15-asis “Open’er” man buvo antrasis. Dar nespėjus atsisveikinti su šiuo festivaliu 2015-aisiais, pradėjau planuoti grįžimą į tą 4 dienų muzikos gerbėjų rojų. Ir ne be reikalo – šių metų “Open’er” tapo lyg susitikimu su senu draugu, kuris, tiesa, buvo daug grandioziškesnis su savais pliusais ir minusais.
“Open’er” vyksta buvusioje Kosakovo karinio oro uosto teritorijoje, kas suteikia šiam renginiui dar daugiau dvasios – gatvės įrengtos ant lėktuvų nusileidimo takų, scenos, muziejus – angaruose. Daugiau, nei 10 metų vykstančiame festivalyje kasmet apsilanko virš 50 tūkst. žmonių, tačiau šiemet šis skaičius buvo gerokai viršytas ir, akivaizdu, organizatoriai tam nebuvo pakankamai pasiruošę. Kaip ir pernai, atvykome dieną prieš festivalio pradžią – turint omenyje žmonių srautus, tai – vienintelis būdas išsigelbėti nuo kamščių. Vos atvykusius į teritoriją mus pasitiko kelių šimtų metrų ilgio eilė prie įėjimo į palapinių miestelį, kurioje praleidome beveik dvi valandas – pernai atvažiavus tuo pačiu metu laukėme daugiausiai 10 minučių. Dėka didžiulių vardų, kurių atvažiavome pamatyti, entuziazmas nesubliuško, ko nebuvo galima pasakyti apie nelaimėlius, pamiršusius pasiimti festivalio apyrankes prieš stojant į šią eilę – jiems teko laukti dvigubai ilgiau.
Su eilėmis ir atsiskaitymo problemomis kovoti “Open’er” šiemet pasirinko naują būdą – korteles su NFC technologija. Patalpintos į guminę apyrankę kortelės gali būti papildomos kasose ar bankomatuose, o atsiskaitoma priglaudžiant riešą prie kortelių skaitytuvo. Lyginant su pernai metų “Monopolio” pinigus primenančiais kuponais jautėsi stiprus patobulėjimas, tačiau rūpindamiesi naujomis technologijomis organizatoriai pamiršo žemiškesnius reikalus, tokius kaip dušai bei tualetai.
Palapinių miestelyje tualetų situacija pakankamai gera, tačiau dušai, kaip ir pernai, buvo perpildyti – net 8 ryto eilės buvo milžiniškos. Dar blogesnė situacija su tualetais pačioje festivalio zonoje – po didesnių koncertų šios vietos buvo apgultos labiau, nei barai, o kojomis pumpuojamos kriauklės neveikė. Viso to negelbėjo net keturviečiai pisuarai. Tualetų higiena pirmojo pasaulio šalių irgi nepriminė, tačiau draugės pasakojimas apie “Velnio Akmenyje” ant sienos rastą šūdų pentagramą privertė labiau įvertinti tai, ką turėjom.
Nors oficiali festivalio erdvė duris atveria tik nuo 15 valandos, organizatoriai rūpinasi lankytojų užimtumu – kiaurą parą šalia palapinių miestelio veikia barai, parduotuvės, o ieškantiems daugiau pramogų, kas kelias minutes kursuoja “Open’er” autobusai, vežantys link paplūdimio bei į Gdynės centrą. Ieškantiems papildomų pramogų festivalio teritorijoje taip pat pasisekė – iki 6 ryto čia veikia keli naktiniai klubai, lounge vietos, tinklinio, futbolo aikštelės, šuoliai į kamuoliukų baseiną, teatras, Lenkijos dizainerių kioskeliai, muziejus, kino teatras, mados bei šokių scenos ir t.t. Ypač daug dėmesio šiemet susilaukė “Silent Disco”, kurioje žmonės šoka tyloje – patekdamas į diskoteką gauni ausines ir išgirsti ritmą, kuriuo visi juda.
“Open’er” organizatoriai atsižvelgia į savo fanų prašymus ir kasmet daro balsavimus, kur galima prašyti grupių ateinantiems metams. Išankstinį bilietą pirkau net nesulaukęs pirmųjų line-up grupių paskelbimo ir nenusivyliau – Sigur Ros, PJ Harvey, Mac Demarco (kurio, tiesa, iki festivalio nelabai mėgau), M83, Foals, Red Hot Chili Peppers, LCD Soundsystem, Kurt Vile & The Violators, Florence + The Machine, Tame Impala, CHVRCHES, Grimes ir kiti. Festivalis nemažai dėmesio skiria Lenkijos muzikantams, kurių buvo tikrai neblogų, tačiau dalį jų pasirodymų teko skaudančia širdimi iškeisti į labiau lauktus vakariečių pasirodymus.
Pirmąją dieną groję The Last Shadow Puppets sukėlė daugiau svetimos gėdos jausmo, nei malonumo – naująją savo personą demonstruojantis Alex Turner (Arctic Monkeys frontmenas) su prasegtais marškiniais ir auksine grandine labiau atrodė, kaip James Dean ir Elvio parodija, nei naujasis sekso simbolis. Nors pajutę atgal gerkle lipantį maistą išėjome taip ir nesulaukę pasirodymo pabaigos, taip jautėsi ne visi – priekinėje eilėje paauglės verkė laikydamos plakatą su užrašu „Alex, I will get down on my knees for you“. Tačiau reikia pripažinti, kad The Last Shadow Puppets atliktas David Bowie dainos “Moonage Daydream” koveris buvo išties puikus.
Šiek tiek subtilesnis buvo PJ Harvey pasirodymas – valanda, sudėta vien iš pastarųjų kelių albumų dainų, migdė laukusius senųjų hitų iš 90-ųjų, bet neabejotinai paliko įspūdį.
Vakaro žvaigždėmis užtikrintai tapo Tame Impala bei Florence + The Machine, pritraukę milžinišką skaičių klausytojų. Florence nuoširdumas užbūrė tūkstančius žmonių ir išlaikė pakilią nuotaiką iki stipriai patobulėjusių Tame Impala pasirodymo, kuris įvyko vos per plauką – grupės lyderis Kevin Parker susirgo ir vien “Open’eryje” budėjusių gydytojų pagalba užlipo ant scenos (nors paskutinės dainos skambėjo itin skaudžiai dėl trūkinėjančio Parker balso).
https://www.youtube.com/watch?v=gpP25KyJWi4
Didžiosios problemos prasidėjo antrąją festivalio dieną, kuri sutapo su futbolo varžybomis, kuriose žaidė Lenkijos rinktinė. Lyg nujausdami nusprendėme nevažiuoti į Gdynę ir tai buvo puikiausias pasirinkimas – beveik 100 000 klausytojų, įsigijusių dienos bilietą dėl Red Hot Chili Peppers, užstrigdino eismą – autobusai, nuo miesto centro iki festivalio teritorijos nuvykstantys per 15 minučių, važiavo net iki kelių valandų.
Nepaisant futbolo sirgalių prašymų RHCP koncertas dėl rungtynių nebuvo atkeltas, tačiau antrojoje grupės koncerto pusėje tūkstančiai fanų jau lėkė link įrengtų ekranų, rodančių rungtynes. Nežinant aplinkybių galėjo pasirodyti, jog jie visi bėga nuo nusidainuojančio Josh Klinghoffer’io.
Trečios dienos LCD Soundsystem pasirodymas buvo vienas laukiamiausių festivalio įvykių. James Murphy į priekį vedamas mini orkestras pateikė pusantros valandos muzikinį mišinį, kuriame buvo visko – nuo „All My Friends“ iki klasika tapusios „New York, I Love You but You’re Bringing Me Down“. Prie puikaus pasirodymo sėkmės prisidėjo ir Murphy aktyvus bendravimas su publika, atskyręs šį pasirodymą nuo neretų „čia tik dar vienas festivalis, kurį turime sugroti“ koncertų.
Po jo groję Sigur Ros mums neoficialiai uždarė festivalį – grandioziškesnio pasirodymo po to taip ir nebematėme, o ketvirta diena buvo labiau slankiojimas tarp pasirodymų. Tiesa, tarp Bastille, Pharell Williams bei Kygo buvo ir ganėtinai neblogų pasirodymų – už Brexit atsiprašinėjantys CHVRCHES surengė energingą ir žavų į visas puses besitaškantį pasirodymą su nemažu devinto dešimtmečio prieskoniu, o Grimes man buvo atradimas, kurio “Art Angels” išleidimo metu dar nesupratau.
Sekmadienio rytas, kaip ir kiekviename festivalyje, priminė post-apokaliptinius filmus – šiukšlių kalnai, išmindžiota žolė, pustuštis palapinių miestelis, ant mašinos stogo repuojantis lenkas, aplink jį rankomis linguojantys pritariantys laikini fanai, atsisveikinančių mašinų signalai ir panašūs vaizdai išlydėjo mus iš oro uosto, kartu užstatydami laikmatį iki kitų metų.
Internete:
Komentarai