuosius Afganistane. Perkainojamos vertybės ir karo beprasmybė. Karo, kuris jame dalyvavusius, lydi visą gyvenimą. Juostoje filmavosi iš tikrųjų Afganistane tarnavę kareiviai. 8/10

“Šokių aikštelės dukterys” / “The Lure” (rež. Agnieszka Smoczyńska)

Jau matytas “Sundance” festivalyje, kuomet undinės uodegos persodinimą nominavome geriausiai metų operacijai. ’80-ieji Varšuvoje, menamame kabarete “Adria”. Čia grojanti muzikantų “šeima” pristato savo giminaites – Auksinę ir Sidabrinę. Merginos puikiai dainuoja, o sudrėkinus pavirsta… undinėmis. Spalvinga, muzikali ir choreografų aptvarkyta komedija, balansuojanti ant b-klasės trasho ir kičo ribos. Visi žinom K.Aderseno “Undinėlę”, šis filmas – šiuolaikinis tragikomiškas šios istorijos remiksas. Galbūt garso takelyje buvo ir daugiau citatų, tačiau įsiminė legendinės pankroko grupės Post Regiment gabalo “Kolory” panaudojimas. Vieną undinių, nuostabią Michalina Olszanska galite pamatyti ir kitame festivalio filme “Aš, Olga Hepnarova”. Viena bėda – nemėgstu miuziklų kaip žanro. 7/10

“Radijo svajonės” / “Radio Dreams” (rež. – Babak Jalali)

Kodėl ši juosta priskirta komedijų programai? Nelabai linksma, kad radijuje negali transliuoti intelektualių laidų, o turi kalbint Miss USA iranietę, kad jautrią radijo valytojos (ką daryt, kai trūksta pašnekovų ir vedėjų) išpažintį pertraukia halal košer picų reklama (linksmiau, kad ją realtime atlieka eteryje specialus muzikantas ir radijo stoties reklamos vadovė), kad pirmoji Afganistano roko grupė Kabul Dreams (beje, tikra, išleidusi jau kelis albumus) beldžiasi per pusę pasaulio, nes sutarta, kad padžemins su Metallica. Nelabai linksmai ir tai, kad vėluodamas pasirodo tik grupės būgnininkas Lars Ulrich su nerūpestingu kavos puodeliu. Pagrindinį vaidmenį atlieka Irano muzikantas ir dainininkas Mohsen Namjoo, vadinamas „Irano Bobu Dylanu“. Ir jo personažas greičiau tragiškas ir nepritampantis materialiame pasaulyje. Neatrodo, kad muzika sujungs skirtingus pasaulius. 6/10

“Demonas” / “Demon” (rež. – Marcin Wrona)

Filmas pasitinka rimta kino gamybos kompanijų užskladų lavina nuo “Wajda Studio” iki telewyzja Polska – atrodo, mestos visos pajėgos. Todėl panoramos įspūdingos, o lietus ir purvas tyška laisvai. Viskas prasideda ramiai – pagrindinis herojus grįžta iš Anglijos į Lenkiją, kad vestų savo išrinktąją, tačiau upėje pamato gelbėtojų tramdomą pamišėlę ir jų žvilgsniai susitinka. Režisierius ir kompanija po truputį pradeda supti žiūrovą grotesko supynėmis – nuo siaubo ir juoko, nuo realybės iki neįmanomo. Jaunosios tėvai bando užgniaužti vis keistėjantį jaunojo elgesį, bet į jį persikūnijęs dibukas vaikino paleisti nenori. Mano nuomone, komiškoji linija kiek perspausta ir kai kurie epizodai atrodo per daug sutirštintai, tačiau yra vietų, kai norom nenorom suprunkšti. Tuo tarpu momentų, kad sudrebėtum iš siaubo galėtų būti ir daugiau. Jau ne pirmame filme užvažiuojama bažnyčiai – jos kunigas bejėgiškai stebi agoniją ir vis taikosi pasprukti. Reveransas dingusiam žydų pasauliui nuskamba ne visai vietoje. Vertas dėmesio.  8/10

“Vėliava be valstybės” / “Flag without a Country” (rež. Bahman Ghobadi)

Paradokumentika apie Kurdistaną, tiksliau, jo žmones. Beveik 30 milijonų kurdų gyvena Irake, Irane, Turkijoje ir Sirijoje. Jie turi vėliavą, bet neturi valstybės. Iš Irano Kurdistano kilęs režisierius seka dvi spalvingas asmenybes: kurdų Ikarą Nariman Anwar ir iš Suomijos sugrįžusią dainininkę Helly Luv, kurią galima būtų pavadinti kurdų M.I.A. Pastaroji savo makiažu ir aukštakulniais kontrastuoja su skurdžia aplinka, bet kurdams reikia savo bejoncės – filmo metu Helly džiaugiasi pirmuoju milijonų peržiūrų, dabar – jau beveik 5 mln. Pabrėžtinai kuklus, bet savo svajonės siekiantis kurdų Ikaras. Pabėgėlių stovykloje pririnkęs vaikų jis užpildo savo pilotų mokyklos suolus ir kartu su jais pastato… lėktuvą. Visi vaikai įsitikinę, kad aviacija skirta naikinti priešams, tačiau Nariman aiškina, kad ji turi būti naudojama taikiems tikslams. Režisierius atiduoda pagarbą kurdams, kurie vieni iš nedaugelio tautų realiai priešinasi ISIS. 7/10

“Tikkun” (rež. – Avishai Sivan)

Dar viena juosta skirta religijai ir jos vietai šiandieniniame pasaulyje – populiari tema šių metų pavasaryje. Šįkart atsiduriame Jeruzalės ultraortodoksų bendruomenėje, kurioje gyvendamas jaunas chasidas Haimas Aronas pradeda abejoti jos vertybėmis. Vizualiai labai gražioje aplinkoje jis klaidžioja tarsi sapne. Nuskamba pasaulietės frazė: “Perėjimas iš jūsų pasaulio į mūsų labai sunkus.” Tikkun – mistinė žydų koncepcija, pabrėžianti žmonijos ir Dievo atsakomybę “gydyti, taisyti ir keisti pasaulį”, bet už pasaulį turime būti atsakingi visi, nepriklausomai nuo religijos. Gražus, bet ištęstas mąslus filmas su daug erdvės žiūrovo mintims. Nors apie abejonę tikėjimu žymiai stipresnis “Believer” su tuomet dar mažai girdėtu R.Gosling. 8/10

“Vyrai ir viščiukai” / “Men & Chicken” / “Mænd & høns” (rež. Anders Thomas Jensen)

“Gyvatės apkabinimas” / “Embrace of the Serpent” (rež. – Ciro Guerra)

Vienas populiariausių festivalio filmų priminė anksčiau matytą “Epitafiją”. Abi juostos sukurtos Pietų Amerikoje (“gyvatė” – Kolumbijos, Venesuelos ir Argentinos koprodukcija), abi pasakoja apie Senojo ir Naujojo pasaulių susidūrimo konfliktą, įtaką tiek vieniems, tiek kitiems, nebylų kaltinimą grubiam atėjūnų elgesiui. Abi rodo (beveik) juodai-baltus vaizdus. Abi jos – savotiška žmogaus vidinė kelionė. Vietiniai nori apsaugoti savo vertybes nuo baltųjų, kurių dauguma siekia tik ciniškos ekonominės naudos. Vos ne festivalio ašimi tapusi iškrypusios krikščionybės kritika. Pagaliau rasto paslaptingo augalo yakruna sukeltos haliucinacijos nuspalvina ekraną, tačiau sukelia daugiau klausimų nei atsakymų (vėlgi kritika Vakarų turistams, vartojantiems šamanų priemones pramogai). 9/10