Erdvėje, kurią kažkodėl jau laikome viešaja – “Facebooke”, po Lietuvoje įvykusių Seimo rinkimų daugeliui teko stebėti nustabius emocijų protrūkius. Juose vargiai ar emociškai brandus jaunimas, nusivylęs valstiečių pergale, keikė Marijos žemę, kad ji nepriims archangelo Gabrieliaus išgelbėjimo ir vietoj jos pasirinko pagoniškas, liaudiškai aspiracines vyžas.
R. Šimašius laimėtojus dar rinkimų vakarą pakrikštijo nacionalsocialistais ir gavę memo apie tai, kaip dera kalbėti šiuo terminu ataidėjo jaunieji liberalai. Kodėl tie niekada-nebūsiantys sėkmingi startapininkai taip nusivylė? Ar jie ko nors išmoko, ar sužinojo iš rinkimų rezultatų apie šalį, kurioje gyvena? Ar kas nors buvo išmokta naujo, atrasta nepažinto?
Ko nukabinote nosį? Pralinksmėkite ir pabandykite suprasti, kodėl taip nutiko.
Pirmiausia, jei būtų norėję, būtų supratę, kad laimi aspiracija, siekis kažko, ko nėra, bet gali būti. Tą aspiraciją reikia skleisti tokia medija, kuria būtų suprantama daugeliui, sukurti visiškai atskirą, hermetišką. nepriklausomą pasakojimą, leidžiantį atsiplėšti nuo buvusių pasakojimų. Šį pasakojimą reikia susieti su kasdienėmis žmonių patirtimis. Tokie pasakojimai dažniausiai yra apie labai paprastus žmones, kurie išgyvena ką nors nepaprasto. Ir “Naisių vasara” bus pirmasis tokio medijų panaudojimo, kuriant aspiracinį pasakojimą, pavyzdys Lietuvos politikoje. Būsimieji, bet niekada nebūsiantys startapininkai būtinai pasigirs, kad televizoriaus nežiūri, todėl šio fenomeno bus nepažinę. Ir veltui. Nes politika yra apie pasakojimus ir šis pasakojimas užkabino kažkurias fantazijos stygas.
Antroji priežastis banalesnė. Vadinkime ją class-baitingu arba klase-paremtu erzinimu. Lidl atidarymo proga “Ore.lt” spausdino mano tekstą, kur šį fenomeną bandžiau išnarplioti. Paprasčiausiai apibūdinčiau tai, kaip strategiją sukurti įsivaizduojamas bendruomenes, joms priskirti savybes ir leisti šiems fantomams veikti viešoje erdvėje. Konservatorių sukurtas fantomas pavadintas “pirmaja Lietuva” (dažnai suteikiant šiai Lietuvai socioekonomines savybes, pvz., “priklausymą vidurinei klasei”) be atvangos ir atokvėpio atsimušinėja į realybę, jei rinkimų rezultatus laikome realybe. Šis fantomas leidžia jaustis geriau ir geresniais, leidžia klijuoti etiketes nesantiems grupės nariais. Tai ekskliuzyvus klubas, į kurį patenka ne kiekvienas.
Ir čia yra pralaimini rinkimai. Tai nėra vizija visai Lietuvai. Toks apibrėžimas remiasi tuo, kas yra išmetama iš “Pirmosios Lietuvos”. Nes ekskliuzyvumas reiškia, kad jūs nebebūsite “Pirmosios Lietuvos” dalimi, ne tik jei jūs nedirbate stikliniame pastate ir negeriate pumpkin-spice latte. Išmetimas prasideda nuo vienų vaikus auginančių motinų, moterų apskritai, nuo bet ko, kas negyvena Vilniuje ir nuo bet ko, kas neseka primityvokais argumentais, kaip rinka viską žino geriau. Iš anksto nurašę 70 procentų visuomenės jie eina į rinkimus juos laimėti. Jei į jūsų klubą neįleidžiama dauguma, tai kaip jūsų klubas taps dauguma?
Retorika irgi svarbu. Pirma – laikyti rinkėjus ir žiūrovus idiotais nėra gera strategija. Iš jūsų pradės juoktis, tiek jūsų laikymo idiotais taikinys, tiek bet kas, buvęs akmens svydžio atstumu nuo bibliotekos. Taip pat Cargo Cult nėra gera ekonominė strategija. Finansų sektoriaus milžinai nenutūps Vilniuje ar Vilkaviškyje vien dėl to, kad jūs pastatysite stiklinį pastatą, panašų į tą, kuriame jie augo ir brendo. Biškį sudėtingiau viskas vyksta. Vartyti akis debatų metu taip pat nėra gudri strategija. Rinkimams nesusiklosčius grasinti emigruoti taip pat nėra labai gudru.
Ir jei viso to nebedarysite, nebebus pykčio tarp mūsų. Mes visi galėsime susikibti rankomis ir žvelgti į horizonto tolius, stebėdami, kas nutiks, kai Prezidentas Donaldas paspaus TĄ mygtuką.
Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas
Komentarai