Prieš metus pašventinta kol kas didžiausio savo gyvenime festivalio “Positivus”, paskutinį šios vasaros šeštadienį vėl grįžau į latvių žemes klausytis muzikos. Netikėtai ir neplanuotai, o tai labai tiko prie paties festivalio idėjos. “Ezera Skanas” būtent tuo ir įdomus – čia negali suplanuoti, kokią grupę kokiam steidže klausysi, o kurį jūtūbėj nelabai patikusį artistą ignoruosi. Kada geriau užsiimti eilę prie veganiškų burgerių, o kada – brautis kuo arčiau scenos. Čia burgerių nėra. Kaip ir alaus baro pliaže. Kaip ir festivalio line-up’o. Ir būtent dėl to jau penktus metus festivalis renka vis didesnes ežereiverių minias. Ežereiveris – žmogus, prieš saulėtekį į valtį sėdantis ne žvejybiniais, o grynai muzikiniais tikslais. Sklinda kalbos, kad šiais metais Kāla ežere tokių plaukiojo bent 3000. Bet, kaip sako patys festivalio organizatoriai, viskas prasideda tamsoje.
23:00 penktadienis
Bakas pilnas, miestas tuščias, akys stačios. Maršrutas Vilnius – Madona (nejuokauju) nustatytas ir mažas mergaitiškas mūsų ekipažas startuoja.
02:00
Groja Teisučio Makačino „Rugpjūčio baladė” apie žvaigždes, o mes šalikelėj skaičiuojam jas krentančias. Penkios! Akys truputį pailsi ir galime skintis gilyn į Latviją.
4:00
Kai tamsiam miške ima daugėti automobilių, iškart pasidaro ramiau – GPS’as veda geru keliu. Netrukus pasirodo ir ežeras, o palei kelią matosi pirmosios instaliacijos – vartai į vis kitą ežero uostą. Apvažiavę tris iš keturių (latviški pavadinimai niekada nebuvo mano stiprioji pusė) galiausiai randame teisingą ir be jokių ceremonijų greit lipam į čia mūsų laukiančią baidarę. Mažiausiai dabar norėtųsi saulėtekį sutikti ant kranto.
5:00
Būtent penktą valandą ryto skelbiama oficiali festivalio muzikinės programos dalies pradžia. Ežero vidury jau matosi scena, iki kurios ir reikia nusiirti. Kartu su mumis tai daro dar keli šimtai valčių (vėliau pasirodo, kad tūkstančiai), suplaukiančių iš visų ežero kampų.
5:20
Dangus ima šviesėti. Prisiiriame visai arti scenos. Nors aplink – tiršta valčių, keleiviai jose sėdi absoliučioj tyloj. Dėl to dar geriau girdisi choras, atliekantis kažką panašaus į David Lang atmosferinius himnus. Visiškas saulėtekio siurrealizmas.
5:40
“EzeraSkanas”, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „ežero garsai“. Jų čia – daug ir visokių. Pavyzdžiui, chorą keičia ilgas muzikinės dėžutės solo. O kai skambant jam aktorė Guna Zariņa ima skaityti latviškas eiles, iš grožio man beveik tirpsta galūnės. Esu 5D kino ekrane. Į realybę sugrąžina tik piktdžiugiška mintis, kad dabar žinau, kaip atrodo pabėgėlių išsilaipinimas Graikijos krantuose – šita apsimuturiavusių žmonių masė su liemenėmis, sėdinti guminėse valtyse, panašumų tikrai turi.
6:00
Visai prašvinta ir tuo metu scenoje pasirodo Haralds Sīmanis. Kai dar neturėjo įspūdingos barzdos, 1980 metais, jis parašė dainą „Ezers”. Gali būti, kad tai – pirmas Latvijos progresyvaus roko pavyzdys. Bet mums, sėdinčioms valty ir viso to dar nežinančioms, jis skamba kaip „latviškas kernagis, tik prasčiau”. Kaip ten bebūtų, Haraldso baglama (tokia turkiškai skambanti gitara) – dar vienas prie ežero netikėtai derantis garsas.
6:20
Irkluojantys valtininkai vis nustumia baidarę tolyn nuo scenos, todėl norint įžiūrėti atlikėjų veidus reikia karts nuo karto pairkluoti pirmyn. Grįžus į patogią padėtį traukiam į trasą sumuštinius. Užsigeriam rytiniu vynu. Kaimynai iš dešinės daro tą patį. Viskas – tyloje.
6:40
Kai pagrindinėje scenoje pasibaigia muzika, ima reikštis miego trūkumas. Laimei – neilgam. Iš kažkur toli ataidi garsai, labai panašūs į gyvą muziką. Netikiu, kad ten kažką rasim, bet nusprendžiam plaukti patikrinti. Staiga prie mūsų prisijungia maždaug pusė ežero valčių ir visi skrodžiam bangas garsų link.
6:50
Pakeliui apžiūrinėju siurrealistines instaliacijas: ant plausto įrengtas miegamasis be sienų, baltai plazdančios užuolaidos, filosofinė arka ežero vidury, arčiau nendrių – lentelė su nuoroda į Berlyną. Viskas – kaip iš arthousinio kino filmo. Viską kūrė tarptautinė dizainerių ir kino kūrėjų komanda. Dabar aišku – viskas yra arthousinis filmas.
7:00
Pagaliau! Už vienos iš penkių ežero salų pasirodo dar viena scena. Joje stovi keturi spalvoti žmonės iš Berlyno. Fenster‘ius, su gitarom šokančius tarp debesų, ne kartą mačiau jūtūbėj, todėl staiga išgirsti jų muziką gyvai, ir dar iš baidarės – maloni staigmena. Nuo pozityviai išderintų gitarų norisi tiesiog šypsotis ir švęsti rytą – saulė jau šviečia visu pajėgumu. Į diskobolą, ant įspūdingos konstrukcijos kabantį tiesiai muzikantams virš galvų – taip pat.
7:40
Visiems keturiems sulipus į valtį, jų vietą užima ilgaplaukis dainius Mikko Joensuu. Savo muzika šis suomis – Dylan’o ir Drake’o pusbrolis. Nuo scenos liūdnai gražias folko lopšines jis liūliuoja vienas, pritardamas sau pianinu arba gitara. Atlikėjas, nuo kurio tiesiog spinduliuoja kažkokia vinilinė šiluma…
8:30
Mikko vis dar čia, valčių aplink – gerokai mažiau nei prieš tris valandas. Likę klausytojai išsitiesę valtyse medituoja, svajoja arba tiesiog miega. Pati lūžinėju, kol galiausiai tikrai užmiegu. Neilgam – po pirmų penkių minučių miego pastarąją parą pabundu tiesiai ant be proto tikslių suomio eilučių: „Sometimes you have to go far to feel you’re at home”. Galėčiau taip klausyti dar ilgai, bet, pasirodo, jo dainos iki brūkšnio jau sugrotos, sugrota ir viskas pakartojimui, už brūkšnio. Tačiau valties, kuri turėjo atplaukti muzikanto pasiimti, vis dar nėra. Kai už tavęs – vien plaukiojanti pelkėta sala, lieka tik sėdėti prie pianino ir skambėti toliau. Taip ir padaroma. Užsimerkę valtininkai ploja blakstienomis.
9:00
Užsitęsusį pasirodymą suomis baigia švelnia psichodelika, nuskraidina likusius klausytojus į kosmosą, o pats pagaliau yra išplukdomas kažkur į kitą krantą.
10:00
Laisvas laikas. Galima būtų plaukti į sausumą, bet norisi dar čia pabūti, pagalvoti, kas įvyko, ką girdėjom, o paskui nuplauti viską ežero vandeniu. Tam puikiai pasitarnauja viena iš instaliacijų – miegamasis be sienų.
13:00
Išnaudoję visas vandens pramogų parko galimybes, išsilaipinam krante. Pirmas mums ir penktas organizatoriams “Ezera Skanas” įvyko ir pavyko. Be kalbų, be jokių lūkesčių ir išankstinių nusistatymų. O svarbiausia – be miego. Jaučiu, kad tai, kaip jautriai išgyveni kiekvieną festivalio garsą yra labai susiję su tuo, kiek ilgai jau nemiegi. Jei būtų renkamas populiariausias festivalio hashtag’as, neabejoju, kad juo taptų #nosleep.
Interne:
Komentarai