Prieš daugiau nei mėnesį renginys “Nostalghia” susilaukė nemažai susidomėjusių eksperimentine triukšmo muzika. Po puikaus debiuto organizatoriai “Ghia” pristato antrąjį – “Egotheque”, kuriame skambės daugiau elektroniniai garsai – jais manipuliuos Suicideoscope ir YXO bei diskžokėjai Hilda ir Patricia Kokett.
Likus kelioms dienoms iki debiuto scenoje, pakalbinau Dominyką Niaurą – Suicideoscope projekto autorių.
Papasakok apie Suicideoscope pradžią…
Tai prasidėjo kaip mano asmeninis projektas ir toks išliko iki tol, kol pasiūlė surengti gyvą pasirodymą – tada pasikviečiau tris draugus, kurie padėjo išpildyti tai gyvai, vėliau jie minimaliai prisidėjo ir prie kūrybos. Po koncerto tai vėl tapo labiau asmeniniu projektu. Tada, kai vėl pradėjau galvoti apie pasirodymus, pasikviečiau Martyną Seniut, kuris gyvai manipuliuoja backtrackais ir padaro statišką muziką daug gyvesne. Šį kartą pasirodysim dviese.
Šiuo metu nebematau Suicideoscope pavadinimo kaip referuojančio į savižudybę, nors albumo tematika yra į tai suvesta. Vystydamas šį projektą kaip savęs tyrimą, matau visas blogiausias asmenybės puses ir tas impulsas, kylantis manyje, sako, kad man reikia nužudyti save. Nužudyti ne ta banalia fizine prasme, o tik kai kurias savo asmenybės dalis – tam tikrus įsitikinimus, prietarus. Šis projektas nėra nukreiptas į kažkokį degradavimo nuopuolį, visišką žlugimą – tai daugiau lipimas iš to nepasitenkinimo.
Kada pradėjai groti?
Gitarą į rankas pasiėmiau 2005-aisiais. Tais pačiais metais pradėjau groti ir būgnais. Nuo 2014 metų groju grupėje Transactions su Martynu Seniut ir Luku Jankausku iš No Real Pioneers. Su jais jau ne pirmą kartą bandėm kažką kurti ir Transactions tapo tuo, ką parodėme gyvuose pasirodymuose Vilniuje ir Kaune, o dabar įrašinėjame pirmąjį EP. Transactions įkūrėme vedami post-punk, į kurį inkorporuojame math rock bei pirmosios bangos emo muzikos elementus.
Rudenį bus išleistas debiutinis Suicideoscope albumas. Papasakok apie jo koncepciją.
Paklausius “Cruising Chapels” gali nusivilti vėliau išgirdus albumą, nes vientiso žanro mano albume visiškai nėra. Pradėjau projektą vedamas psichodelinio drone folk įtakos, paskui mečiausi į elektroninę muziką. Albume yra nemažai shoegaze, dreampop, drone, post-punk įtakos. Tai įvairių žanrų sintezė, atskleidžianti kažką savito.
Pats įrašinėjau visus instrumentus, išskyrus ritmus, kuriuos programavau. Mane įkvėpė bedroom producing kultūra, kurią, manau, pradėjo grupė Have a Nice Life. Jie sukūrė labai gerą albumą “Deathconsciousness”, kurį įrašinėjo turėdami labai mažą biudžetą – jo dalis buvo įrašyta naudojant laptopo mikrofoną. Visiškai lo-fi ir nuostabu.
Albumas bus išleistas kasetėje. Kodėl pasirinkai tokį formatą?
Čia yra “Ghia” koncepcija – leisti kasetes. Man pačiam kasetės yra gana artimos – kai buvau pradinukas, turėjau magnetolą su mikrofonu, su kuriuo įrašiau gal 20 kasečių. Jos vis dar guli mano namuose. Apsimesdavau, kad tai – radijo laida, įrašinėdavau interviu su draugais, leisdavau mėgstamą muziką iš radijo ar CD. Tokį nuoširdumą, kurį aš sudėjau į tas kasetes, sudėsiu ir į Suicideoscope albumą.
Kiek svarbu yra tavo muzikos atlikimas gyvai?
Šio albumo įrašinėjimo eigoje supratau, kad tai yra muzika, kuri orientuota į gyvą atlikimą. Tai yra proga, kur dingsta visas kitas pasaulis – tokia yra pasirodymo realybė. Kūrybos realybė yra visai kitokia – tu vis tobulini ir modifikuoji, visai kitokie tikslai. Man truputį pabodo koncertų dinamika, kai klausytojas yra pasyvus stebėtojas, kuris tik žiūri į reginį. Savo pasirodymo metu bandysiu sugriauti pakylos-scenos hierarchiją ir pats ieškosiu klausytojo. Man nėra būtina gauti atsaką, bet pačiam svarbu prieiti ir pamatyti, kad klausytojas egzistuoja.
Kaip vyksta tavo kūrybos procesas?
“Cruising Chapels” buvo antra daina, kurią pradėjau 2012-aisiais. Jeigu paklausytumėt pačio pirmo varianto ir dabartinio, tai pasimatytų, kad per šiuos keturis metus pastačiau nemažai naujo. Šitą kūrinį aš išvis pradėjau įkvėptas Animal Collective skambesio, o dabar tai visiškai nepanašu į juos.
Vieno kelio kūrybai neturiu. Dalykas, kurį visada patiriu kūrybos procese yra būsena, kai mąstau vien tik garsais. Aš būnu susikoncentravęs tik į gitaros melodijas, o pasąmonės šone pradedu girdėti monologus ar dialogus, kurie nepriklauso man. Tai labai keista būsena, tam tikras transas, kurio paskui ryškiai nebeatsimenu.
Kas įkvepia tave kurti?
2012-aisiais, kai aš pradėjau, buvo išleistas Tame Impala albumas “Lonerism”. Ir nors aš niekad nemačiau savęs grojančio psichodelinį roką, tam tikri psichodelinės muzikos principai ir garsai daro man didelę įtaką. Tai atsinešiau ir į savo muziką. Psichodelika, kaip priemonė tirti savo psichiką, ir bet kas, kas gali psichiką pakelti į naujus lygmenis, įkvepia.
Šiuo metu man reikšminga visiškai kitokia muzika, nei tada, kai pradėjau su Suicideoscope. Tai būtų netgi alternatyvaus hiphopo atlikėjai. Nesiruošiu užsikonservuoti tų pačių žanrų sintezėje.
Įkvėpti gali ir filmai – kai kuriuos pažiūrėjus, užsinoriu jiems sukurti savo garso takelį.
Ar gitarinei muzikai vis dar yra vietos, kai viršų ima elektronika?
Gitarinė muzika merdėja, nes daug žmonių užsiiminėja konvencijomis. Jei gitara naudosi nekonvencionaliai, gali gimti daug naujų dalykų. Galbūt ši muzika atsitraukia nuo mainstream’o, bet ji gali sugrįžti, jei atsiras kažkas naujo. Math rock žanre daromi labai įdomūs dalykai su gitaromis, bet tai nėra populiaru – tai nišinė muzika. Nemanau, kad gitarinė muzika niekada negrįš ir taps nebeaktuali.
Mainstream’inė muzika yra lengviausiai valgoma muzika – tai muzika masėms. Pats poreikis lengvai klausomos muzikos kuria labai simplistišką, kanonais paremtą mainstream’ą. Aš žinau, kad niekada nebūsiu, negalėčiau būti ir nepateksiu į mainstream’inį akiratį, nes mano temos ir mano garsai nėra pataikaujantys klausytojui.
Kada artimiausias tavo koncertas?
Gegužės 6d. grosiu Kaune, menų svetainėje “Largo”. Pasirodysiu su atlikėju YXO ir dviem diskžokėjais – Hilda ir Patricia Kokett.
Internete:
Komentarai